Jau apie mėnesį pažįstami lietuvių hipsteriai iš Londono, Maskvos, Paryžiaus, Vilniaus ir kitų miestų sujudo: „O tu girdėjai apie Denisą?..“ Jaunu šokėju ir potencialiu choreografu žmonija susižavėjo pamatę Jono Meko video iš Niujorko. Jame Denisas savo šokiu stabdė didmiesčio judėjimą ir vertė šypsotis Meko kompaniją, o kai kuriuos ir balsu juoktis.
TAS VIDEO GULI ČIA
Šypsotis yra ko – Denisas Kolomyckis po studijų M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje ir Londono šokio ir dramos konservatorijoje savo kūryba jau traukė gerbėjus Lietuvoje, Lenkijoje, Estijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Amerikoje. JAV pradėjęs savo naujo spektaklio „paMIŠĖLIS“ pamatus, šiemet Denisas grįžta į Lietuvą. Tikslas – galutinai paruošti šio spektaklio premjerą, kurią vadina „bomba“ Lietuvos šiuolaikiniame šokyje. Nuo sausio vidurio jis taip pat kviečia mokytis šiuolaikinio šokio „Fluxus ministerijoje“.
Denisui netrūksta idėjų, drąsos ir arogancijos. Šypsomės kartu su Jonu Meku, ir laukiame, kas toliau.
Romas Zabarauskas: Esi ekstremaliai jaunas ir ekstremaliai talentingas šokėjas ir choreografas. Kaip pradėjai šokti ir kurti?
Denisas Kolomyckis: Šokti pradėjau anksčiau negu vaikščioti… O kurti pradėjau visai neseniai – jau išmokęs vaikščioti. Mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijos baleto skyriuje, bet pavargau nuo rėmų, į kuriuos kasdien buvau spraudžiamas (o gal labiau nuo sovietinio baleto ir šokio mokymo). Nuo 2009 m. studijavau aktoriaus-šokėjo specialybę Londono šokio ir dramos konservatorijoje (dėstytojai: Sara Matthews, Stephen Williams, Paul Lewis). Šiuolaikinio šokio pagrindus gavau pas šokėją Loretą Juodkaitę, kurią metus teko pavaduoti dėstant šiuolaikinį šokį Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu dirbu kaip nepriklausomas šokėjas ir choreografas įvairiuose modernaus ir šiuolaikinio šokio bei teatro meno spektakliuose, projektuose, seminaruose.
R.Z.: Daugelis apie tave išgirdo pamatę Jono Meko video iš Niujorko. Kaip susitikai su šiuo menininku? Ką apie jį manai? Ar pasikeitė nuomonė, gyvai su juo susipažinus?
D.K.: Na, su teiginiu, kad apie mane išgirdo pamatę Jono Meko vaizdo įraše iš Niujorko nesutikčiau. Nes mano pradžia ir didžiausias įdirbis šokyje vis dėlto prasidėjo Lietuvoje, kur jau galiu didžiuotis turėdamas savo publiką, sekančią kiekvieną naujieną apie šiuolaikinio šokio paskaitas ar pasirodymus, kuriuose dalyvauju.
Kalbant apie Joną, pirmiausiai noriu pripažinti svarbiausią faktą – mes, lietuviai, net nesuprantame kas jis toks, kokią vietą jis užima pasauliniame, istoriniame avangardinio kino kontekste. Turime minimalias žinias apie visus pasaulio lietuvius, kurie yra globaliai pripažinti, tačiau Lietuvoje jie išlieka tik paprastais lietuviais, kurie „gerai, kad kažką daro“ ir kurie, deja, Lietuvoje nereikalingi. Pykstu labiau ant savęs, tai suprasdamas, negu ant tų, kurie to nesupranta.
Lietuvoje, darydamas tai, ką supranti ir moki, visada liksi tik „kažkoks“ menininkas, „kažką“ kuriantis. Lietuvių menininkų, kurie visada buvo Lietuvoje, tačiau mažai pastebimi, kol jų nepripažino kitos šalys yra daugybė: Oskaras Koršunovas (pripažino Prancūzija, dideliais tempais pradeda šlovinti Rusija), Eimuntas Nekrošius (Italija, Prancūzija ir visa Europa), Rimas Tuminas (Rusijoje dirba Maskvos Vachtangovo teatro direktoriumi), šimtai kitų lietuvių įvairiuose srityse: Birutė Galdikas, Česlovas Milošas, Violeta Urmana, Raimundas Banionis, Jurgita Adomanytė ir kiti. Tarp jų, žinoma, ir garsiausi šiuolaikinio, avangardinio meno kurėjai Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas. Jonas yra neįtikėtinas, nuostabus, atviras ir nepaprastai brandus žmogus. Neleisiu sau apie jį kalbėti, tačiau galiu atvirai pasakyti: aš radau savo Meką.
R.Z.: Trumpai papasakok apie naujausią savo projektą „paMIŠĖLIS“?
D.K.: „paMIŠELIS“ tai mano monospektaklis, kuris Lietuvoje pasirodys šių metų balandžio viduryje. Tai spektaklis apie veidrodį, skarą ir vinį. Daugiau palieku paslaptyje, nes šis spektaklis bus bomba Lietuvos šiuolaikinio šokio „virtuvėje“.
R.Z.: Prasibastęs po pasaulį, spektaklio kurti grįžti į Lietuvą. Kas tau čia patinka, o ką norėtum pakeisti?
D.K.: Atvykęs į Lietuvą, pirmą kartą po visų savo „susipažinimų“ su kitomis šalimis, jų kultūra, pradėjau galvoti apie tai, kodėl turiu čia būti. Buvo labai liūdna matyti itin piktus ir užsigniaužusius žmonės, laikančius savyje daug skausmo ir neapykantos politikai, žmonėms ir viskam, kas vyksta aplink juos. Vaikščiodamas gatvėmis mąstydavau apie Vilnių kaip Lietuvos sostinę. Taip pat kaip jis atspindi mus ir ar išvis atspindi. Jauni žmonės pasidabinę „fake vintage“ drabužiais kuria infantilų, naivų bei „draugišką“ vilniečio paveikslą. Tačiau taip mąstydamas apie savo miestą supratau, kad pats toks esu.
Vis dėlto būtis Vilniuje ir Lietuvoje manyje kelia didelį norą šviesti ir duoti visas savo žinias, kurias galiu duoti, tas, kurios susikaupė besimokant, keliaujant, tas, kuriomis mane pripildė studentai (gal tiksliau draugai), dėstytojai (gal tiksliau kolegos), žinios, o gal tiesiog patyrimas. Todėl pakeliavęs su spektakliu po Ameriką, grįžtu į Lietuvą ir bandysiu nustelbti lietuvius mūsų pačių ginklais.
R.Z.: Kas tau apskritai yra šokis? Ar kurdamas mąstai apie šiuolaikinio šokio kontekstą, o gal tiesiog apie temą, ar jausmą, kurį nori perteikti? Ar dar kitaip?
D.K.: Šokis man yra ekspresija, jausmai ir kūnas. Dievinu šokį. Ko negaliu pasakyti žodžiais, viską perteikiu kūnu. Šokis – tai tyla ir didžiausias triukšmas, ramybė ir visiška anarchija. Tai tikriausia vaidybos sukurta išraiška. Šokdamas nešu žinią, kurią noriu pasakyti. Kuriu ritualą, kuriuo atskleidžiu mintis. Aukoju viską, tam, kad skaudėtų. Nepaleidžiu nei vieno, tol kol neprisipažįsta.
Rašė: Romas Zabarauskas