Taip, kaip pas mus nėra „Sweet Sixteen“ masto gimtadienių su sraigtasparniais ir Rihanna, taip nėra ir rimtų sportbačių kolekcionierių. Pavojingai rimtas jų fetišizmas dar tik prasikals pas kurį nors miesto trylikametį, kuris mokydamasis vaikščioti jau dėvėjo sportinio prekės ženklo batus. Juokinga, kai jaunų trisdešimtmečių pasakojimai apie avalynę dabar skamba tolimai, lyg istorijos apie pašautus komunarus Smetonos metais.
Gedmantas Kropis, fotografas
– Pirmieji balti „Adidas“ batai su juodomis juostelėmis. Pirkau padėvėtus turguje Naujojoje Akmenėje už trisdešimt litų. Dukrytė Era dėvi išskirtinai „Adidas“ batelius.
– Visas miestas tave pravardžiuoja „Adidas“ karalaičiu, kaip susipažinai su šiuo vardu?
– Augau Daukšių kaime. Prieš aštuoniolika metų tėtis iš Vokietijos parvežė „Neckermann“ katalogą. Ten buvo visokiausių mums dar niekada nematytų prekių, nuo kojinių iki automobilių, tarp jų ir juodi „Adidas Originals“. Svajojau apie juos daugelį metų.
– Kokia buvo tavo pirma fizinė pažintis su sportbačiais?
– Prasidėjus dermantininių sportbačių erai turguje. Balti, netikros odos batai žiauriai greitai suplyšdavo. Pirmiausia prakiurdavo per kojos pirštų liniją, tad trys savaitės ir batų nėra. Galų gale atėjo geresni laikai.
– Kada?
– Kokiais 2000-aisiais. Sugrįžo vaikystės nuoskauda, kai labai norėjau „Adidas“ batų, bet neturėjau, mačiau tik muzikiniuose vaizdo klipuose. „Run DMC“ net turėjo „My Adidas“ dainą. Šis prekės ženklas buvo matyti visur. Kažkam trys juostos – daigų rūbas, o man religija.
– Kaip tau „Nike“ ženklas?
– Čia esminis pasirinkimas, kaip fotografijoje – „Canon“ arba „Nikon“. Negali vienu metu turėti dviejų dalykų. Renkuosi vieną vardą, ir viskas, niekada nepirkčiau „Nike“ kojinių.
– Kaip išsirenki, kuriuos sportbačius iš visos turimos gausybės avėsi?
– Turiu po tris poras vienodų batų – baltų su juodomis juostelėmis ir juodų su baltomis. Juos skirstau pagal naujumą: naujausiais gali pasipuošti, truputį padėvėtais – daug kur išeiti, seniausiais – bristi visur. Aš net per savo vestuves avėjau baltais „Adidas“ batais su juodomis juostelėmis. Man patinka klasika – juoda arba balta.
– Kokias asociacijas tau kelia „Adidas“ ženklas“?
– Asocijuojasi su laisvės jausmu, antimaterija. „Nike“ – tai sportas. Nesakau, kad tai blogai, nes jie turi savo istoriją ir gražių žmonių komandą. Be to, tai Amerika. „Adidas“ – Europa. „Nike“ – pompastiška ir išpūsta, „Adidas“ pulsuoja vyriškumu.
– Gatvės, kiemas, bernai?
– Taip, „Adidas“ purvinesnis ženklas. Naujas, bet išpurvintas „Adidas“ batas žiūrėsis daug geriau nei naujas ir purvinas „Nike“. Jį turėsi blizginti, o „Adidas“ atrodo lygiai taip pat gerai ir purvinas.
– Ar turi išeiginius lakuotus batus?
– Turiu vieną porą. Svarbesniam fotografavimui pas prezidentą.
– Tačiau Valdą Adamkų fotografavai dėvėdamas „Adidas“?
– Taip, greičiausiai tai buvo visiškai juodi.
– Ar perki sportbačius internetu?
