Šiemet didžiausias Baltijos šalyse ir ilgiausiai gyvuojantis iš visų mūsų turėtų mados festivalių – „Mados infekcija“ – pailgėjo viena diena. Žinia paliejo diskusijas ir matematinius skaičiavimus, kad gal galėtume turėti ir šį tą rimčiau. Ne prie vienos taurės nuskambėjo klausimas – gal jau galėtume turėti mados savaitę?
Ne, negalėtume. Kodėl negalėtume, nusprendėme atskirai pasikalbėti su pačiais skirtingiausiais mūsų Coliukės namelio stogelio mastelio mados pasaulio žmonėmis.
Dovilė Kaušakytė. Šiemet „Mados infekcijoje“ debiutavusi drabužių dizainerė
Ar kada nors ėjai į kokį didesnį mados renginį Lietuvoje kaip žiūrovė?
Neteko.
Kaip manai, ar galėtume turėti festivalį, trunkantį daugiau nei tris dienas?
Lietuvai užtenka ir trijų dienų. Man atrodo, kad geriausia išeitis – „Injekcijos“ iniciatyva. Kasmetė dizainerių sudėtis atsiskiedžia šviežiu krauju. Per metus užtenka vieno naujo dizainerio, kad per dešimt užaugtų visa karta. Kartais atrodo, kad Lietuva – tai drabužių dizaino kraštas ir čia visiems visai šauniai sekasi: ir Kuzmickaitei, ir Paulauskui… Žmonės skina laurus. Potencijos turime, bet reikia laiko.
Kiek laiko?
Dar dešimties metų. Nors kyla klausimas, kas po dešimties metų Lietuvoje beliks. Norėčiau pati tęsti studijas, bet čia jų kaina ir kokybė yra baisi. Antverpene garsioje dizaino mokykloje studijos kainuoja vos 2 tūkst. litų per metus. Čia trigubai daugiau.
Aleksandras Pogrebnojus. Drabužių dizaineris
Jeigu mados savaitės idėja nesiremtų į pinigus, tik į kūrybiškumą, ar įmanoma būtų tokią surengti?
Tai absoliučiai nerealu.
Kodėl? Argi nėra žmonių, galinčių užpildyti septynių dienų trukmės renginį?
Būtų pritempta. Lietuva niekada nebus mados centras. Būtų gerai turėti dvi ar tris normalios mados savaitės dienas (juk pati „savaitė“ tėra tik sąlyginis pavadinimas). Bet kam to reikia… Festivaliai labiau naudingi jauniems dizaineriams, kurie dar negali surengti savo personalinių pasirodymų.
Man aktualiau yra dalyvauti mados savaitėje Paryžiuje, Tokijuje ar Berlyne. Lietuvoje, rengdamas savo paties pasirodymą, darai kaip nori. Nors, aišku, gal jei visi būtų viename renginy, ne skirtingose vietose, kažkas vystytųsi greičiau. Be to, „Mados infekcija“ vyksta tik kartą per metus, o mados savaitės renginys turi vykti du.
Tam nėra išteklių?
Nėra rinkos. Mada yra taikomojo meno rūšis. Suknelė nekuriama vien tam, kad būtų suknelė. Ji parduodama. Galutinis tikslas – rasti vartotoją. O kiek yra lietuviškos mados vartotojų… Du tūkstančiai?
Mes norime ežere turėti banginį – jis neturi vietos, kuo maitintis, o ir šiaip gali gyventi tik sūriame vandenyje. Banginis, kaip ir Vilniaus mados savaitė, paplaukios ežere valandą ir numirs. O toks renginys turi turėti tęstinumą. Galima turėti nebent mados dieną. O realiausia būtų padaryti lietuvių dizainerių stendą kokioje nors parodoje Paryžiuje ar Londone.
Barselonos mados savaitė gauna paramą iš valstybės. Aš sunkiai suvokiu galimybę gauti paramą iš Lietuvos dėdžių Seime ir Vyriausybėje.
Ar sutrauktų žmonių toks renginys?
