Mano ego čia vis tiek netilps

Love is in the air, sex is on the ground

Nekenčiu rašyti apie save. “Parašyk pristatomąjį straipsnį. Apie save”, – kažkurią dieną perskaitau štai tokį laišką savo žydrajame “Gmaile”. Pasitėkadama savo “talentu” (kaip ir priklauso sąžiningam mielam žmogučiui – niekada nepamirštu padėti kabučių ten, kur pridera), lengvu rankos mostu paspaudžiu “reply”: “Jo. Taip, žinoma. Be problemų.” Neilgai trukus suvokiu, jog save pristatyti kažkokiam naujam leidiniui nėra taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Šio žurnalo skaitytojai juk nėra tie patys MANO skaitytojai, kuriuos aš laikau kai kur kitur. Pastaruoju metu laikau juos tvartelyje uždarytus ir nesivarginu lepinti naujienomis. Labai realu, kad naujieji skaitytojai apie mane nežino išvis NIEKO. “Vadinasi, jie nežino, kokia kekšė ir kvaiša aš išties esu”, – mintyse bandau sukčiauti. “Galbūt tai yra galimybė susikurti naują, padorios moters, įvaizdį”, – pagunda pasukčiauti ir toliau manęs neapleidžia.

Taip pat rimtai svarsčiau galimybę suvaidinti protingą ir labai gražią. Deja, pamačiusi nuotrauką, kurią atseit jau atrinko į “370″, antro noro buvau priversta atsisakyti. Viskas gerai tai nuotraukai. Viskas gerai dėl fotografės. Problema esu aš. Man nepatinka vaidinti. Man nepatinka persikūnyti į kitą personažą. Kaip jau minėjau, esu sąžiningas mielas žmogutis nekaltu spanielio žvilgsniu. Todėl ŠI mina man paprasčiausiai NETINKA.

Dieną iš dienos mane įkalbinėjo: “Dedam tą nuotrauką, dedam. Labai graži nuotrauka.” Per kančias ir ašaras (nejuokauju), galų gale… PASIRAŠIAU. Su naivoka viltimi, kad leidinio niekas vis tiek neskaitys… Tai ir manęs negražios nepamatys. Jei Jums vis tik nepasisekė ir skaitote šį (spėju, pseudointelektualams skirtą) leidinį, prašau atkreipti dėmėsį į mano ranką – matote, kokia ji stora? VA-JE-ZUS. Tiems, kuriems nepasisekė dar labiau ir mane pažįsta gyvą, sakau iš karto – ne, aš nepastorėjau. Prisiekiu… O štai dabar prašyčiau rasti laiko ir pažvelgti į mano veidą bei žvilgsnį. Nenatūralumo įsikūnijimas. Ginklų laikyti, beje, irgi nemoku. Nebesifotografuosiu daugiau niekada gyvenime. Blykstės, dinkit iš akių!

Norėjau nors kartą gyvenime parašyti ką nors nuoširdaus. Nepasakyčiau, kad kitose savo rašliavose būnu labai nenuoširdi, bet šįkart esu nuoširdesnė ir savikritiškesnė nei kada nors anksčiau.

Po šios savo fotografinės išpažinties perspėju visus: kritikos girdėti nenoriu – pati nesu akla. Neveltui kas vakarą graužiu morkas. Deja (?), zuikiu niekas manęs nevadina nuo 2008-ųjų Kalėdų. Na, ką padarysi.

Kad ir kokia negraži (nuotraukoje, gal ir realybėje) būčiau, vis dar (ne be Dievo pagalbos, žinoma – Shoreditch Church, aha) jaučiuosi pasikėlusi aristokratė. Nesigėdydama keliu nosį į viršų, o mano žvilgsnis niekuomet neaprėpia daugiau kaip kvadratinio metro aplink mane pačią.