– Ne. Man būtina įkišti koją ir pasimatuoti, pauostyti vidų, pasižiūrėti veidrodyje. Gal kaip fotografas tiesiog nepasitikiu nuotrauka, būna visokių triukų.
Džiugas Bražiūnas, „Metal On Metal“
– Kokia buvo sportbačių situacija tavo vaikystėje?
– Tai buvo prieš dvidešimt kelerius metus, tuo metu visi dėvėjo „Inkarą“ ir „Elnio“ gamyklos batus. Paaugliai nešiojo bucus – futbolininkų batelius spygliuotais padais. Mokyklose juos drausdavo, nes batai dryžiais tepdavo grindis.
– Ar buvo tokių dalykų kaip spalvoti batai?
– Pasirinkimo nebuvo. Jei kas parveždavo batus iš Baltarusijos, jau galėjai išsiskirti. Jeigu iš Vokietijos ar Bulgarijos, galėjai net labai labai išsiskirti.
– Kokie buvo tavo pirmieji ryškūs kedai?
– Medžiaginiai „Nike“ bėgimo bateliai. Teta parvežė iš Amerikos. Dėvėjau tol, kol atsikabino padas ir nukrito.
– Kada pirmą kartą pirkai batus?
– 1992 m. Amerikoje. Parsivežiau smėlio spalvos „Converse“. Dydžiu per mažus, bet jaučiausi labai kietas, nors jų daugelis neskyrė nuo paprastų inkariukų. Dar parsivežiau juodus „Reebok“ krepšinio batelius. Ant jų liežuvio buvo užrašas „Above the rim“. Turbūt jų modelis buvo mano „Nike Dunk“ manijos priešistorė.
– Yra sportinių batų firmų, kurios tau visai nepatinka?
– Man visada nepatiko „Puma“. Pamatęs juos pirmą kartą nusprendžiau, kad tai nulinės vertės vardas. Ir kai „Danija“ ėmė jais prekiauti, supratau, kad mano įžvalga buvo labai toliaregiška. Negražūs batai. „Nike“ man visada buvo grožio etalonas. „Adidas“ irgi niekada nepatiko, gal todėl, kad tai vokiška kokybė, o aš visada buvau „American dream boy“.
– Kodėl?
– „Converse“ ir „Nike“ iš Amerikos. Niekada neturėjau „Adidas“ batų. Visada buvau indie muzikos vaikis. „Converse“ buvo toj scenoj. Nuo „Ramones“ iki Kurto Cobaino, kuris, manau, net nusižudė dėvėdamas „Converse“. Tai yra išskirtinai liaudies batai. „Nike Dunk“ mano gyvenime atsirado netikėtai, nuvažiavęs į Londoną juos apsiaviau ir supratau, kad tai būtų iššūkis tuometėms tendencijoms. Tada valdė smulkūs sportiniai bateliai žemu profiliu, o „Nike Dunk“ buvo stambūs, spalvoti ir aštrūs. Kurį laiką buvo sunku prie jų priprasti… Man patinka, kad jie pulsuoja aštuoniasdešimtųjų atmosfera, kurios visada many bus, kas ir ką daryčiau.
– Perki batus internetu?
– Visaip. Pirkimas internetu man nesukelia jokių bėdų, visada renkuosi tik „Nike Dunk“ arba aukšto aulo „Converse“. Jų dydžiai visada tokie patys, skiriasi tik modeliai. Lietuvoje esu pirkęs baltus „Nike Dunk“ su melsvu dryžiu. Radau išparduotuvėje.
– Vyrai dažnesni sportbačių fetišistai?
– Merginos juos irgi mėgsta. Bet vyrukai dažniau yra sportininkai, merginos labiau mėgsta išsiskirti aukštakulniais. Nors ne visiems tai aktualu. Ką tik dviračiu pravažiavo vyrukas juodais batais, juodomis kojinėmis ir baltomis neįdegusiomis kojomis. Labai blogas sąskambis.
– Sportbačiai turi būti spalvoti?
