Aplinkiniai vis dažniau kalba apie tai, kaip internetas išgelbės mus nuo visų šiuolaikinio gyvenimo blogybių: būtinybės lankytis lietuviškuose knygynuose, žiūrėti pensininkams subalansuotas TV laidas, išgyventi santykių per atstumą krizę, nerimauti dėl augančio nedarbo, toleruoti pietryčių Azijos karines chuntas ar skaityti apie vaikus, mirštančius nuo maliarijos. Todėl aš manau, kad mums atėjo laikas atvirai pasikalbėti apie tamsiąją interneto pusę. Pasikalbėti apie tai, kad tikrąją grėsmę skaitmeninei lietuvio gerovei kelia ne tradiciniai interneto blogiukai – pedofilai iš Vakarų, programišiai iš Rytų ir komentatoriai iš delfi.lt, – bet mūsų pačių socialinė aplinka: draugai, pažįstami, bendraklasiai, antros pusės ar bendradarbiai.
Riaušės tuščioje gatvėje
Pažvelkite atidžiau į tai, kas vyksta lietuviško interneto platybėse kiekvieną mielą dieną: pažįstamas parašo nepatikusį statuso pranešimą feisbuke ir čia pat sulaukia pusiau juokais, pusiau rimtai surašytų grasinimų komentaruose; kažkas nufotografavo trūkusį bendrakursį per fuksų krikštynas ir nepasibodėjo nuotraukos įmesti į viešą fotoalbumą; dvi pažįstamos atvirauja per skaipą apie nepatinkančią grupiokę, o paskui šie komentarai staiga tampa vieši ir plačiai komentuojami kurso konferencijoje. Jūs galite manyti, kad tai yra eilinė, nieko neišsiskirianti, skaitmeniškai išprususio žmogaus diena, bet išvardyti pavyzdžiai peržengia normalaus bendravimo principus ir psichologų įvardijami kaip skaitmeninė agresija.
Kalbėti apie skaitmeninę agresiją sunku, visų pirma todėl, kad ji gali pasireikšti labai skirtingai. Bene lengviausiai atpažįstamas netinkamo bendravimo pavyzdys yra šniukštinėjimas po savo merginos / vaikino telefoną ar pašto dėžutę ir stebėtinai dažnai pasitaikantys atvejai, kai įsilaužiama į kitų žmonių paskyras socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, amerikietė vardu Tracy Turkish Brooks sulaukė pasaulinės nešlovės po to, kai savo feisbuko sienoje parašė pikantišką žinutę neseniai sutiktam vyrukui: „Ačiū tau, Michealai, man taip pat labai patiko. Džiaugiuosi, kad tau patiko mano KITA pupytė, – rašė Tracy. – Turiu prisipažinti, kad ilgokai neužsiėmiau seksu, todėl atsidūrusi po tokiu stipriu ir galingu vyru kaip tu buvau maloniai nustebinta po ilgų….susilaikymo mėnesių.“ Kaip paaiškėjo vėliau, žinutę paskelbė piktadarys, įsilaužęs į moters paskyrą, bet milijonams internautų T.Brooks taip ir liks „TA mergina su pupyte“.
Takoskyra tarp priimtino ir padorumo ribas peržengiančio elgesio ne visada yra aiški. Pavyzdžiui, kaip jūs reaguotumėte į administratorę, piktybiškai jums elektroniniu paštu siuntinėjančią savo įmonės brukalus ir agresyviai atsikertančią į prašymus to daugiau nedaryti? Ar prikalti tokią administratorę ant gėdos stulpo sarkastiškame tautinės Pipedijos straipsnyje yra adekvatus atsakas?
O kaip reaguoti į seksmsus (angl. – sexting), tai yra seksualinio pobūdžio SMS žinutes, e.laiškus su apsinuoginusio autoriaus nuotraukomis. Tokių Vakaruose šimtai tūkstančių išsiunčiama kasdien. Kol tokios žinutės lieka aistringos porelės telefonuose ar pašto dėžutėse, visi žiūri į seksmsus kaip į skaitmeninę aistros išraišką. Tačiau kai poros jausmai atvėsta ir kerštingas partneris nusprendžia išplatinti intymius vaizdelius tarp bendraamžių, seksmsai staiga tampa vaikų pornografija.
