!!! Sekso Lietuva !!!

Vilniaus knygų mugėje Tarptautinių kultūros programų centras (TPKC, www.koperator.lt) ir booksfromlithuania.lt pristatė į anglų kalbą išverstų lietuvių autorių tekstų rinktinę, pavadintą “Sex, Lithuanian Style: Prose and Poetry” (Seksas lietuviškai: proza ir poezija). Knygos sudarytojas, TPKC koordinatorius Karolis Klimka sutiko šį tą paaiškinti.

Koks yra šio leidinio tikslas? Ir kokia jo tikslinė auditorija? Pavadinimas skamba kiek fantastiškai – “lietuviškas sekso stilius”?!

Aišku, kad jokio lietuviško sekso stiliaus – kaip ir „lietuviško“ sekso – nėra ir negali būti. Šios tekstų rinktinės pavadinimas reiškia tiesiog „Seksas, aprašytas lietuvių kalba“. Tik tiek: tekstai sekso ir lytiškumo temomis, parašyti lietuviškai (vienokiu ar kitokiu stiliumi), išversti į anglų kalbą.

Padarėme tai, ko nepagirtų joks kritikas ir jokia literatūros mokytoja: išrankiojome „pikantiškas“ vietas iš literatūros kūrinių. Į knygą sudėjome skirtingų kartų autorių ir nevienodos literatūrinės vertės tekstus (daugiausia ištraukas iš stambesnių kūrinių), siekdami parodyti ne tik skirtumus, bet ir sekso temų interpretavimo panašumus. Būtent panašumai, sutapimai skirtingų autorių tekstuose yra tai, kas leidžia daryti išvadas apie dabartinės Lietuvos „seksualinį kraštovaizdį“ (ir ne tik).

Ir kas pirmiausia krinta  į akis?

Lietuvos rašytojams, pradedant, žinoma, Ričardu Gaveliu, seksas niekuomet nebuvo įprastas, buitinis kasdienybės dalykas, natūralus užsiėmimas.

Lietuvos autorių raštuose seksas nuolat pateikiamas dramatiškame kontekste, asocijuojamas su desperacija arba nuostata „Tarsi nebūtų rytojaus“, piešiamas apokaliptinėmis spalvomis.

Štai pavyzdys (tyčia nesakau, kas autorius):

Tik pažvelgė į mane: ne vien akimis – ir pečiais, ir krūtimis, ir keliais, ir savo neprilygstama vagina, juodąja skyle, kuri švietė pro visus rūbus, siurbė mane vidun, galbūt norėdama pražudyti. Nieko daugiau ir netroškau – tik pražūti joje.

Kitas itin būdingas bruožas – mūsų autorių vaizduojami lytiniai santykiai dažniausiai yra tam tikra prasme „à trois“ (meilė trise), mat anksčiau ar vėliau į juos pradeda kištis ne kas kitas kaip pats Dievas. Labai dažnai veikėjai aiškinasi (su savimi ir/arba parteriu/-e), ar jų seksualiniai veiksmai verti bausmės Visagalio akyse, ar – priešingai – bus išteisinti.

Pagal Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“

Bet gal tai – tik konkrečių autorių konservatyvumas, atsilikimas nuo gyvenimo?

Mano giliu įsitikinimu, egzistuoja toks dėsnis: tam, kad literatūra būtų „atsilikusi nuo gyvenimo“, „gyvenimas“ (šiuo atveju – Lietuvoje) turi būti palankus tokiam atsilikimui. Kitaip tariant, neturėtume tokios literatūros, jeigu gyvenimas nebūtų toks, koks yra.

Savo mintį paaiškinsiu tokiu pavyzdžiu: dar vienas ryškus lietuviškų tekstų sekso temomis ypatumas – kur seksas, ten ir fizinė prievarta be kenčiančios pusės sutikimo. Manau, šiuo požiūriu literatūra visai neatsilieka nuo gyvenimo. Daugybė faktų liudija, kad lyčių santykiai mūsų šalyje yra grindžiami smurtu ir nelygybe, kaip antai moterų ir vaikų išnaudojimu.

Be to, seksą siedami su smurtu, rašytojai ir rašytojos gali patenkinti kultūros keliamą reikalavimą smerkti „kūniškus malonumus“. Seksas + smurtas = kartu ir kūniški malonumai, ir bausmė, viskas viename.

Pagal Sauliaus Tomo Kondroto „Tautos gimimą“

Koks lyčių santykių paveikslas iškyla prieš akis paskaičius rinktinę?

Vyrai ir moterys pasirengę pateikti vieni kitiems daug neapmokėtų sąskaitų.

Personažai vyrai nuolat reiškia nusivylimą jų meilės partnerių žavesio stoka – o kartais pertekliumi. Pavyzdžiui, to paties R. Gavelio personažas skundžiasi: „Ji labai jauna, neaišku, ko ji nori iš manęs, šita Vilniaus laumė. Gali bet kada pažvelgt į mane burtų žvilgsniu ir paverst akmeniu ar klusniu vergu. Jaučiuosi esąs jos valioj“.

Tuo metu, pavyzdžiui, Dalia Jazukevičiūtės personažė savo partnerio veiksmuose nemato jokių kerų: „du kartus per savaitę, antradieniais ir šeštadieniais“ ją po savimi pasiguldantį draugą ji lygina su kraujo prisisiurbusia inertiška dėle.

Tarsi nujausdami kažką negero, autoriai vyrai savo personažes moteris linkę padaryti nešnekias arba išvis nebylias: cituoju atspėk ką: „… o ji vis šypsojosi, neištarė nė vieno žodžio. Ji ne šnekoms buvo sutverta“.

Pagal Herkaus Kunčiaus „Nepasigailėti Dušanskio“

Ar lietuvių rašytojai pateisina Lietuvos kaip homofobiškos visuomenės reputaciją?

Tik iš dalies. Viena vertus, homoseksualūs lytiniai santykiai visuomet vaizduojami prievartos ir smurto kontekste – autoriai tarsi skuba juos bausti. Pavyzdžiui, R.Gavelio personažas, oraliniu būdu tenkinamas draugo, mąsto: „Dabar turėsiu jį užmušti, kitaip nenuplausiu gėdos. … Nejučia pamanau, ką man padarytų senelis, ir netenku žado“. H.Kunčius vaizduoja „gėjų holokaustą“.

Kita vertus, akivaizdu, kad autoriai ir autorės deda daug vaizduotės ir retorinių pastangų homoseksualaus sekso vaizdams kurti, detalėms perteikti, taigi gundo skaitytojų vaizduotę, pratina juos prie „alternatyvios“ erotikos ir sekso, plečia pasirinkimų asortimentą. O homoseksualumo baimė vaizduojama groteskiškai, karikatūriškai. Taigi ir vėl: kartu ir baudžia, ir gundo.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top