– Sakau, kad jie turi būti tik ne juodi. Man reikia spalvų. Ypač mėlynos. Jos yra visuose mano „Nike Dunk“.
– Per kiek laiko sunešioji batus?
– Per trejus ketverius metus. Priklauso nuo to, kada juos nusiveži į festivalį.
– Šimtą kartų per metus groji klubuose, kokios šokėjų sportbačių tendencijas pastebi?
– Manau, žmonės per dažnai avi „Adidas“ ir tai man nepatinka, nes jie renkasi sportbačius pagal mados bangas. Užplaukus „Onitsuka Tiger“ bangai, visi juos pirko ir įsivaizdavo esantys išskirtiniai, nors toks buvo kas šeštas. Kita vertus, mūsų negalėjimas avėti išskirtiniais batais susijęs su ekonominiais dalykais, tai kainuoja. Be to, didmenininkai, vežantys batus į mūsų šalį, renkasi tik saugius ir perkamus modelius. Juodus ir baltus „Adidas“, ar kokios kitos, visiems įtiksiančios spalvos, pavyzdžiui, žalios.
Aušra Urbanavičiūtė, drabužių dizainerė
– Prisimeni savo pirmus ryškius sportbačius?
– Taip, tai buvo ryškiai raudoni bateliai, kurių gamintojo niekaip negaliu prisiminti. Man buvo dvylika, dar neseniai juos atradau spintoje ir pamaniau, kokie jie faini.
– Augai Telšiuose, aišku, ten nebuvo galimybių įsigyti įdomius sportbačius?
– Tai ir nebandydavau, apsipirkdavau Vokietijoje. Pamenu, kartą tėvai parvežė sportbačius su platforma, tada buvo tokia banga. Visada krypau į sportinį stilių, turėjau aukštakulnių, bet jų neužsiaudavau.
– Kurie sportiniai bateliai nuvykus į Vokietiją sužavėjo labiausiai?
– „Adidas“ man visada patiko. Jie išsiskiria subtilumu, didelių naujovių neatsiranda, tas pats senas „Originals“ batas, bet detalės atnaujinamos, ir tai tapo klasika. Keliasdešimt metų istorijos ir visi dar juos dėvi. Aišku, supratimą kiek gadino turguje pasirodę falsifikatai. Vienu metu dėvėjau viską – vien iš „Adidas“.
– Kaip dizainerė, greičiausiai, įžvelgi ženklo specifiką, gal galėtum apibūdinti, kokia šios firmos kryptis?
– Man „Adidas“ yra ypač subtiliai perteiktas sportas. Pavyzdžiui, „Pumos“ dizainas tikrai silpnesnis savo koncepcija. Atrodo, kad jie labiau bando pataikyti į tai, ką pirktų žmonės, nei sukurti savo stabilų veidą. Tada pamatai gatvėje bandas mergaičių, kurios nusiperka visus „Pumos“ modelius. „Adidas“ išlaiko oldschoolo stiliuką ir dizainas išlieka ilgam. Tarkim, senovinę „Adidas“ suknelę gali užsivilkti ir šiandien – tai nesenstanti klasika.
– Kaip tau „Nike“?
– Man tiesiog nepriimtina, kiti vardai apskritai man sunkiai įvertinami. Na, dar „Converse“ sportbačiai, bet tik ne rakinės ir drabužiai. „Converse“ renkuosi dėl kokybės, gali juos dėvėti trejus ketverius metus, kol vidus kapituliuoja.
– Iš to, kas pas mus yra, matyti, kad verslininkai bijo rizikuoti veždami unikalesnių modelių?
– Žiauriai. Ir esu girdėjusi iš jų pačių, jog vežant prekes į Lietuvą pasirenka tokias, kad jiems patiems būna šlykštu. Bet yra elementarios rinkodaros taisyklės, pagal kurias apskaičiuojama, kad vežimas atsipirktų.
Rašė: Elena Reimerytė
Fotografavo: Rūta Jankauskaitė