Turi ateiti perkantys žmonės. Mados savaitė nėra cirkas. Ji skirta mados specialistams. O kiek pas mus šios sferos specialistų? Praktiškai mados savaitę galima rengti pas ką nors namie. Nėra profesionalių pirkėjų, kurie pirktų Lietuvos dizainerius savo parduotuvėms. Ir žurnalistų vos dešimt. Visi mados specialistai sutelpa į 100 kv. m butą.
Ar yra galimybė turėti mažą specialistams skirtą renginį?
Taigi buvo mados savaitė Lietuvoje – „Dienos mados savaitė“. Mūsų septynetukas tai darė iki 1998-ųjų. Penkerius metus. Ji praaugo laiką, laikotarpis buvo daug blogesnis nei rodytos mados. Dabar yra atvirkščiai.
Kodėl rengėte mados savaitę?
Mes norėjome padaryti mados savaitę, kuri būtų normali, mūsų pasirinktoje vietoje, ne Operos ir baleto teatre. Kitokią nei „In Vogue“, kuris buvo skirtas visokiems verslininkams. Surengėme mados savaitę, o tada pirmąją „Infekciją“. Po to visi išsilakstė – kiekvienam atsirado skirtingų tikslų.
Kas turi atsitikti, kad situacija pasikeistų?
Atsirasti 30 mln. gyventojų. Reikia mąstyti realiai. Yra mažai šalių su taip mažai gyventojų ir tokiais menkais ištekliais, kurios gali leisti sau rengti mados savaites. Fantazuoti galima, bet Vilnius netaps Londonu ar Paryžiumi.
Giedrius Paulauskas. Drabužių dizaineris
Penkis kartus pasirodėte „Mados infekcijoje“, kartą Berlyno mados savaitėje.
Berlyno mados savaitėje vyksta daugybė renginių. Visi susimoka už dalyvavimą. Manau, nebent vokiečių studentams yra lengvatų. Berlyno savivaldybė dažnai remia dalyvaujančius mados kūrėjus – ten labai normalu prašyti valstybės paramos.
Pas mus tai neegzistuoja?
Nė kvapo. Net „Mados infekcijos“ savivaldybė neparemia, nors renginys vyksta jau dešimt metų. Net jubiliejinės ir net per Europos kultūros sostinės metus.
„Mados infekcija“ yra stipresnis renginys nei turi latviai ar estai. Latvių tridienė mados savaitė pristato parduotuvių pavasario kolekcijas su studentų dizainerių darbais.
Turbūt galima pasakyti, kad aprangos menas yra valdžios diskriminuojamas bendrame meno kontekste?
Apskritai mada ar kostiumo dizainas nelaikomi menu. Visa tai valdžia apibrėžia kaip komerciją. Kultūros ministerija niekada neplėtoja kostiumo dizainerių temos. Nė vienas dizaineris nėra gavęs menininko stipendijos. Gauna tapytojai, grafikai, scenografai, teatralai. Kostiumo dizaineriai – ne. Bet aktorius savo vaidmenį irgi parduoda. Jeigu mes, pasiuvę drabužius, gauname pinigų, juk tai tas pats. Jeigu tokia valstybės pozicija mados atžvilgiu, tai sunku diskutuoti, kokia mados savaitė čia galėtų vykti.
Tie, kurie dalyvavo „Infekcijoje“, galėtų vykti į užsienio mados savaites, tereiktų pinigų?
Manau, kad taip. Viskas prasideda nuo pinigų. Dalyvaudami dizaineriai susimoka už takelį, tada jų agentai sukviečia reikalingus svečius, atstovus ir įvyksta renginys. „Infekcijoje“ dizaineriai irgi susimoka už dalyvavimą.
Nekyla idėja surengti savo atskirą pristatymą?
Ne, smagiau pasirodyti bendrame kontekste. Kai dalyvauji festivalyje, turi stengtis, jautiesi lyginamas, vertinamas, kovoji dėl dėmesio. O kai pristatymas yra tik tavo, visas dėmesys tau ir tenka. Taip nusileidi kartelę.
