Londono filmų festivalis niekada nebuvo ypač glam pirma dėl to, kad čia spalį šalta ir šlapia, o antra – iš jo premjeras dažniausiai pasiglemžia Kanai, Venecija ir Torontas. Gal todėl jis yra žymiai prieinamesnis ir orientuotas daugiau į plačiąją publiką, kuri entuziastingai palaiko festivalį ir energingai perka bilietus. Šių metų LFF pristato Marko Romaneko “NEVER LET ME GO” – trikdančiai realistišką pasakaitę apie klonavimą, Errolo Morriso (“The Thin Blue Line”) dokumentiką “TABLOID”, Alejandro Gonzálezo Iñárritu (“21 Grams”, “Babel”) “BIUTIFUL”, “UNCLE BOONMEE WHO CAN RECALL HIS PAST LIVES” – šių metų Kanų Palme d’Or laimėtoją ir Danny Boyle’o (“Trainspotting”, “Slumdog Millionaire”) naują emocingą perliuką “127 HOURS”. Bet čia tik blizgučiai – LFF dažnai turi ir labai stiprią dokumentinių filmų, world cinema ir debiutuojančių režisierių programą. Cheerios!
NEVER LET ME GO (rež. Markas Romanekas)
Atidarymui LFF kaip ir įprasta išrinko brangų mainstreaminį britų filmą – Kazuo Ishiguro romano “Never Let Me Go” adaptaciją su aštriaveide Keira Knightley, būsimu spaidermenu Andrew Garfieldu ir kylančia žvaigždute Carey Mullighan (“The Education“)
Veiksmas vyksta senoje geroje Britanijoje su antiutopinio sci-fi prieskoniu – čia kai kurie internatuose auginami vaikai yra klonai, skirti organų donorystei. Galbūt donorystė ne pats tiksliausias terminas, nes pasirinkimo nėra – vaikučiai nuo mažumės mokomi, kad reikia gyventi sveikai, nes paskui reikės pradėti aukotis ir po truputį atidavinėt organus. Tol, kol baigs vykdyti savo misiją, tai yra po kažkurios operacijos mirs. Mūsų herojai, tiesa, gyvena elitiniam internate pagal gražiausias boarding schools tradicijas – geležinė tvarka, uniformos, aukšto lygio išsilavinimas ir kūrybos skatinimas. Čia, vėliau pasirodo, buvo eksperimentas visuomenei parodyt, kad klonuoti vaikai – irgi žmonės, žodžiu elgtis su jais ne kaip su gyvulių banda, bet humaniškai! Maždaug taip humaniškai, kaip ir dabartinės mirties bausmės, kur elektros kėdėje nebeiššoka akys ir žmogus neužsidega, o leidžiant mirtiną injekciją neskauda. Tokiu atveju vykdant egzekuciją ranka nesudrebės: gi padarėmi ką galėjom.
Įdomiausios “Never Let Me Go” atmosferinės detalės yra subtilumas ir ramybė. Sužinoję apie savo misiją vaikai neverkia, nesidrasko, nebėga, net nesijaučia kankiniais, kuriem kažkada vėliau bus atlyginta. Palyginimui galima paimt tos pačios temos variantą iš Holivudo – “The Island” (rež. Michael Bay, 2005), kur klonai iškart puola į isteriją, nenustygsta vietoj ir net filmo plakate paklaikę McGregor ir Johansson kažkur bėga. “Never Let Me Go” panašių dalykų nėra. Gal čia kažkiek ir britų stiff upper lip, gal kažkiek ir visiems būdingo tvarkymosi su absurdiška realybe, bet Ishiguro ir Romanekas mūsų prašo į savo visuomenę pažvelgti atidžiau. Tokia filmo etikos pamokėlė.
O šiaip tai filmas gražus – bendri laukinės Anglijos kraštovaizdžio planai, sena architektūra, idiliškos fermos ir maži miestukai. Keira Knightley savo tamsiaplaukės intrigantės psycho bitch vaidmenyje pasirodo žymiai geriau nei nuolat susirūpinus ar verkianti Carey Mullighan arba amžinai sutrikęs Andrew Garfieldas.
Asmeniškai man filmą su visu festivalio atidarymu vainikavo per spaudos konferenciją prabilusi žurnalistė. Ji pasirodo turi kažkuo sergantį giminaitį, ir prieš kelis metus atvažiavus į Britaniją pradėjo užsiiminėti organų donoryste. Nuo ašarų lūžtančiu balsu moteris dėkojo filmo kūrėjams, kad jie parodo nuoširdų organų donorų altruizmą ir šlovina tokius medicinos stebuklus įgalinantį mokslą. Reaguoti į šitą monologą aktoriams buvo sunki užduotis, bet juk jie profesionalai: Mullighan išmetė firminę raminančio susirūpinimo išraišką, Knightley pakėlė smakrą, pasuko galvą į šoną ir šiek tiek pravėrė lūpas, o Garfieldas ranka pridengė burną ir išplėtė akis. Visi apsimetė, kad išsišokimas neįvyko. “I wonder if maybe something was lost in translation”,- užbaigė prie manęs sėdintis vyras.
Rašė: Marija A. Šilkūnaitė