Visiems snobams, idiotams, hipiams, jupiams – visiems

Rašantys – rašytojai (nepabijokim to žodžio) – gyvai kalba, dažnai, visai ne taip, kaip tu įsivaizduoji autorių skaitydamas jo knygą. Vieni jų nuolat kažkuo piktinasi, kalba pauzėmis. Žiauriomis pauzėmis. Kiti – savo penkiaaukšte iškalba prieš kitus pajaučia ir kūnišką, ir protinį orgazmą, klausytojai – išsekimą, energijos vampyrizmą ir pan. Dar kiti, kaip kad, pavyzdžiui, debiutuojanti rašytoja Gabija Grušaitė, yra idealūs pašnekovai, kurie visada žino apie ką kalbėti ir dar geriau žino kada sustoti.

Žodžiu, su Gabija kalbėtis paprasta. Ar skaityti jos debiutinį romaną „Neišsipildymas“ irgi paprasta – taip teigti nedrįsčiau. Tai ne lengvas kosmopolitės mergaitės skaitalas apie šių dienų hipsteriukus kaip galėtų pasirodyti iš merginos biografijos. Perskaičius knygą jautiesi lengvai išsekęs – mano nuomone, tai geros knygos rezultatas.

Skaičiau pačią žaliausią šio romano versiją. Prieš daugiau nei pusmetį iš nežinomo vyriškio el. pašto (sakau, vyriškio, nes el. pašte buvo nurodytas vyriškas vardas ir pavardė) į manąjį pateko šios knygos juodraštis. Turėjau su tuo „vyriškiu“ virtualių santykių. Vėliau, tiksliau beveik po metų, pasirodė, kad po tuo vardu slepiasi Gabija. Apie savo alter-ego ji kol kas nekalba, tad ir nekvočiau per prievartą kas kaip ir kodėl. Tačiau žinojimas, jog ji gyvena dvigubą gyvenimą dar labiau sustiprina norą ją greičiau pažinti, bent pusę jos.

Šįkart Gabija kalba apie savo debiutinį romaną pavadinimu „Neišsipildymas“ ir save.

Šita knyga patiks visiems, kurie perka organišką maistą, prie veidrodžio praleidžia bent tris valandas per dieną, mėgsta fotografuotis pusnuogiai, nežiūri televizijos, bet yra feisbuko vergai; dirba ką nors prie meno, arba yra buhalteriai, svajojantys būti prie meno. Žodžiu, visiems snobams, idiotams, hipiams, jupiams, visiems, išbyrėjusiems po Milano, Londono, Honkongo gatves ieškoti išsipildymo, klaidžiojantiems po svetimas žemes arba tiems, kurie yra svetimšaliai savo pačių namuose“ (Gabija Grušaitė)

Kodėl išvažiavai iš Lietuvos? Kur tavo namai?

Nesu tikra, ar išvis turiu namus ir ar galiu būti ištikima vienam miestui. Vilnius yra mano mitologiniai namai, kuriuos myliu iš tolo, prisimindama bažnyčių varpus Stiklių gatvės bute vaikščiodama Hanojaus gatvėmis. Grįžusi pirmiausia nusileidžiu žemyn Didžiąja, Pilies gatvėmis link Katedros aikštės – iškart sukyla begalė prisiminimų: kasdienis kryžiaus kelias į „Čiurlionkę“, paauglystė ir suvokimas, jog Vilnius man per mažas miestas.

Norėjau keliauti, mokytis ir pasiklysti. Taip atsidūriau Londone, Goldsmiths koledže, antropologijos ir medijos fakultete. Dievinu Londoną. Jis toks, didelis, negražus, monstriškas miestas, kuris nėra niekieno namai.

Londone niekas negimsta, nemiršta, o tik atvažiuoja ieškoti sėkmės. Shoreditch rajonas – labai gera vieta rašytojams. Kartais jaučiuosi kaip maitvanagis besikapstantis po neišsipildžiusias wannabe istorijas, svetimą skausmą ir nuobodulį.

Kodėl sugalvojai parašyti knygą (brandus sumanymas jaunam protui).

