2010 – dar vieni antausių sinefilams metai. Holivudas viliojo treileriais, kurių kokybei nė iš tolo neprilygo patys filmai („Pradžia“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Socialinis tinklas“). Festivaliai ir toliau sėkmingai duso nuo vidutiniškų meistrų filmų (Vintenbergo „Submarinas“, Leigh’o „Kiti metai“, Kiarostami „Patvirtinta kopija“), įvairių kultūrinės draugystės ir politikos projektų.
Šiuolaikinį kiną užvaldžiusios dvi netikusios, iš pirmo žvilgsnio priešingos, tendencijos: buitinis realizmas ir manipuliacija. Tokiame kontekste renkuosi marginalias istorijas arba jų pasakojimų būdus, o kartais tiesiog sveiką humoro jausmą.
„I shot my love“
2009, rež.: Tomeras Heymannas
Tomeras Heymannas filmuoja savo vaikiną ištisus metus. Nuogą, mylintį, pykstantį, prisipažįstantį, kad jį prievartavo – visaip. Žydo ir vokiečio meilės istorija skleidžiasi per skirtingus jų pokalbius, šeimas, namus, šalis. Įdomu, kai paprasti žmonės kasdienybei į veidą užduoda sudėtingus klausimus: taip gyventi ir kurti, manau, yra neblogai.
„Išėjimas per suvenyrų krautuvę“
2010, rež.: Banksy
Kaip kurti tokį alternatyvų meną, kurio į savo glėbį neperviliotų kapitalizmas? Apie tai savo pirmu filmu šmaikščiai mąsto beveidis gatvės meno genijus Banksy. Jo kompanionas, pašėlęs prancūzas Thierry, nesustodamas filmuoja gatvės menininkus, kol pats nusprendžia tokiu tapti. Paradoksas, saugantis filmą nuo supaprastėjimo – visiškai neaišku, ar istorija tikra, ar iš piršto laužta.
„Šiukšlių dulkintojai“
2009, rež.: Harmony Korine’as
Jaunas ir sėkmingas režisierius („Gummo“, „Julien-Donkey Boy“) šįkart naudojasi savo populiarumu užkrėsdamas žiūrovus eksperimentinio kino liga. Trys bjaurūs tipai dulkina šiukšliadežes, dainuoja iškrypusias daineles, kartais tyčiojasi, sykį žudo. Filmą verta žiūrėti lyg šiukšlių dežėje rastą VHS kasetę, patartina – vakarėlio metu.
„Vilko nasrai“
2010, rež.: Pietro Marcello
Eksperimentinio ir dokumentinio kino žanrus sumaišęs Pietro Marcello kalbina Genujos miestą ir du jo gyventojus: tikrą mačo ir jo mylimą transseksualią moterį, kurie sykį susidraugavo kalėjime. Laisvėje ji rado jiems namus, bet belaukdama mylimojo priprato prie heroino. Neįprasta istorija perteikia neįprastą nuotaiką, kol mes patikime… tegu ir tragiška meile.
„Užeikite į tuštumą“
2009, rež.: Gasparas Noé
Gasparas Noé yra vienas retų šiuolaikinių režisierių, kurie bando kurti kažką naujo. Ir kuriems tai iš dalies pavyksta. Po smurtaujančio „Irreversible“, „Užeikite į tuštumą“ žiūrovus nusvaiginsiančias istorijas perkelia į Tokijų. Čia brolis neteks sesers; narkotikai, prostitucija, ir kitos žmonijos nelaimės įtraukia į bjaurų ir įspūdingą vaizdų ir vizijų verpetą.
„Vaikams viskas gerai“
2010, rež.: Lisa Chodolenko
Lesbiečių pora ramiai augina du vaikus, kol jie staiga susidomi spermos donoro – tėvo – asmenybe. Tada ir prasideda šeimos išbandymai, su kuriais šiaip jau susiduriame kiekvienas. Filmą galima būtų apibūdinti: „konvencionalus filmas apie nekonvencionalią šeimą“. Tačiau tokį kiekį sveiko humoro ir šiuolaikiško požiūrio Holivudas seniai nebepasiūlo. Šias pozicijas, deja, dažniausiai užima HBO serialai. O nebūtinai taip!
„Vaiduoklis“
2010, rež.: Romanas Polanski
Palaikyti Romano Polanskio vien dėl jo neteisingos įkalinimo istorijos man atrodo yra sąžininga. Žmogus sukūrė pakankamai šedevrų. Tačiau mėgti „Vaiduoklį“ malonu dar ir dėl to, kad jo veiksmas įtraukia nuo pirmos minutės ir nepaleidžia per visą filmą. Viskas vyksta dabartyje, kai tuo tarpu holivudiniai filmai dažniausiai pusę filmo ruošia įvykiui, o kitą pusę jį aiškina. Filmo siužetas taikliai kalba apie šiandieną: buvusio Didžiosios Britanijos ministro memuarų rašymas žurnalistui netikėtai tampa pavojinga profesija – ką jis darys, susidūręs su nuslėpta Tiesa?..
„Kaboom“
2010, rež.: Greggas Araki
„Kaboom“ yra festivalinio gėjaus režisieriaus Greggo Arakio paviršutiniškiausias ir linksmiausias filmas: sekso komedija, persiverčianti į fantastinę epopėją. Laukia nerealiai švytinčios spalvos, seksas su vyrais ir moterimis be sąžinės graužimo, ir kultiniai dialogai. „Ar nori dulkintis?“; „Ką?“; „Tiek to, aš vairuosiu.“, sako mergina ir kimba homoseksualiam vaikinui į glėbį. Kitą kartą ta pati mergina pataria: „Bičas, čia vagina, o ne makaronų puodas.“ Pamokantis filmas.
„Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeities gyvenimus“
2010, rež.: Apichatpongas Weerasethakulas
Apichatpongas Weerasethakulas yra iš video meno atėjęs kūrėjas. Tiesą sakant, ir šis Kanų šakelę nunešęs filmas yra tik didesnio meno projekto „Primitive“ dalis. Klausimai: politiniai (1965 metais Tailando armija sutriuškina komunistų rėmėjus), religiniai (budizmas ir/ar animizmas), kultūriniai (tailandietiškos legendos). Filmą galima žiūrėti ir bandant atskirti skirtingus stilius, kuriuos režisierius sako parinkęs kiekvienam iš šešių juostos ritinių. O galima tiesiog grožėtis moters ir žuvies seksu, žmonių/beždžionių raudonomis akimis ir kitų ženklų iš anapus poezija.
„Priesaika“
2010, rež.: Laura Poitras
Kad ir kokios būtų motyvacijos, politinis kinas, arba greičiau kinas apie politiką, šiandien iškapsto nemažai įdomių personažų ir temų. „Priesaika“ kviečia susipažinti su buvusiu Osamos Bin Ladeno sargybiniu, dabar taksistu, Abu Jandalu. Jis išdavė Amerikai ne vieną 9/11 teroristą ir padėjo susieti tragediją su „al-Qaeda“. Ar pakankamai padėjo, kad matytume jį laisvėje? Ar gali žmogus iš esmės pasikeisti? Tokius nepatogius etinius klausimus kelia „Priesaika“.
Rašė: Romas Zabarauskas