Romas Zabarauskas besisklaidydamas skvernais atbėga į kavinę Berlyne, nei “labas” nei nieko, iš vibruojančios pirštinės išsitraukia telefoną ir nervingai su kažkuo pašneka. Tik po poros minučių, kai Romas jau geria šampaną su degtine mes galim pradėti pokalbį apie jo naują filmą “Porno melodrama”, kuris pateko į šių metų Berlyno kino festivalį – Berlinalę. Vakar čia įvyko jo premjera – šiandien režisieriaus švarkas kiek pasiglamžęs, o ant veido dar žiba blizgučių dulkės. Šnekame apie tai, kaip jam sekasi gyventi savo kino sukūryje čia, Paryžiuje ir Vilniuje.
Romas Zabarauskas Berlyne, dalina autografus
“Porno melodramos” finansavimas buvo naujas ir neįprastas Lietuvai – jam gauti naudojaisi internetu, socialiniais tinklais ir rengei vakarėlius Lietuvoje, Vokietijoje, Danijoje. Papasakok plačiau.
Netradicinio finansavimo idėja kilo, nes norėjau kuo greičiau kurti, o ne laukti atsakymų iš įvairių fondų. Todėl pernai metų Berlyno festivaliui kartu su „Rain studio“ prodiusere Ksenija Koženkova sukūriau interneto svetainę (pornomelodrama.com), atidariau internetinę Paypal sąskaitą, atsispausdinau lankstinukų ir prašiau žmones paremti filmą, žadėdamas pavardę titruose ar filmo DVD. Apie tokį finansavimą sužinojau toje pačioje Berlinalėje, kai prieš du metus dalyvavau jaunųjų kino talentų „Berlinale Talent Campus“ programoje. Yra nemažai tokių socialinių finansavimo tinklų kaip indiegogo.com, kur jei sudomini savo idėja, gali surinkti pakankamai lėšų.
Po Berlyno mano broliui Martynui Zabarauskui kilo mintis surengti filmą remiančius vakarėlius, „Porno Melody“, kurie penkis kartus apkeliavo skirtingus Vilniaus ir Kauno klubus ir net atsivežė į Lietuvą ekstravagantišką italų grupę „Hard Ton“. Danijoje prie mūsų prisijungė Europos Kino Koledžas, kuriame vakarėlį surengė būsima lietuviško kino viltis Ieva Černiauskaitė. Berlyne Eurovizijos proga mus įleido klubas „Schwuz“ – šita proga viską suplanavo kuratorė Justė Kostikovaitė.
Iš tiesų, šie netradiciniai finansavimo būdai galų gale sudarė tik apie 20 procentų filmo biudžeto, bet kartu subūrė nemažą gerbėjų ratą. Be to, tai būdas dar prieš filmo premjerą atkreipti dėmesį į lietuvių valdžios homofobiją, kuri etiniu požiūriu yra visiškai netoleruotinas reiškinys.
Visuose tavo filmuose figūruoja asmeninės traumos dėl visuomenės spaudimo. Manau, tai natūrali reakcija užaugus Lietuvoje, kur, gaila, vis dar vyksta išorinės ir vidinės kovos dėl kitoniškumo. Net ir “Porno melodramoje” heteronormatyvumas išsiskleidžia kaip teatrališka egzekucija. Ar dabar gyvenant Vakarų Europoje (Paryžiuje – red.past.), kur į daugelį dalykų žvelgiama liberaliau, šios temos tau tapo nebe tokios aktualios?
Kurdamas pradedu nuo konkrečios savo ar aplinkinių patirties, konkrečių socialinių aplinkybių, kuriose gyvenu, tačiau užduotis yra nuo šios konkrečios linijos mesti tritaškį į platų meno krepšį, kuriame jau galiotų universalios taisyklės. Todėl man atrodo, kad tai, koks dalykas man ir kartu kitiem bus aktualus kūrybos metu, iš esmės nekeis pačios kūrybos kokybės. Todėl nors „Porno melodrama“ yra lietuviškas filmas apie gėjus, iš tiesų jis yra įdomus tuo, kad perspėja apie meilės keliamus pavojus. Toks yra meno truizmas – nuo konkrečių dalykų pakilti į universalų lygį.
