Jei reikėtų išrinkti nenuspėjamiausių žmonių topą, fotografas Tomas Černiševas neabejotinai įsitaisytų kur nors jo viršuje. Už tai, kad niekada nenumanai, ką jis atsakys net į patį banaliausią klausimą, gali tik spėti, kurioje pasaulio vietoje šiuo metu fotografuoja ir kokios naujos idėjos sukasi jo galvoje. „370“ kalbasi su T.Černiševu.
– Išvažiuoji į Argentiną, po kiek laiko siunti nuotraukas jau iš Bolivijos, o vieną dieną lyg niekur nieko išdygsti Vilniuje. Atstumai tau visai nieko nereiškia?
– Kuo ilgiau gyveni ir kuo daugiau keliauji, supranti ir atrandi jau seniai atrastus ir kitų žmonių pažintus bei patvirtintus dalykus. Nieko naujo nepasakysiu – pasaulis yra mažas. Daug mažesnis negu mes manome. Jeigu kalbėtume apie atstumą, jis – sąlyginis dalykas. Aš asmeniškai niekada neanalizavau, ar atstumas man ką nors reiškia, tiesiog gyvenimo aplinkybės susiklosto taip arba ne.
– Kokiose šalyse jau esi gyvenęs? Kaip jose atsidūrei – važiavai ieškoti geresnių kadrų, lengvesnio gyvenimo, naujų iššūkių, pabodo Lietuva?..
– Gyvenau Patagonijoje, visiškai prie pat Čilės, labai nuostabioje vietoje, paskui su žmona persikėlėme į kitą Argentinos pusę, visai prie pat Atlanto pakrantės, kur neršti atplaukia banginiai ir yra viena didžiausių Argentinos pingvinų kolonijų. Vėliau beveik pusantrų metų gyvenome Buenos Airėse, pastaruosius pusę metų Bolivijos sostinėje La Pase, netoli Titikakos ežero.
Negaliu pasakyti, ko važiavau ieškoti, nes neieškojau nieko. :) Tiesa, buvo mintis, jog žemynas kur kas įdomesnis fotografiškai nei Europa.
– Bent iki šiol kiek pabuvęs svetur vis grįžti į Vilnių, kodėl? Pamiršti, kas čia nepatiko, patiki, kad gal kas nors pasikeitė ar tiesiog banaliai pasiilgsti namų? Apskritai yra vieta, kurią taip vadini?
– Pasiilgstu matyti žmones su užpakalio veidu (tiek daug vienoje vietoje pasaulyje nerasi), pasiilgau lietuviško prakaito kvapo troleibuse (būna ir silkės sumaišytas su pagiriomis), pasiilgau orios lenkų kalbos skambesio senamiesčio gatvėse, labai pasiilgau morozų su treningiukais, spjaudančių saulėgrąžas, bet vis tiek einančių sekmadieniais į bažnyčią. Taip pat pasiilgau fainų žmonių iš žurnalo „Žmonės“ su intelektualiais veidais, bandančiais pralaužti nusišnekėjimo ribas.
Pasiilgau konservatorių, mokesčių inspekcijos, „Sodros“, darbo biržos.
Labai pasiilgau Kultūros sostinės… (labai daug apie ją girdėjau), girdėjau, net kažkas iš Baltarusijos buvo atvažiavę pažiūrėti… „Akropolio“, jau tradicinių lietuviškų kebabų, kontrolierių, kurie vis dar įlipa Pylimo gatvėje prie sinagogos.
Žodžiu, visko ir neišvardysi, ilgesys kiekvieną dieną mane graužė iš vidaus, kankinausi kožną naktį, vartydamasis prakaituotame patale prisimindavau visas geras emocijas Lietuvoje, kurios mano sieloje sukeldavo euforišką ekstazę ir vieną dieną mano vidinis balsas (kuris yra netoli širdies) pasakė: „Basta.“ Atmerkęs akis staigiai nulėkiau prie interneto, įsijungiau Delfi ir apsiverkiau. Netrukus po to, kai išsiverkiau, nupirkau bilietus, nuo to laiko niekada nebežiūriu šito portalo.
– Ar teisybė, kad net tiems, kurie būdami Lietuvoje nemėgsta tradicinės mūsų virtuvės, išvažiavus atsiranda nepaaiškinamas noras prisikirsti cepelinų ar šaltibarščių? :)
– Nežinau, aš nepasiilgau, nors kartais pagamindavau cepelinų, atrodo, normaliems žmonėms, bet jie nesuprasdavo tokio valgio. Pagavęs kampą, jog iš tikrųjų nieko nenustebinau (nors pagaminau skaniai), sakydavau, jog čia nėra labai tradicinis patiekalas, jis populiaresnis Lenkijoje.
Kas iš tikrųjų yra tradicinė lietuviška virtuvė? „Čili pica“? „Cento“, „Favorit“, „Stumbras“. Buvo keletas produktų, kuriuos prisimindavau, nesiginčysiu, bet šiaip lietuviška virtuvė (kas yra nors kiek daugiau pakeliavęs) yra nelabai vykęs pasirinkimas. Daug riebalų, daug bulvių, silkė su svogūnais ir, žinoma, degtinė. Dėl skonio, žinoma, nesiginčiju ir atsiprašysiu visų lietuviško valgio gurmanų.