Po „Čiurlionkės“ mečiau tapybą, nes pagalvojau, kad pasauliui jau užteks vidutiniškų tapytojų. Juk yra tiek daug dalykų, apie kuriuos norisi, reikia, būtina rašyti, nes kitaip liksim karta aprašyta „sovietinių senių“, įvardinti kaip aukos ir beverčiai iPodų vergai.

Koks tavo debiutinis romanas?

Rugilės ir Ugnės istorijos nenacionalinės, neapribotos siauros Lietuvos geografijos ar provincialumo. Jos ieško savęs bet kokia kaina ir nebijo pasiklysti. Jų neriboja jokie vyrai. Tai knyga apie meilę, šlovę, terorizmą, muziką ir seksą – apie viską, kas vyksta dabar ir yra svarbu.

Koks jo skaitytojas – kaip tu jį įsivaizduoji?

Tai nėra istorija apie mane ar mano draugus, bet skaitytojus įsivaizduoju būtent tokius – naivius vaikus, apsimetančius cinikais; valandų valandas prastovinčius prie veidrodžio derinant raginius akinius su sidabriniu švarkučiu, jog vėliau išsitaškytų kur nors šokių aikštelėje; žmones, kuriems bloga nuo mokyklinio baltų identiteto, kurių politinė sąmonė liks amžiams iškastruota Pakso, Adamkaus ir Kubiliaus; kurie norėtų, jog tauta nustotų mėtyti akmenis į kitokius nei jie žmones.

Daug keliavai prieš parašydama „Neišsipildymą“, ar dažnai tekdavo prisiminti, jog esi lietuvė, o ne pasaulio pilietė.

Praeitą pavasarį keliaujant po Maroką kas penkiolika kilometrų stabdė policija, matydama baltus veidus, angliškus numerius užuosdavo didelį kyšį, tačiau pamatę lietuviškus pasus sakydavo: „ajajai, poor people, poor country, no money. Važiuokite tik iš čia greičiau“. Taip Lietuva kitiems atrodo iš šalies.

Kartais grįžusi stebiu į gatves užpildytas pervargusių pensininkų ir kainų/atlyginimų santykį ir pradeda skaudėti pagalvojus, jog nuo Trečiojo pasaulio šalies mus skiria tik pasas ir privilegija laisvai kirsti pasaulio sienas.

Pavydžiu Londonui politinės sąmonės, žaviuosi studentų protestais ir aktyvumu. Kartais svajoju, jog kada nors, kai jau būsiu baigusi antropologijos doktorantūrą, grįšiu į Lietuvą dėstyti VU. Tai būtų mano duoklė šaliai. Tiesa, tikiuosi, jog iki tada jie jau žinos, kad antropologija nėra tas pats, kas baltų etnografija, ir bus pasiruošę tyrinėti kitas visuomenes.

Ką darai, kai nerašai?

Kai nerašau – tingiu, geriu alų, skaitau „BBC News“, „The Economist“ ir baisiuosi Netanyahu, Berlusconi. Žaviuosi Wikileaks. Klaidžioju po meno galerijas, koncertus (šio mėnsio geriausi – „Cinematic Orchestra“, Martina Topley-Bird ir „Ninja Tunes Steel Christmas“).

Mada ir tu – kaip mėgsti atrodyti? Ką renkiesi?

Rūbai nėra didžiausia mano aistra. Dažniausiai jie būna nukonkuruoti mano aistra kelionėms. Tačiau jei jau perku, tai kažką nepraktiško. Pavyzdžiui, dar vieną vasarinę suknelę viduržiemy.

Taip pat bandau recycle’inti. Po kelionių po Artimuosius Rytus užsiliko daug baltų vyriškų marškinių ilgomis rankovėmis, tad nusprendžiau, jog juos galima nešioti kaip sukneles. Šiaip mados industrija man nesuprantama. Gana neblogai ją pažįstu, nes joje sukasi daug draugų… Tačiau mane stebina visas tas fetišizmas ir daiktų sudievinimas. Kartais atrodo, jog nėra jokio skirtumo tarp mados šou ir Polinezijos ritualinių mainų – tai tas pats magiškas daiktų pasaulis.