Nežiūrint į virtualią skaitmeninės agresijos prigimtį, jos padariniai įgauna labai aiškią išraišką realiame pasaulyje. Seksmsų autoriai ne tik rizikuoja tapti bendraamžių pajuokos objektu, bet – dėl puritoniškų JAV įstatymų – taip pat gali pakliūti baudžiamojon atsakomybėn už vaikų pornografijos kūrimą ir platinimą. Kaip parodė visai neseniai atlikta AP ir MTV apklausa, 51 proc. Amerikos paauglių yra patyrę skaitmeninę agresiją ir ši patirtis turi neigiamų padarinių jaunų žmonių psichologinei savijautai: internetinių išpuolių aukos triskart dažniau galvoja apie savižudybę ir reiškia norą palikti savo mokyklą. Netgi tais atvejais, kai žmogui pavyksta atgauti emocinę pusiausvyrą, jis neretai gyvena jusdamas nuolatinį pavojų, kad universiteto atstovas, būsimas darbdavys ar patikusi mergina atstums jį dėl gūglo archyvuose amžinai užkonservuotų paskalų.
Skaitmeninės technologijos ir kiti atpirkimo ožiai
Nomeda šioje vietoje tikriausiai klaustų: „Kas yra tie baisūs monstrai, taip šaltakraujiškai griaunantys nekaltų žmonių reputaciją ir visų mūsų pasitikėjimą internetu?“ Ak, kaip paranku būtų atrasti aiškiai įvardijamą asmenybės požymį – neformalios nacių organizacijos narys, motinos meilės stokojantis auksinis jaunimas, omega-3 rūgščių negaunantis sociopatas – nulemiantį agresyvų žmogaus elgesį internete. Tačiau baisioji interneto paslaptis yra ta, kad žurnalistų taip ieškomi monstrai esame visi mes, vaikinai ir merginos iš normalių šeimų, savo lengvabūdiškais postais, tweetais ir update’ais išvelkantys kažkieno momentines simpatijas ir antipatijas į viešumą ir paverčiantys atsitiktinius komentarus negailestingu išpuoliu ar viešu pasityčiojimu iš žmogaus.
Viena akivaizdi tokio elgesio priežastis yra technologijų neišmanymas. Įtakingi rinkodaros specialistai pakrikštijo mus skaitmeniniu jaunimu ir pasakoja pasauliui, kaip glaudžiai esame suaugę su šiuolaikinėmis technologijomis ir socialine žiniasklaida. Tačiau kai mūsų nebando įsprausti į korporatyvinės prezentacijos rėmus, paaiškėja, kad mes lengva ranka dalijame e.pašto slaptažodžius, nežinome, kaip pakeisti savo privatumo nustatymus, stebimės, kad mūsų vakarėlių nuotraukas randa būsimi darbdaviai, ir klausiame, kiek laiko galios draugo kompiuteryje esančios mano nuogos nuotraukos? Bėda ta, kad turime savo sumaniojo telefono ir veidrodinio fotoaparato vartotojo vadovą, kai mums reikia instrukcijų, kaip apsisaugoti nuo socialinės žiniasklaidos ir pašalinių internautų.
Ir vis dėlto net didžiausi technologiniai nesusipratimai nesukuria tiek problemų, kiek jų atsiranda dėl prieštaringų socialinio gyvenimo taisyklių ir aplinkinių daromo spaudimo. Prieš keletą metų antropologas Richardas Dunbaras iš Oksfordo universiteto nustatė, kad atsižvelgiant į mūsų smegenų kognityvinius sugebėjimus, normalus žmogaus socialinis tinklas turėtų apimti apie 150 žmonių. Kai draugų ir pažįstamų skaičius didesnis, smegenys nespėja apdoroti informacijos, kas yra priešas, kas yra draugas, kam reikšti simpatiją, o su kuo palaikyti neutralius santykius. Tačiau pasižiūrėkite į savo online draugų skaičių ir, esu įsitikinęs, kad atrasite vieną kitą tuziną nepažįstamųjų, su kuriais kasdien dalijatės savo intymiais išgyvenimais. Kodėl? Nes kuo didesnis draugų skaičius jūsų internetiniame profilyje, tuo aukštesnis jūsų cool faktorius arba, kaip pasakytų profesorius R.Dunbaras, saugumas aukojamas dėl populiarumo.