Taškina – smurtautojos vaidmeny

Aš myliu daiktus. Aš myliu pinigus. Tavęs, skaitytojau, aš visai nemyliu. Žmonės šneka, jog esu materialistė. Ką aš galėčiau šiems mieliems žmogučiams pasakyti? Tiek Jūs man ir rūpite. O štai nemylimiems skaitytojams kaip potencialiems draugams, kurie dar netapo mano priešais, pasakysiu viena – niekada jais nepasitikėkite. Žmonės yra prakeiti balvonai. Ir be jokios abejonės, melagiai.

Tiek žinių apie kitus. Metas vėl narciziškai pašnekėti apie save. Mačiau, Inga (Norke) ten jau kažką apie mane pirmame puslapyje prirašė (nesąmonių visokių). Agresyvi blogerė ir taip toliau. Agresyvi, bet user friendly – primenu. Anyway, per daug šnekėti nenoriu – turiu kažkokį ten 5000 ženklų limitą. Kita vertus, aš juk dabar malu klaviaturinį šūdą vien tik tam, kad jį kuo greičiau pasiekčiau.

Be to, esu priversta išdėstyti svarbiausius savo biografijos faktus. Turiu juokingą pavardę, durną galvą ir batų spintą. Neturiu berno, smegenų ir ko apsiauti. Jaučiuosi lietuvė, esu nelietuvė, gyvenu LOLdone. Normalūs žmonės išvažiuoja į “londonus” studijuoti, o aš studijuoju Vilniuje. Galiu net nesakyti ką, nes vis tiek nepatikėsite. “Netinka prie veido.” Kai prisigeriu, netikėtai prašneku lenkiškai. Jaučiu antipatiją “Sodrai” ir slapčia simpatizuoju “Tele2″ “Pildyk” kortelėms.

Man patinka gražūs berniukai. Labai gražūs. Labai patinka. Kartą permiegojau su Goda Domeikaite. Mano geriausi vyrai yra draugai. Mano (blogiausios?) moterys yra tos, kurios stovi šalia mano geriausių vyrų. Man nepatinka šita pastraipa. Bet man patinka aliuzija į threesome, kuri greičiausiai tik man čia akivaizdi.

Šiuo metu turiu plius minus tuščią sąskaitą banke ir milijoną skolų (toli gražu ne tik univere), neapmokėtą billą už taksi (tikriausiai žinote, kad Londone šis malonumas kainuoja kiek daugiau nei žaviajame Vilniuje) ir dešimt kiaušinių šaldytuve. Užtat turiu ką apsirengti. Negali juk žmogus nuogas vaikščioti. Aišku, negali. Žinau, kad savo gyvenimą apsisunkinu tik aš pati. Kablais, kalorijomis ir kol kas neįgyvendinamomis svajonėmis apie Niujorką. Tačiau skirtingai nei kiti žmonės, turiu tam ganėtinai svarų pasiteisinimą – “durnos bobos” pažymą iš Šeškinės poliklinikos.

Apie Eveliną Taškiną jos nemylimi skaitytojai:

“Laisva, depresuota ir su kažkokiais šūdais nosyje”

“Užjaučiu tavo būsimą vyrą, nes tokį padarką gaus, kad trūksta žodžių”

” Per visą gyvenimą esu sutikęs vienintėlę protingą moterį”

“Vieniems patinka, kiti nekenčia, bet visada sukelia nesibaigiančias diskusijas”

“Nu bet pas tave žodynas tai rimtai kaip ugalovniko”

“Gražios, gražios, labai gražios tavo akys”

“Šita ponia yra mano dievas”

“Idiotiškai miela”

“Alkoholiu varomas robotas”

“Turėt bobą, kuri žino, kur kablelius dėti, yra tolygu vyriško ego neturėjimui”

“Tavęs, kale, (kaip rašytojos) neįtrauks į mokyklos programą, o mane įtrauks. Bet užtat tave skaitys deviantai riaušininkai po pamokų “Gravičio” tualete”

Rašė: Evelina Taškina (maistasausims)

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top