Per pastaruosius penkerius metus daug kas pasikeitė. Ar visa mados padėties šalyje kreivė kyla į viršų?
Daugiau žmonių ateina, perka bilietus, perka drabužius – kreivė tikrai kyla į viršų.
Tai po penkiasdešimties metų galėtume turėti mados savaitę?
Gal jau po dešimties. Jei dabar per dešimt metų „Mados infekcija“ išaugo ir dar atsirado toks reiškinys kaip „Injekcija“, manau, galėsime.
Jūratė Vosylienė. Drabužių dizainerė. Viena iš „In Vogue“ festivalio organizatorių
Kaip prasidėjo mados renginiai Lietuvoje?
Pirmasis madų šou Baltijos šalyse įvyko Taline. Ten suvažiavo visa Sovietų Sąjunga. Lietuva buvo įvertinta ypač gerai. Po renginio aktyviausi lietuvių dizaineriai galėjo išvažiuoti į Prancūziją pas Pacco Rabane.
Vėliau gražuolių konkurso rengėjai pakvietė mados atstovus dalyvauti aprengiant gražuoles. Su šiuo darbu labai gerai susitvarkė „Teksvilas“. Vėliau iš to gimė pirmosios „Madų dienos“. Jas organizavo ta pati įmonė. „Madų dienų“ meno vadovė buvo dizainerė Zita Gustienė. Renginyje su žinomais dizaineriais buvo pakviesti dalyvauti tuomečiai akademijos studentai.
Ar sveikas mūsų susidomėjimas mada?
Visi normalūs žmonės rengiasi tuo, kas patogu ir gražu, todėl užsieniečiai atvažiuoja ir juokiasi, kad mūsiškiai rengiasi atseit madingai ir nepatogiai. Mes sergame snobizmu. Į rimtas užsienio mados savaites susirenka tik specialistai ir žvaigždės. Nedaug bilietų, kelios eilės, ir viskas. Pas mus tai tapo kaimo mergaičių interesu.
Seniau mados renginiai buvo kiek kitokie, ar ne?
Jie augo ir vystėsi. Pirmuose renginiuose buvo atskiros konkursinės programos. Jie vykdavo didelėse erdvėse. Konkursas – dieną, o bendras pasirodymas žiūrovams su bilietais ir geriausiais dalyviais – vakare. Per „In Vogue“ nebebuvo atskiro konkurso. Jis vyko prabangioje erdvėje – Operos ir baleto teatre. „In Vogue“ vykdavo pagal tikslų planą ir režisūrą. Tuo metu buvo taip demonstruojamos mados. Keičiasi ne tik mados, bet ir jų rodymo būdas. Manau, kad šiandien yra labai gerai, kai dizaineris gali pasirinkti savo pristatymo būdą – tai bus spektaklis lengvas „praėjimas“.
„In Vogue“ buvo smarkiai reklamuojamas. Ar jį rėmė valstybės institucijos?
Rėmė, bet ne visada pinigais. Rėmė parašais, kai reikėdavo garantinio laiško atsivežti kolekcijų iš užsienio. Kadangi šis renginys buvo gana aukšto lygio, kasmetis ir linksniuojamas užsienyje, valstybės institucijos sutikdavo tapti šio renginio rėmėjomis. „In Vogue“ turėjo labai garbią rėmėją – tuomečio premjero žmoną. Šis rėmėjos „postas“ keliaudavo iš rankų į rankas – naujas premjeras, nauja premjerienė, nauja „In Vogue“ rėmėja.
Ar mes galime Vilniuje turėti mados savaitę?
Manau, kad mes galime ir turime ją turėti. Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad „Infekcija“ vyksta jau dešimtus metus. Nenorėčiau nagrinėti iš tos pusės, kokius menininkus turėtų rinktis šis renginys, – tai gana sudėtinga. Vienintelis mano pastebėjimas – šis renginys galėtų išbyrėti į kelis mažesnius renginius pagal kocepciją (bet tai tikrai nėra kritika).
Rašė: Elena Reimerytė
Fotografavo: Lukas Keizikas, „In Vogue“ archyvas