Prieš pora mėnesių Amerikos spauda su dideliu pasimėgavimu citavo Tigerio Woodso seksmsus, kuriuos jo buvusi meilužė, pornožvaigždė Joslyn James, paskelbė internete. Viena žinutė skambėjo maždaug taip: „Atsiųsk man ką nors baisiai nepadoraus… Nueik į vonią ir padaryk nuotrauką.“
Nors visuomenė suskubo pasmerkti T.Woodsą, įžymybių, siuntinėjančių pikantiškas SMS žinutes, sąrašas yra ilgas ir margas: nuo Paris Hilton ir Ashtono Kutcherio iki Ludacrio ir Lilly Allen. Rihanna garsiai dūsauja: „Jeigu jūs nesiunčiate savo vaikinui savęs apsinuoginusios nuotraukų, man jo gaila“, o gyvenimo būdo tinklaraščiuose dalijamasi patarimais, kaip sukurti tobulą seksmsą. Kitaip tariant, mes gyvename įsivaizduodami, kad seksmsus siuntinėja visi… kol jie pakliūva į bendraamžių telefonus ar platųjį internetą ir jų autoriai akimirksniu patampa iškrypėliais ir kalėm.
Kai hipiai ir korporacijos žygiuoja išvien
Dar viena nemaloni žinia yra ta, kad tradicinės apsaugos priemonės, kurių mes griebiamės kasdieniame gyvenime – graudžiai apsiverkti viešoje vietoje, paprašyti savo vaikino iš Panevėžio „paaiškinti tam lochui, kur jo vieta“ ar net kreiptis į policiją su skundu – paprastai yra neveiksmingi internete. Tai nereiškia, kad jūs esate visiškai bejėgiai prieš agresiją, priešingai, socialiniai tinklai ir interneto bendrovės labai rimtai reaguoja į grėsmę jūsų saugumui ir leidžia pažymėti įžeidžiančias nuotraukas, blokuoti agresyvius narius, išjungti „pavogtas“ paskyras, kaitalioti savo privatumo nustatymus ar net saugiai siųsti seksmsus „iPhone“ programa. Tačiau tikėti tuo, kad technologinės priemonės sustabdys patyčias internete, yra taip pat naivu kaip manyti, kad vaizdo kameros prekybos centre užkirs kelią vagystėms.
Įveikti skaitmeninę agresiją yra ne ką lengviau nei sustabdyti visuotinį atšilimą, juk vieno žmogaus veiksmai mažai ką lemia ten, kur kasdien sąveikauja milijonai internautų. Tačiau už gamtą kovojančių hipių šūkis – „mąstyk globaliai, veik lokaliai“ – yra puiki kovos su patyčiomis internete strategija. Pavyzdžiui, prieš metus startavo thatsnotcool.com projektas, kurio tikslas – padėti jaunimui atsikirsti piktybiškiems draugams naudojant šmaikščius atvirukus. MTV žengė dar toliau ir ėmėsi šviesti paauglius pasakodama, kur eina riba tarp nekalto juoko ir liguisto priekabiavimo svetainėje athinline.org. O BBC radijas paprašė, kad žymūs didžėjai ir atlikėjai pasidalytų savo patarimais, kaip užkirsti kelią priekabiavimui. Tokie žingsniai naudingi tuo, kad skaitmeninei kartai padeda suvokti, jog internete, kad ir koks jis būtų panašus į džiungles, taip pat yra tam tikros elgesio normos, kurių peržengti nedera.
Paprasčiausias būdas jų paisyti yra išsiugdyti tam tikras skaitmeninio raštingumo taisykles, apsaugančias nuo nemalonių staigmenų po audringo savaitgalio ar išsiskyrus su širdies draugu.
Štai jums trumpas vartotojo vadovas iš Casi Lumbros, 17-metės interneto aktyvistės, konsultuojančios MTV:
a) saugokite savo slaptažodžius;
b) trinkite, o ne siųskite toliau svetimas žinutes;
c) dukart pagalvokite prieš publikuodami draugo nuotrauką ar piktą komentarą;
d) nepatingėkite pranešti apie netinkamą elgesį, kurį pastebite internete.
Tad dabar, kai žinote, kai perskaitėte virtualaus elgesio taisykles, galite grįžti atgal pas rinkodaros specialistus, politikus ir Holivudo režisierius, pasakojančius apie gydomąją interneto galią. Tik nenustebkite, jei vieną dieną jūs taip pat atsidursite tamsiojoje interneto pusėje – ten, kur didžiausias jūsų priešas būsite jūs pats.
Rašė: Artas Bartas (kaobanga)