Kelionė į Ispaniją ir atgal, praleidžiant ispaniškąją dalį
Nenormalu. Dabar net nėra penkių ryto, o aš sėdžiu Stanstedo oro uoste. Visiškai girta. O Dieve mano. Nemiegojau, aišku, nė minutės. Skauda nagą, sunku taipint. Prieš išeidama iš namų įkaliau redbulio (sugar free), dabar geriu latte kavą ir Diet Coke. Na, standartas. Rytinis. Nesitikėjau, kad taip gausis, nes planavau išsimiegoti kaip žmogus.
Salėje pasigirsta gyvuliškas juokas. Man atrodo, kad žmonės į mane žiūri. O akinius kaip ir gėda dėtis. Aš tokia perbalusi. Mačiau save veidrodyje, tai supykino vien nuo vaizdo. Jesus Christ. Na, ok. Pabandom įsidėti cukraus. Drebančiom rankom. Ne, gal geriau pirma įkalsiu kolos. Paprasčiau, atseit. Po praeito savaitgalio jaučiausi žiauriai peršalus ir tik vakar mano savijauta kažkiek normalizavosi. Bet man juk ne iki normų – negaliu juk aš būti sveika. Būtinai reikia kažkuo sveikatą pagadinti.
Net nepasiėmiau jokio žurnalo. Nejaugi dabar rimtai tokios stadijos straipsnį rašysiu? Nu, Evelina, laba diena. Gražuole tu mano. Tu pažiūrėk, jau ir kava ataušo, kol čia plepi. Aš juk nepernešu atšalusių gėrimų. Mano kambariokė sako, kad su savo pomėgiais turėčiau gerti tiesiai iš arbatinuko.
Parašau sakinį ir grįžtu atgal įdėti praleistų raidžių.
Dabar sugalvojau, kad esu praktiškai be šaibų, o man juk reikės kelių eurų ispaniškajam metro. Tu, Evelina, visada apie viską pagalvoji. Šaunuole tu mano. Tuoj nukrisiu. Žmonės čia ėda. Itališkas restoranas, mol. Važiuodama autobusu atsikandau kažkokio flapjacko. Metų klaida. Vos neapsivėmiau, prisiekiu. Pamoka numeris vienas – neėsti ant drugsų, aišku? Palikau artbatpinigių toms durnėms, ko neimate? Tuoj atgal pasiimsiu. Bus ant pleistrų ar Stabuckso.
Dantis valiausi oro uosto tualete.
Į kelionę išvykau kaip stovėjau, t. y. kaip grįžau iš… KAŽKUR. Na, tik paprašiau draugės, kad kompą sukištų į rankinę. Sako, „ko geri tą redbulį? Hiperaktyvi, matau, šiandien“. Na, netyčia taip gavosi. Žinai, girtai visko norisi. Ir balta pagražėja, ir rūžava nebebaido.
Mane pila prakaitas. Tikiuosi, ta proga ir snukis paraudo. Ha ha. Oi. Netyčia prisiminiau, kad nusileidusi turėsiu dar ir dirbti. HA HA HA. Velniai mane griebtų.
Rėkia kažkoks nesveikas vaikas. Užčiaupk burną, nes apipilsiu kola. Netyčia. Įsivaizduoju, kaip būtų juokinga. Apkaltinčiau, be abejo, padavėją – bad customer service. Kas nepatikės mano angeliškomis spanielio akimis? Na, jūs gal ir nepatikėsite. Bet jūsų čia, deja, nėra. Tylėk, sakau. Palauk, įjungsiu webcamą. Matyt, bus LOL (kitokio žodžio neparenku… šį įstabų rytą išmiegotą).
Ką tik atsiminiau, kad skrendu daunų avialinijomis „RyanAir“. Kad tas lėktuvas nukristų. Negaila net savęs. Kai nukris, tai nepadės ir pigus namudinis marketingas. Lenda čia man visokios lentelės. Nieko nesuprantu. Kur čia rūkykla? Reikia nusikabinti kokį idiotą, nes tuoj užmigsiu iš nuobodulio. Pažadu daugiau nebešnioti. Nuo kitų Naujųjų.
Reklaminė pauzė
Metas grįžti namo. Blogoji Islandijos aura kaip tik jau buvo palikusi Europos dangų, tačiau nepaisant to, mano kelionė netikėtai prailgo iki beveik dviejų savaičių. Kažkurį čia šeštadienį atėjo paskutinė mano kelionės diena. Ta proga tradiciškai su Milda nuėjome išgerti ant molo. Kaip ir ankstesnį kartą Ispanijoje, mus apėmė neapsakoma nostalgija, liūdesys ir… girtumas.
Neilgai trukus pastebėjome, jog dangaus sferą greitu metu gali aplankyti šiokie tokie pakitimai, tad „banglišką“ pasisėdėjimą ant plytelių iškeitėme į restoraną… ant tų pačių plytelių.
Long story short, pradėjo lyti ir griaudėti. Mes kažkodėl nusprendėme, kad tai yra ženklas iš anapus. Turbūt visiems aišku, kas nutiko vėliau – į oro uostą aš tiesiog nenuvariau. Negi skrisiu į Londoną šlapia kaip šuo? Dar ko. Skriskit jūs kur norite, aš tai pasilieku čia.