Dabar į klausimą atsakant tiesiai – man šios temos liko aktualios, nes Lietuvai jaučiu patriotinius jausmus ir dalyvauju jos gyvenime: nuolat rašau straipsnius į „37O“ bei kitus leidinius, kuriu filmą apie Lietuvą, padedu organizuoti lietuviškus vakarėlius. Vis dėlto taip, studijuodamas Paryžiuje surinkau naujų patirčių ir tapatybių, ir labai gali būti, kad mano kūryba ateityje pasisuks būtent tomis temomis.
Be filmų kūrimo užsiimi ir kitai dalykais. Dažniausiai tie dalykai susiję su kultūriniais reiškiniais ir įvykiais. Tačiau visoje tavo veikloje jaučiamas itin stiprus politinis elementas – skatini laisvumą ir atvirumą. Tu “prisipažinai” apie savo orientaciją dar būdamas paauglys, o didžioji dauguma garsių vardų Lietuvos kultūroje ir mene vis dar sėdi absurdiškoje spintoje. Koks tavo požiūris į tai? Ar, tavo nuomone, tai nevaržo jų kūrybinės išraiškos laisvių?
Kiekvieno žmogaus reikalas, kaip elgtis. Tačiau kol nepradėsime atvirai kalbėtis su savo draugais, šeimomis, artimaisiais ir galų gale žiūrovais, skaitytojais, gerbėjais – tol niekas Lietuvoje nepasikeis. Žodžiu taip, aš esu už atvirumą. O bijoti nieko nereikia, nes teisybė visada laimi.
Iš filmo „Pornomelodrama“
Dideli sveikinimai patekus į Berlinalę! Kaip ten patekai, ką ten rodo, ką žmonės ten daro ir kuo ji įdomi?
Ačiū. Berlynas šiuo metu yra neišvengiamas ir legendinis miestas. Žmonės iš ten grįžta užverktomis akimis: „Nebenoriu daugiau tūsintis“… Berlinalės metu miestas dar dešimt kartų įdomesnis, nes į jį iš viso pasaulio suvažiuoja kino žvaigždės, prodiuseriai, kritikai. Festivalis įdomus tuo, jog supranta, kad menas XXI amžiuje yra ne tik estetika, bet ir politika. Festivalyje yra pristatomi jaunų, neatrastų režisierių bei šalių filmai. Kiekvienas režisierius svajoja apie Berlinalę. Todėl, kad tai žiūrovų festivalis – skirtinagi nei Kanuose ar Venecijoje, t.y. Berlyne tavo filmą iškart pamato ne tik kritikų grietinėlė, bet ir miestiečiai.
Taip, taip, taip. Vakar naktį girdėjau, kad Berlynas yra poor and sexy; žmonių į klubus su išlygintais ir švariais drabužiais neįleidžia, bet tai jau senos naujienos. Berlinalė tikrai įsuka visą miestą – prie įėjimų į vakarėlius-tik-su-pakvietimais kilnūs prodiuseriai dovanoja savo kvietimus mielom mergaitėm, iš važiuojančių taksi naktimis šokinėja jauni režisieriai, rėkdami, kad daugiau nebegali ir ryte turi svarbiausią susitikimą savo gyvenime. Ką gero jau čia nuveikei?
Iš tiesų, šiemet Berlyne sudalyvavau daugiau vakarėlių nei pamačiau filmų. Tai buvo mano, kaip pradedančiojo režisieriaus pareiga ir galimybė. Praplėčiau pažinčių ratą ir prisipildžiau entuziazmo. Kas iš viso to išeis – matysim!
Su „Pornomelodrama“ aktoriais
Ar jau galvoji apie naują filmą?
