EURAZIJOS ABORIGENAS
REŽ.: ŠARŪNAS BARTAS
2010 M. LIETUVA
ŽIŪRĖJO: ENFANT TERRIBLE
Rodys: Tarptautinis Kauno Kine festivalis
Verdiktas: lietuviško kino entuziastams
Šis Šarūno Barto filmas yra netgi labai panašus į filmą. Turint omenyje ankstesnius šio režisieriaus darbus, kuriuose pagrindinė siužetinė linija vystydavosi žiūrovų galvose, o ne ekrane, dalies veiksmo perkėlimas į fizinę realybę yra malonus.
„Eurazijos aborigenas“ pasakoja liūdną romantiško kriminalinio elemento odisėją po Europą bandant nenumirti (beje, pagrindinį vaidmenį filme atlieka pats režisierius). Žinoma, jam tas bandymas nenumirti nepasiseka.
Tokių filmų kaip šis prisižiūrime iki negalėjimo per kiekvieną kino festivalį, nes šalia tokių kino žanrų kaip siaubo filmas ar komedija galima drąsiai įrašyti ir „festivalinį“ kiną. Nauja, žiūrint „Eurazijos aborigeną“, yra nebent tai, kad nebereikia įprastos kino vertinimo skalės kišti į seifą ir persijungti į kentėjimo režimą, kuris yra neatsiejamas nuo netalentingo ir nuobodaus (su retomis išimtimis) lietuviško kino. Kita vertus, akivaizdu, kad „Eurazijos aborigenas“ nestebina nei esme ir prasme, nei režisūriniais sprendimais, o Šarūno Barto vaidyba yra gana statiška.
Vienintelis šio filmo privalumas (ir didžiausias komplimentas Šarūnui Bartui, kaip geriausiam Lietuvos režisieriui ir patraukliausiam aktoriui) ir yra tai, kad „Eurazijos aborigeną“ galima žiūrėti ir vertinti kaip filmą, o ne kaip lietuvišką filmą.
MERGINA SU DRAKONO TATUIRUOTE
(THE GIRL WITH THE DRAGON TATTOO)
REŽ.: NIELSAS ARDENAS OPLEVAS
2009 M., NUO 20 RUGPJŪČIO KINUOSE
ŽIŪRĖJO: ENFANT TERRIBLE
VERDIKTAS: GERAI SUKALTAS FILMAS
Akivaizdu, kad švedų kūrybinės industrijos krizės nepatiria. Holivudas dar nesuspėjo išleisti gražiosios švedų nacionalinės produkcijos “Let the Right One In” adaptacijos, o kitais metais jau turėtų pasirodyti ir holivudinė „Merginos su drakono tatuiruote” versiją (Danielis Craigas pagrindiniame vaidmenyje)…
Šis filmas sukurtas pagal vieną iš baisiai populiarios Stiego Larssono trilogijos „Tūkstantmetis“ novelių, kurias jis rašė savo malonumui. Tačiau, kaip parodė milijoniniai knygų pardavimai po rašytojo mirties, stalčiuke jis, pasirodo, laikė kalnus aukso.
„Mergina su drakono tatuiruote“ pasakoja apie žurnalisto Mikaelio Bliumkvisto (taip, taip, čia duoklė Astridai Lindgren) dingusios merginos paieškas turtingos ir įtakingos pramonininkų šeimos praeityje. Daugiau nieko nepasakosiu. Tiesiog nesąžininga būtų gadinti žiūrėjimo malonumą. Galiu tik pasakyti, kad Mikaelis Bliumkvistas nėra vienintelė Stiego Larssono aliuzija į Astridos Lindgren darbus. Lisbet, mergina su drakono tatuiruote, yra tokia, kokią rašytojas įsivaizdavo Pepę Ilgakojinę jai užaugus.
„Mergina su drakono tatuiruote“ yra nieko daugiau nei geras detektyvas, tačiau žiūrėsite jį su malonumu.
VISKAS, KĄ MYLIU
(Wszystko, co kocham)
REŽ.: JACEK BORCUCH
2009 M., K/T “PASAKA” NUO rugsėjo 23 D.
ŽIŪRĖJO: ROMAS ZABARAUSKAS
VERDIKTAS: ŠVIEŽIAS POŽIŪRIS
Yra geri filmai, ir yra filmai, skirti tavo tikslinei auditorijai. Taigi šiek tiek sovietinės patirties, maišto ir 80-ųjų nuotaikos šiame filme bus atpažįstama „370“ skaitytojui. Kol kuriasi Solidarumas, Janek, karo laivyno kapitono sūnus, buria draugus groti pankroką. Jiems teks ne vienas išbandymas, kol supras – maištauti nėra lengva.
„Viskas, ką myliu“ patraukia laisvu ir poetišku tonu: charizmatiški aktoriai, jų seksualūs ir laisvi kūnai liejasi su virpančia kamera ir romantiškais pajūrio vaizdais. Subtiliai, tarsi žebriūniškai į gyvenimą ateina mirtis, meilė ir branda. Visa tai įtiko net “Sundance” festivaliui, kuris pirmą kartą į savo konkursinę programą priėmė lenkišką filmą.
„Konformistų karta. Šlamštas. Pats laikas jus nudėt!“ – dainuoja vaikinai. Kaip jiems nepritarti?
VIRTUVĖ SIELAI
(SOUL KITCHEN)
REŽ.: FATIH AKIN
2009 M., K/T “PASAKA” NUO rugpjūčio 28 D.
ŽIŪRĖJO: ROMAS ZABARAUSKAS
VERDIKTAS: LENGVAS KAIP SPRAGĖSIS
Svarstau, ar ši komedija nėra eskapizmas su pasiteisinimu, jog režisierius prieš tai sukūrė įspūdingai stiprią tragikomediją „Galva į sieną“ (turkų savižudžių draugystė, prasidėjusi ne dėl meilės, bet dėl tradicijų) ir mažiau išbaigtą, tačiau plačių užmojų „Iš kitos pusės“ (terorizmas ir kitos mergaičių nuodėmės). Maždaug komedija žmonėms, kurie sako, jog nežiūri komedijų.
Nes kaip bevartytum, „Soul Kitchen“ tėra dramaturgiškai tvirtai suregzta eurotrash produkcija. Vieno Hamburgo restorano savininkas Zinos nustebina nuolatinius klientus pasamdydamas naują talentingą virėją. Kai jie visi pasipiktina prabangiais kulinariniais šedevrais, kelio atgal nebelieka – metas iš esmės pakeisti savo virtuvės ir gyvenimo pagrindinius ingredientus.
Bėda, kad matėme juokingesnių, labiau sarkastiškų ar išprotėjusių komedijų, linksminusių ne vien paviršutiniškais politiškais korektiškais juokeliais.