– Kaip įsidarbinti fotografu šalyje, kur tavęs niekas nežino? Nueini į redakciją, parodai nuotraukas ir visi džiūgaudami paprašo pradėti darbą?
– Svarbiausia – nesijaudinti ir turėti stiprų portfolio, kuo daugiau nuogų ir turtingų moterų, nes jeigu nuoga, bet neturtinga, tai labai matyti. Nėščių moteriškaičių fotografijos irgi labai vertinamos, kuo didesnis pilvas – tuo didesnė vertė.
Būtina sakyti, kad Lietuva jau ES ir visai ji ne Lenkija, duoti suprasti, kad tikri lietuviai jau išsilavinę ir netgi ne komunistai, kai kurie iš progresyvaus lietuviško jaunimo net Londono universitetus baigė.
Nuo pat pirmų minučių visiems darbdaviams leisti suprasti, jog esi gėjus arba bent jau biseksualas be kompleksų. Būtinai surengti parodą apie seksualines mažumas.
Šiaip reikia būti fainu, sakyti, ką tu pažįsti (nors iš tikrųjų nepažįsti), turėti „Iphone“ arba bent jau „Blackberry“ („Samsung“ jau kaimietiškas variantas).
Dirbti su aukšto lygio profesionalia aparatūra (kuo daugiau pikselių, tuo aukštesnis tavo kaip fotografo įvertinimas). Kompas turi būti tik „Apple“, nes jeigu ne „Apple“, tai niekas netiki, jog tavo darbai, sako: „Paėmei iš interneto.“ Labai didelis pranašumas mokėti „apdirbinėti“ nuotraukas (tiesiogine šio žodžio prasme). Jeigu padarai „defokusą bliure“ arba kokį nors filtriuką panaudoji, tavo šansai įsidarbinti padvigubėja. Idealiausia, jeigu apsimeti asilu ir sakai: „Kuo jūs mane laikote, aš esu profas, mane per TV rodo, tokiais šūdais kaip „retušas“ aš neužsiimu, pas mane dirba postproduktoriai su nuotraukomis, aš tik pasakau jiems idėją (nes idėja yra svarbiausia), o jie daro, kaip reikia!“
– Ar tenka išvažiavus imtis kitų darbų nei fotografuoti?
– Aišku, kad tenka! Ryte anksti keldavausi ir nieko nevalgęs išeidavau į gatvę. Kiekvieną dieną aštuonias valandas ieškodavau pinigų. Atrodo, joks čia darbas, bet iš tikrųjų labai vargina, ypač kai nieko nerandi. Taip dirbau dvejus metus, bet supratau, kad šis darbas skirtas ne man. Gaila, kad tik po dvejų metų, nes dabar jaučiuosi, jog veltui švaisčiau savo laiką.
– Kokią didžiausią beprotybę esi padaręs dėl gero kadro?
– Nežinau, ar tai galima būtų pavadinti beprotyste, bet buvau palindęs po važiuojančiu traukiniu. Kai atėjo pareigūnai, pasakiau, jog tai vieša vieta, ir paprašiau jų netrukdyti man dirbti. Taip pat teko vaikščioti nuogam labai pavojingame juodaodžių kvartale Brazilijoje su užrašu „NEGRO“ ant krūtinės ir fotografuoti jų emocijas. Labai meniškas projektas, tik gaila, kad reikėjo muštis ir sudužo fotoaparatas.
– Ką darai, jei turi nufotografuoti žmogų, o jis maivosi ir išsisukinėja, kad yra nefotogeniškas?
– Nefotogeniškų ir negražių žmonių nėra, yra tik neprofesionalūs fotografai, kurie bando pasiteisinti, kad sumalė šūdą.
– Ar yra dalykų, kurių nė už ką nesutiktum fotografuoti?
– Turbūt nėra tokių dalykų, galiu fotografuoti viską. Geras klausimas (labai ilgai galvoja).
– Ką darai su savo nuotraukomis: dėlioji į lentynas šimtus albumų, iki begalybės didini kompiuterio atmintį ar ištrini visas nebereikalingas?
– Nuotraukas dažniausiai parduodu, nefotografuoju daug, neturiu problemos dėl jų saugojimo.
– Ar ateis toks laikas, kai pasakysi, kad gana man tų kelionių, apsigyvensi kaime ir leisi dienas vartydamas senus albumus?
– Viskas priklausys nuo pensijos dydžio.
– Paskutinis klausimas: ar tau neatsibodo fotografuoti? :)
– Ne, neatsibodo.
– Na ir dar vienas, kiek laiko dabar ruošiesi pabūti Lietuvoje ir ką čia planuoji veikti?
– Viskas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Pirmiausia susirasiu gerą darbą, jį dirbdamas uždirbsiu krūvą pinigų. Kai jau turėsiu daug pinigų, ieškosiu plastinio chirurgo, kuris galėtų man padaryti silikonines krūtis. Jeigu rasiu tą chirurgą, būtinai pasidarysiu operaciją, o paskui, kai jau mano krūtinė badys man akis, bandysiu įgyvendinti menišką idėją, tai yra noriu padaryti autoportretų ciklą pavadinimu „Aš ir mano pupeliukai“ arba „Olialia oboliuokai“.
Nors rimtai svarstau apie dar vieną variantą, tegul tai būna paslaptyje.
Rašė: Jūratė Žuolytė
Foto: herojaus archyvo