Lietuvos įvaizdžio spektaklis
Pagrindiniai veikėjai:
Stereotipas – irzlus, šabloniškas personažas. Visada nepatenkintas, kad niekas nedaroma, o kai kas nors daroma – jam visada blogai. Atspindi didžiąją dalį lietuviškos žiniasklaidos ir komentarų internete. Stereotipo kalba – straipsnių antraščių ir gatvės slengo mišinys.
Marketingas – išmintingas, visko matęs senolis. Kiekvieną situaciją vertina ramiai. Vadovaujasi ne emocijomis, o argumentais. Marketingo retorika kiek akademiška, tonas pamokantis.
Tapatybė – kiek šizofreniška, visiems norinti įtikti jauna menininkė. Jos kūryba blaškosi tarp romantizmo ir postmodernizmo. Ji tebeieško savęs. Retorika – filosofinė.
Privati iniciatyva – kūrybinga koketė, visada siekianti naudos. Pati to nei slepia, nei gėdijasi – tokia jau jos prigimtis. Gerai atrodo ir labai savim pasitiki. Mėgsta priekaištauti aplinkiniams, kad yra nepakankamai įvertinta. Kalbų turinys – dažnai pagyrūniškas, o kalbėjimo maniera kiek arogantiška.
Valstybės ranka – silpna, dažnai neįgali, neveikli, lėta. Neimli naujovėms. Jos rašysena – biurokratinė.
NIEKO NEBIJAU! (I epizodas)
Parkas budo. Pro jo vartus tik ką įžengęs garbaus amžiaus vyriškis iškart įvertino, kad ant vakar dažytų suoliukų galima DRĄSIAI sėstis. Jis įkvėpė ryto ramybės ir užsimerkė. Senolis Marketingas mėgdavo anksti rytais ateiti į šalia esantį parką vienumoje paklausyti, kaip auga jo barzda. Tačiau šįryt parke jis buvo ne vienas.
– Už šitą „gaidį“ pusė „limono“?!. Eina jie na****!“ – tiesiog klykė kažkokį perskaitytą laikraštį glamžydamass jaunuolis. „Aš ir už „stolniką“ gražesnį nupieščiau… už „stolniką“… Na****“, – vis kartojo karštakošis Stereotipas, kuris ką tik buvo perskaitęs straipsnį apie naują Lietuvos prekės ženklą.
Slapčia nužiūrėjęs jaunuolį suerzinusio teksto antraštę Marketingas iškart pralinksmėjo, bet to neparodęs pasidavė savo silpnybei provokuoti ir pareiškė:
– Oi koks žodis baisus pro tvorą dantų jums išsprūdo… Labas rytas, jaunuoli… kas nutiko, gal meilės reikaluose nesiseka?..
Čia reiktų stabtelti ir pastebėti, kad pats Marketingas jau seniai nebevertino logotipų grožio ir ne grožio. Jis iš patirties žinojo, kad norint sukurti naują stiprų logo, svarbu, kad jis keltų kuo mažiau asociacijų su galybe kitų, jau pažįstamų. Žinojo, kad jei testuojamos auditorijos pirminė reakcija yra atmetimas – logotipas turi perspektyvų / potencialų krūvį, ir jį profesionaliai įvedant, galima užvaldyti tuščią vietą masių sąmonėje. O svarbiausia, jis žinojo, kad dėl įtaigios komunikacijos, jaunasis Stereotipas per savo trumpą gyvenimėlį jau buvo priverstas nuoširdžiai įsimylėti šimtus „tokių pat negražių piešinėlių“.
…e…ėė…e… labas rytas, – suglumęs pralemeno Stereotipas, – Ar jūs matėte, kaip tratinami mūsų, mokesčių mokėtojų pinigai?
– Ir kurie mokesčiai jus labiau piktina, – toliau erzino Marketingas, – PSD ar LSD?
Kokie dar mokesčiai?.. Aš apie Lietuvos įvaizdį kalbu. Apie tam švaistomus milijonus, – dabar jau nebeužsikirsdamas bėrė Stereotipas, – Pradžioje sukūrę šūkį „DRĄSI ŠALIS“, dabar kažkokį „depresovą“ logotipą…
Marketingui seniai kėlė nuostabą, kad Lietuvos „Drąsios šalies“ pamatinė idėja tiek žiniasklaidos, tiek didelės dalies viešų kalbėtojų buvo painiojama su šūkiu. (Jis netgi gailėjosi, kad patvirtinus Lietuvos įvaizdžio koncepciją jis šūkio taip ir nesulaukė…)
– Neišgyvenkite, jaunuoli, viskas bus gerai, – raminančiu tonu į Stereotipą kreipėsi Marketingas ir subtiliai nusuko temą į ne tokią pavojingą, – gal jau teko girdėti, kokia bus Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sudėtis?
Stereotipą naujas klausimas pakeitė neatpažįstamai. Degančiomis akimis jis išvardijo daugiau nei dešimt pavardžių ir triskart sudaužęs į krūtinę sušuko:
– Meeees laimėėėsiiim, Lietuva… Lie…
– Taip… taip… aš irgi NIEKO NEBIJAU, – liūdnai atsisveikindamas teištarė senolis.
Rašė: Šarūnas Sakalauskas