Kuo pradėti rubriką, kurioje ruošiuosi kalbėti apie dalykus, su kuriais dauguma iš jūsų tikriausiai susiduria kiekvieną dieną, bet galbūt nemano, kad jie yra verti dėmesio? Ko gero, kaip mėgsta sakyti mano draugas, reikia pradėti nuo aukštosios „do“. Pirmas tekstas šioje naujoje vietoje turi būti savotiškas manifestas. Pavadinkime jį stebėjimosi manifestu. Arba stebėjimosi meistriškumo pamoka.
Ana Achmatova sakė, kad inteligentas yra nuolat nustebęs žmogus. Ericas Cartmanas iš „Pietų parko“, parodijuodamas konspiracijos teorijų maniaką Alexą Jonesą šaukė: „I’m just asking questions!“ Mike’as Enslinas, knygų apie viešbučius su vaiduokliais autorius iš Stepheno Kingo apsakymo „1408“, sakė: „Stay scared.“ Aš sakau jums: „Stay amazed“ – nesiliauk stebėjęsis.
Yra tokia frazė: „Nuostabos verti dalykai yra čia pat.“ Ji galėtų tapti mano gyvenimo kredo. Tam, kad pastebėtumėte šiuos dalykus, jūsų vidinis „imtuvas“ turi būti labai jautrus ir veikti reikiamu diapazonu. Jūsų kasdienybės kokybė tiesiogiai priklauso nuo to, kaip gerai jūs mokate stebėtis. Viskas, ko tam reikia, joje jau yra. Būtent todėl nemėgstu „nuobodulio estetikos“ lietuvių meninėje fotografijoje; mano galva, nuobodulys yra pernelyg didelė prabanga šiais pašėlusiais laikais.
„Kad ir ką darytum, neleisk sau nuobodžiauti“, kaip patarė vienas iš bevardžių Richardo Linklaterio filmo „Pabusti gyvenimui“ („Waking Life“) personažų. Kitas aistringai tvirtino, kad tai, ką mes patiriame, yra „the ongoing Wow“, nesibaigiantis „Nieko sau!“.
Kasdienybė yra nesibaigianti anomalijų virtinė. Štai neseniai toks azijietis, su kuriuo persimetėme keliais žodžiais per vakarėlį, sužinojęs, kad esu studijavęs kultūros vadybą, tuoj pat naudodamasis savo „iPhone“ pakvietė mane tapti jo draugu virtualiame socialiniame tinkle. Tą pačią akimirką žinojau, kad daugiau niekada neapsikeisime nė vienu žodžiu, nes simbolinis veiksmas, kurio tereikėjo, jau atliktas. Tokių dalykų mums nutinka beveik kasdien, bet jei jie jūsų nepriverčia nustebti bent trumpam, mes vargu ar suprasime vienas kitą.
Mane stebina šlamštlaiškiai, atkeliaujantys į mano elektroninio pašto dėžutę ir primygtinai siūlantys ką nors nusipirkti ar padaryti. Nesvarbu, kad jie yra visiškai beprasmiški, o ir adresuoti ne konkrečiai man – man patinka įsivaizduoti, kad į mane iš tikrųjų kreipiasi kažkokie nepažįstami toli gyvenantys žmonės, arba net „tinklo vaiduokliai“. Žinau, kad mane suprastų Valentinas Klimašauskas – perskaitykite jo knygą „Alfavilnius“ ir suprasite kodėl.
Ar jūs kada nors esate susimąstę, kiek daug yra žmonių? Ne apskritai visoje planetoje, tokio skaičiaus neįmanoma ir įsivaizduoti. Kalbu apie jūsų gyvenimą – esamuoju, būtuoju ir būsimuoju laiku. Kiek jums teko ir dar teks sutikti įvairiausių žmonių? Kiek žmonių norėtų su jumis susipažinti, bet niekada neišdrįs? Su kiek žmonių norėtumėte susipažinti jūs? Kaip aprėpti protu net tokį mikroskopinį, palyginti su visa pasaulio populiacija, skirtingų gyvenimų skaičių? Mane tai pribloškia ir verčia stebėtis. Kas yra tie žmonės? Kas mane sieja su jais? Ką jie mano apie pačius save? Kaip jie tvarko savo gyvenimus? Kas verčia juos svajoti? Ypač stebiuosi tada, kai staiga ima ir susipažįsta, atrodo, niekuo nesusiję žmonės iš mano praeities ir dabarties arba iš dviejų skirtingų praeičių. Tokius siužetus labai patogu stebėti feisbuke. „Kaip jie galėjo susitikti? Nieko sau!“ Beje, dar mane stebina žmonės, kuriems tokie dalykai atrodo neįdomūs.