Labai įtemptai apie tai galvoju. Turiu minčių keliems ilgo metražo scenarijams, vieną esu parašęs, šiuo metu jį taisau.
Ar norėtum juos įgyvendinti Lietuvoje, ar kur kitur? Dalis “Porno melodramos” personalo buvo iš kitų šalių. Ar manai, kad Lietuvoje šiuo metu pakanka žmonių, kurie galėtų ir norėtų kurti įdomų, šviežią ir įspūdingą kiną, su kuriais norėtum dirbti?
Norėčiau kurti Lietuvoje, nes turiu kelias idėjas filmams apie Lietuvą. Tačiau yra labai daug aplinkybių, kurios tokį mano norą gali pakeisti, todėl kaip bus nežinau. Iš kitos šalies mūsų filmavimo aikštelėje galų gale buvo tik operatorius Ville Piippo iš Suomijos; na, ir aš filmavimams grįžau iš studijų Paryžiuje, o aktorė Vilma Kutavičiūtė iš Maskvos. Lietuvoje įdomių žmonių tikrai pakanka. Be to, yra labai daug tikrų profesionalų, kurie vien iš entuziazmo padeda jaunam kinui – tokia ir mano prodiuserė Ksenija Koženkova. Aš tik norėčiau, kad ir su manimi visi labai norėtų dirbti, pamatę mane imtų strykinėti iš džiaugsmo ir panašiai. Na, bet ne viskas iš karto.
Kino įvykyje Berlyne
Ant tavo skrajutės, matau, parašyta, kad šio filmo scenarijaus nerašė Truffaut, Claude’as Chabrolis nepatarinėjo dėl techninių dalykų, o Jean-Luc Godard’as nerežisavo. Tai kas vis dėlto darė tą filmą?!
Tai yra tiesiog linksma aliuzija į Godard’o „Iki paskutinio atodūsio“ treilerį ir titrus. Bandžiau atkreipti ne tik gėjų teisių gynėjų dėmesį, bet ir sinefilų. Filmą darė Romas Zabarauskas ir kompanija.
Vakarėlyje
Kiek prisimenu, kažkada sakei, kad muzika yra tiesiog preliudija prieš seksą. Toks požiūris padėjo ar kliudė išrinkti garso takelį filmui? Papasakok daugiau apie tai.
Neatsimenu, kad taip sakiau! Dėl muzikos turėjome daug problemų, nes vienas kompozitorius, kuris paprastai kuria tik labai gerą muziką, mūsų filmui sukūrė nelabai gerą. Todėl reikėjo greitai surasti, kuo pakeisti. Laimei, suradau elektroninės muzikos kūrėją SoulSonic, kuris operatyviai pritaikė savo kūrinius „Porno melodramos“ garso takeliui. Muziką parinkti, beje, padėjo ir montuotoja Gintarė Sokelytė, apie kurios darbštumą ir talentą Vilniuje šiuo metu sklando įvairios legendos.
Ar norėtum režisuoti porno filmą?
Ne, nenorėčiau. Šiaip man patinka Bruce LaBruce pornografiniai filmai, bet vis tiek nenorėčiau nieko panašaus režisuoti.
“Kuriu filmus tam, kad ateityje galėčiau miegoti su savo gražiais aktoriais” – tavo žodžiai. Paneik arba patvirtink.
Taip, be abejo. Čia, manau, ir slypi pagrindinė lietuviško kino problema – kad režisieriai nemiega su savo aktoriais. Tačiau kol kas ir pats nesu miegojęs.
TIKIU, KAD ROMAS ŠIĄ PROBLEMĄ IŠSPRĘS.
Filmo „Pornomelodrama“ premjera Vilniuje kovo 19 d. 18:45
Premjeros afteris „Porno Melody“ kovo 19 d. nuo 22.00
Rašė: Marija A. Šilkūnaitė
Fotografavo: Julija Goyd, Gedvilė, Veronika Doroscheva