Prieš kelis metus Vilniaus senamiestyje atsiradusi šiuolaikinio meno galerija “Tulips & Roses” džiugino nerėgėtu Lietuvai šviežumu, profesionalumu, alternatyva ŠMC ir nemokamais trauktinės kokteiliais per minimalistinių parodų atidarymus.
Paturėję garsių pavardžių, pabuvę garsiose mugėse, “gėlininkai” tiek išpopuliarėjo, kad apie juos ėmė klausinėti draugai, šiaip jau Lietuva nesidomintys. Nuo šio rudens galerija persikraustė į Briuselį (apie tai “370” rašė dar pirmajame savo numeryje balandžio mėnesį): dabar į ją ramia sąžine galime žvelgti objektyviau ir, deja, iš tolo.
Liudvikas Buklys (fotografavo: Visvaldas Morkevičius)
Apie patirtį “Tulips & Roses”, Vilniuje sklandančias idėjas ir kitus gyvenimo stebuklus kalbuosi su naujausios šios galerijos parodos “Vijoklis”, atsidariusios spalio 30-ąją, kaltininku: menininku Liudviku Bukliu.
– Romas Zabarauskas: Įdomu, kad sutinki būti pristatomas skulptoriumi, nors tavo darbai tradicinės skulptūros neprimena. Kaip čia yra?
– Liudvikas Buklys: Skulptūros pavidalas gali būti įvairus. Man kaip tik bandymai, tarkim, VDA įkurti tarpdisciplininio meno katedrą – lyg norint iš fotografijos, meno ir skulptūros studiju išstumti viską, kas yra „keista“, atrodo nerimtai. Tiesa, tokie bandymai simptomatiški Rytų Europos universitetams. Skulptūra apibrėžia tam tikrą problematikos lauką: istorijos objekto, percepcijos santykius, kurie gali vystytis laike ir erdvėje. Ir kurie man yra įdomūs. Nesakau, kad esu skulptorius, bet tokia mano pradžia – baigiau skulptūrą VDA – ir temos.
– R. Z.: Tuomet sunku pritaikyti tavo menui kokius nors kriterijus. Kas tau yra idealus meno darbas?
– L. B.: Toks darbas, kuris sukuria erdvę naujai kalbai.
– R. Z.: “Tulips & Roses” atveju dažniausiai “naują kalbą” užveda svečius pasitinkantis galerijos savininkas Jonas Žakaitis. Ar sutiktum, kad tavo ir kitų galerijos menininkų menas įgauna pilnavertę prasmę tik “Tulips & Roses” kontekste? Gal ne klaida vertinti šią galeriją kaip vientisą meninį projektą?
– L. B.: Nepaisant to, kad “Tulips & Roses” yra komercinė erdvė, jos struktūra lanksti, įvairi, projektiška: keliaujanti į ateitį tam tikru savo sugalvotu būdu. Ta kalba, kurią turiu su Jonu – kaip daryti parodas, kaip ir kas gali atsirasti – neprilygsta jokiai kitai. Galeristai turi būti gudrūs žmonės, išmanantys meno idėjas. Jonui padeda tai, jog jis yra filosofas.
Kiekviena galerija yra tam tikra struktūra bei kūrinys, kurį galima skaityti įvairiai, kartu su tekstais ir legendomis, kurios sukasi aplink ją. “Tulips & Roses” atveju puiku, jog visa tai nuosekliai artikuliuota.
– R. Z.: pavasarį pristatei personalinę parodą Milane, atidarydamas “Enrico Fornello” galeriją – nepatiko?
– L. B.: Ši galerija būtent ir yra labiau klasikinio sukirpimo. Dirbti su keliomis galerijomis šiuo metu man būtų per daug.
Holder (study of a flower pot), 2010
Iron (dimensions variable)
Installation view at Enrico Fornello, Milan
– R. Z.: Dar vienas iš “Tulips & Roses” kontekstų buvo Vilnius. Persikraustyti į Briuselį – geras pasirinkimas?
– L. B.: Briuselyje būti gerai, nes yra jaučiamas ritmas. Kartais čia vyksta dešimties ar net keliasdešimties parodų atidarymai, į kuriuos suvažiuoja menininkai, kuratoriai ir kolekcionieriai iš viso pasaulio. Paryžius šiame ritme taip pat dalyvauja nuosekliai: traukiniu iš Briuselio į ten – vos valanda kelio… Dėl to gali žymiai greičiau ir daugiau padaryti bei suprasti ką ir kodėl darai.
Žinoma gaila, kad “Tulips & Roses” nebeliko Vilniuje. Tai buvo ypatinga. Gal mažai užsieniečių matė galerijos parodas Vilniuje, bet tikrai nemažai apie jas skaitė ir įsivaizdavo. Žiūriu optimistiškai – turėtų vykti ir toliau, nes šiame mieste viskas lieka kalbomis, idėjų lygmenyje. Tačiau dėl to Vilnius nėra niekuo pralaimėjęs.
Liudviko instaliacija „Bindweed“ galerijoje „Tulips & Roses“ Briuselyje
– R. Z.: Ačiū už pokalbį.
Rašė: Romas Zabarauskas Fotografavo: Visvaldas Morkevičius