O kalbant apie madą ir literatūrą – juk irgi galima būtų rasti nemažai paralelių? Ką pagal tave skaityti dabar madinga?

Teoriškai žinau, jog egzistuoja madingos knygos. Girdėjau, jog praeitais metais buvo madingas Da Vinčio kodas, o šiais – kažkokia mergaitė, kuri paspyrė kažkieno lizdą. Tačiau aš niekada neskaitau madingų knygų. Esu visiškai senamadiška – skaitau Proustą, Millerį, Marquezą, Anais Nin, Peleviną ir Zadie Smith. Ir daug profesinės literatūros pradedant Baudrillardu baigiant Levi-Straussu. Snobiškai šnairuoju į žmones, kuriems patinka Coelho. Nekenčiu „Alchemiko“ (perskaičiau, kad pažinčiau priešą). Man jis įkūnyja viską, kas blogiausia literatūroje.

Realios idėjos pačios ateičiai.

Esu Pietryčių Azijoje. Bilietas – į vieną pusę. Čia pradedu antrąją savo knygą. Tikiuosi kurį laiką nesirodyti Europoje.

Iš kur tas troškimas būti be vietos ir nuolat keliauti?

Troškimo keliauti, pabėgti, pasislėpti užuomazgos visada panašios – ten, kur esi dabar, nėra pakankamai gerai. Pietryčių Azija yra perpildyta pabėgėlių nuo civilizacijos, kurie tikisi Vietname ar Tailande rasti dvasinį išsigelbėjimą ar pirmapradę būtį. Šiaip jau ten nėra per daug egzotikos. Tiesa, gyvenimas šiek tiek kitoks, kitoks klimatas ir laiko tempas.

Man labiausiai patinka, jog vietiniai nėra apsėsti protestantų darbo etika, ir laikas gali sustoti dienų dienas gulint hamake žiūrint į praplaukiančias valtis, be jokio sąžinės graužimo, be jokio darbų sąrašėlio, kandžiojančio padus. Maždaug taip ir įsivaizduoju rašytojo buitį – ramios dienos mąstant ir karštligiški rašymo periodai.

Vadinasi jau galvoji ir apie antrąją knygą.

Mano antrosios knygos veiksmas vyks Pietryčių Azijoje. Taigi važiuoju labiau dirbti nei ilsėtis. Vis dėlto galiausiai viena nėra kito priešingybė. Kai pirmą kartą keliavau po Tailandą, buvau nustebinta, kiek daug žmonių ten važiuoja ieškodami savęs ar bandydami suklijuoti gyvenimą po didelių netekčių, skyrybų, nusivylimų, vidurio gyvenimo krizės; ar vaikų, svarstančių, kuo nori tapti gyvenime. Išklausiau visokių istorijų – jos tokios nuoširdžios, stereotipinės, skausmingos ir gyvos. Nusprendžiau, jog noriu parašyti knygą apie keliautojus – apie žmones, kurie išsižada namų iliuzijos ir ieško, nežinodami ko, bet jausdami, jog būtinai turi rasti.

Mane žavi, jog visi nori nebūti turistais, bet važiuoja į tas pačias salas, eina į tuos pačius kalnų takus, nešiojasi Lonely Planet kaip Bibliją ir šlykštysi kitais turistais. Juk smagu tokių žmonių susibūrimų vietose, vakarėliuose užsirašinėti moderniosios mitologijos trupinius.

Tai pasimatysime knygų mugėje, nors palauk… jei būsi Pietryčiuose…

Į knygų mugę atskrisiu porai dienų. Tiesiai iš Bankoko. Truputį baisu pagalvojus, jog Bankoke bus labai karšta, o Lietuvoje vasarį – labai šalta.

Knygos pristatymas vyks vasario 19 d. 20h “Knygų mugėje”, 5.2 salėje. Afterparty – “Cafe de Paris”.

Rašė: Inga Norke

Fotografavo: Rokas Darulis

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top