Kartais stebiuosi, kad egzistuoja kūnas, kuriame aš gyvenu ir iš kurio kažką kalbu išoriniam pasauliui. Nustebti, kad turi kūną, yra gana lengva: pabandykite miegodami nugulėti ranką ir greitai pabusti. Kiekvieną kartą, kai man taip nutinka, aš stebiuosi, kad didžiąją dalį laiko tą nejudrų, nejautrų ir šaltą daiktą, prikabintą prie mano peties, aš vis dėlto jaučiu kaip organišką ir savą „savęs“ dalį. Kitaip tariant, atrandu savo kūną iš naujo. Įtariu, kad panašiai jautėsi Archimedas, įlipęs į savo vonią. Beveik neabejoju, kad jis buvo taip nustebęs ir šaukė „Radau!“ ne todėl, kad suprato vieną iš gamtos dėsnių, o todėl, kad rado savo kūną.
Iš visų rašytojų geriausiai stebėtis mokėjo Kurtas Vonnegutas. Tai, kas daugumai kitų žmonių niekada nebūtų tapę ne tik nuostabos objektu, bet ir paminėti vertu dalyku apskritai, jo prozoje virsta visatos istoriją lemiančiais įvykiais. Kartais linksmai, kartais karčiai juokdamasis K.Vonnegutas nuolat klausia: „Kaipgi čia viskas taip sukurta, a? Ir kaip mes visi į tai įsipaišom, tiek darydami milžiniškus atradimus, tiek tuštindamiesi kur nors už kampo?“ Gali būti, kad dėl to, jog K.Vonnegutas nesiliovė stebėjęsis net ir būdamas aštuoniasdešimties, nemažai žmonių manė, kad jis yra idiotas. Jei nuolat stebėsitės, kas nors ir apie jus manys, kad esate idiotas, kuris švaisto laiką niekams, užuot galvojęs apie „tikrai svarbius dalykus“ ar tiesiog atsipalaidavęs ir negalvojęs apie nieką. Teks jums su tuo susitaikyti. Tik atminkite, kad nuolatinis stebėjimasis neturi nieko bendra su suvaikėjimu. Tai yra tiesiog gryna žmogiškumo forma. Manau, kad su dėde Kurtu būtume puikiai sutarę.
Stebėtis akivaizdžiai mokėjo ir situacionistai bei psichogeografijos praktikuotojai su Guy Debordu. Jiems, matyt, nelabai norėjosi tikėti, kad architektūra yra tik konstrukcijos iš statybinių medžiagų, miestas tėra tokių konstrukcijų sankaupa, o žmogus turi judėti visame tame pagal ekonominės logikos dėsnius, stengdamasis kaip įmanoma labiau optimizuoti savo maršrutus. Nelabai norisi tuo tikėti ir man, ir jums nepatariu – praleisite daug įdomių dalykų. Miestas yra didžiulis gyvas pasakojimas, o architektūra ir jos diktuojamos situacijos yra atskiri to pasakojimo epizodai. Kai šiandien, rytoj ir bet kurią kitą dieną eisite gatve, pasistenkite juos perskaityti. Štai viename Vilniaus name ant durų į rūsį kabo lentelė su užrašu „Vodomer“. Kasdiene rusų kalba tas mistinis „antropomorfinis“ žodis reiškia viso labo vandens skaitiklį, tačiau stebėtis mokantis žmogus, kuris savo vaizduotei sako „tu“, o ne „jūs“, netruks įsivaizduoti paslaptingą ir charizmatišką vandens matuotoją, gyvenantį tame rūsyje lyg Minotauras.
Niekas nėra savaime suprantama.
Rašė: Jurijus Dobriakovas
Piešė: Tomas Čiučelis