Beje, jei neįvykęs skrydis rodytų – „arrival – Lithuania“, griaustinio turbūt nė nesulaukčiau. Seniai būčiau šokusi nuo molo. Iš nevilties.
Šiuo metu sėdžiu gėdingame „RyanAir“ lėktuve. Nuo ispanų kalbos man tuoj prasidės ausų hemarojus. Galite jūs vieną kartą nerėkti? Kodėl jie nuolat kalba? Kaip turgaus bobos. Labiausiai tai girdisi tramvajuose. Važiuodami metro jie kažkodėl tyli. Nesvarbu, tik uždarykite savo prakeiktas ėdyklas. Thank you (skaityti ironiškai, su britišku akcentu).
Visai neseniai buvau pakritikuota, kad viešai nekalbu apie savo lovos reikalus. Galiu pasakyti, kad artimiausius porą metų lovos reikalų mano gyvenime ir nebus. Kitą dieną, po neįvykusio skrydžio, man teko laimė atsisėsti ant dviračio sėdynės. Po dešimties metų pertraukos. Važiavome iki kito paplūdimio, už Valensijos.
Pravažiavome apie 12 kilometrų. Per baisiausią „pachmą“ pasaulyje (nes mano neišvykimą, be abejo, reikėjo tinkamai ir atšvęsti). Žodžiu, man žiauriai skauda tarpukojį. Turiu įtarimų, kad TEN vien mėlynės. Pati nežiūrėjau, o kitiems rodyti juk negaliu. Nepadoru. Tai ir nežadu.
Spėju, kad profesinė dviratininkų liga – hemarojus. Taip ar ne? Būčiau dėkinga, jei parašytumėte man šiuo klausimu adresu evelina.taskina@gmail.com. Maloniai kviečiu pasidalinti patirtimi, nuospaudomis.
Vakarykštės išlydėtuvės, beje, irgi praėjo su griausmu. Sužinojau, kad kitą dieną po skrydžio namo, iš Londono man teks varyti į ofisą Braitone ir visą dieną dirbti iš ten. Naujiena manęs nė kiek nepradžiugino, nes tai reiškė mano senų narkotinių planų žlugimą, mirtiną neišmiegojimą ir šiaip totalų užsipi… Pagal planą turėjau grįžti namo su buteliu vyno ir švęsto. Į žinutes „Can I kidnap you?“ su džiaugsmu atrašinėjau „Yes, you can!“. O dabar štai – žlugo mano gyvenimas. Dar įdomu, ko tas bosas iš manęs nori. Tikiuosi, kad aš čia veltui nervinuosi, nes paskutinį kartą, kai buvau Braitone, manęs visiškai niekas nekankino, o tik vedžiojo po miestą ir šėrė vegetariškais šūdais. Kurie man, beje, labai prie širdies.
Ačiū Dievui, baigėsi sloga ir šįkart nesprogs mano vargšės ausys. Kadangi į priekį skridau serganti, išlipus iš gėdingojo lėktuvo, be gėdos, mane kankino dar ir kurtumas.
Aš nebenoriu šiandien rašyti. Palikite mane ramybėje. Ilsiuosi.
Apie Eveliną Taškiną jo nemylimi skaitytojai pastarosiom savaitėm:
„Tu nesugebi mylėti, o tavo nihilizmas man kelia siaubą.“
„Narkomanė šliundra nusivalkiojus.“
„Mano karalaitė nori miego ir kažkoks nuobodus akiniuotis jai kelia žiovulį. Kaip jis drįsta būti toks nuobodus.“
„Įrašai per dieną alsuoja porno-rožine-spalva, sąmoningai užkutenta lietuvių kalbą myriop, balansuodami ant subtilios ironijos ir visiško bukumo ribos.“
„Tapsi kale, kai prišiksi visuose kampuose. Politikoje ir kitur. Tada ir būsi KAŽKAS. O dabar esi viso labo kalaitė.“
„Įdomu, koks būtų Evelinos BLOGas, jei ji dar ir porno žiūrėtų?“
„Myliu tave kaip savo šikną ir dvi tabletes aspirino.“
„Tu tikrai mano kraujo. Persileisiu tuoj iš juoko.“
„Beširdė tu. Kaip ir aš. Tuo ir skiriesi nuo lopų. Kad neturi širdies.“
„Tu tokia jauna ir tokia išsilavinus.“
„Jei ne tavo nimfomaniškumas, būčiau seniai tave vedęs.“
„Tau jau šakės, Evelina, bet tu nepergyvenk, ne tu viena tokia idiotė.“
„Žinok, bet tu tai mane visuomet džiugini.“
„Kerštas, visų dėmesys, pasaulio babkės ir kasdien pristatomos naujos kolekcijos? Žiauri tu. Tikra moteris. Žiežula. Nebūna taip, tad nusleisk ant žemės ir būk žmogumi.“
Rašė: Evelina Taškina (maistasausims)