Daugelis jį pažįsta kaip visišką gezą. 27 metų Mindaugas Papinigis tikriausiai labiausiai išgarsėjo filmuose „Zero“ ir „Zero 2“ suvaidinęs baisiai daug besikeikiantį ir narkomano balsu dažniau rėkiantį nei kalbantį mafiozėlį Vovą.
Su aktoriumi M.Papinigiu po darbo susitikome vienoje sostinės kavinių. „Nieko, jei pokalbį įrašysiu?“ – paklausiau ir padėjau diktofoną ant stalo. „Nėra prasmės, vis tiek nieko nesigirdės. Neįrašo mano balso tas daiktas“, – atsakė itin dusliu ir žemu balsu, bet po kelių sakinių vis dėlto prisipažino, kad diktofonas jį erzina.
– Suvaidinęs abejose „Zero“ dalyse tapai žvaigžde. Būtent su tavo sukurtu Vovos personažu daugelis šį filmą ir tapatina. Tačiau žiniasklaidos dėmesio nesulaukei…
– Kiek gi ten tų filmų. Trys? Du? Lietuviško kino juk apskritai yra labai daug, aš jame labai menkas. Be to, aš gi vadybininkas. Taip taip, aš ne aktorius. Baigiau verslo vadybą ir neturiu nieko bendra su kinu.
– Retas tai žino. Kaip vadybininkui atsidurti kino aikštelėje?
– Aštuntoje klasėje Vilniuje užsiregistravau aktorių atrankoje, labai norėjau kokiam filme suvaidint, galvojau, gal atrinks mane. Tuo metu per televizorių rodė Lietuvoje statytą filmą apie Robiną Hudą. Ten tokia graži mergina ir vaikinas ilgais plaukais vaidino. Mokykloj rinko vaikus į masines scenas, tai mokytoja man patarė užsiregistruot.
Nuėjau pas tą moterį, kuri visus norinčius į duomenų banką suvedinėjo, pasakiau, kad noriu kine vaidint. O ji pažiūrėjo į mane ir sako: „Mindaugai, bet labai nesitikėk, kad tave paimsim.“ Ai, pagalvojau, koks skirtumas, bet parėjęs namo kokias dvi savaites budėjau prie telefono. Nepaskambino.
Man iš tos agentūros paskambino po ketverių metų, dvyliktoj klasėj. Jau seniai buvau pamiršęs, kad užsiregistravęs esu. Nepatikėjau ir padėjau ragelį. Girdžiu, vėl skambina. Na, taip ir pradėjau.
– Pirmasis pasirodymas kine ir atnešė pripažinimą?
– Ne, baik tu… Ten kažkokia masinė scena buvo. Gerai dabar nepamenu, bet vieną kartą netyčia buvau užtikęs tą filmą televizijos kanalus junginėdamas. Čia buvo tie laikai, kai amerikonai važiuodavo į Lietuvą filmų pigiai statyt.
Vaidinau kažkokį praeivį. Visą dieną su kažkokiais girtuokliais vaidinom praeivius. Dvyliktoj klasėj 50 litų už tą vaidmenį gavau. Tada man tokie pinigai jau buvo rimtas reikalas. Taip kaldavau pinigus.
– Bet ar aktorių, atliekantį tokį vaidmenį, gali pastebėti koks režisierius?
– Nerūpėjo man tada. Su kompanija pinigų gavę nubėgom prie Antakalnio žiedo į kioskelį alaus nusipirkt. Vaidinu aš ten, gulinėju sau, o aplink visi juokingi su racijom bėgioja, šūkalioja kažką. Vaikšto ten visi su kietom kepurėlėm, firminiais sportbačiais, marškinėliai su piešiniais kokio garsesnio filmo, kurį yra statę.
Paskui filmavaus dar vienam nereikšmingam filme, sutikau Andrių Paulavičių, kuris tuo metu atrinkinėjo aktorius filmams. Pakalbėjom, pasakiau, kad norėčiau ką rimčiau pavaidint.
Ji pasižiūrėjo į mane ir sako: „Na taip, būtų nieko…“ O tada atsirado filmų festivalis „AXX“, suvaidinau legendiniame Arūno Rutkaus filme „Dovana“ su Skirmantu Valiuliu. Įsivaizduoji, va taip šalia S.Valiulio sėdėjau. Na, ir tada prasidėjo. Emilis Vėlyvis pakvietė vaidinti filme „Zero“.
– „Zero“ atsiskleidei vaidindamas blogiuką. Vėliau buvo toks pats vaidmuo filme „Zero 2“, „Knygnešyje“ tu jau valstybės priešas. Kodėl visur tau tenka blogiuko vaidmuo? Dėl žemo balso?
– Aš taip tikrai nepasakyčiau. Pavyzdžiui, „Knygnešyje“ aš juk vaidinu karo policininką, aš ten teisėtvarkos atstovas, geras. Na ir kas, kad okupanto valstybės? Aš ten nei vagiu, nei kontrabandą nešu. Rusai gal žiūri tą filmą ir sako: „Ot gerai dirba, kontrabandininkus gaudo.“ Niekad nesigilinau, kas per vaidmuo. Jei man vaidmuo įdomus, tai ir einu. Apskritai nesiūlo dažnai vaidint, tai per daug nesirenku. Kur kviečia, ten ir vaidinu.
– Bet juk tavo personažai velniškai daug keikiasi. Kai kuriose scenose rusiškų keiksmažodžių daugiau nei lietuviškų žodžių. Natūraliai išeina ar tenka pasistengti?
– Na, gyvenime tiek tikriausiai nesikeikiu. Kai keikiuosi gyvenime, tai tiesiog kokį nors savo įmantrų teiginį taip išreiškiu. O kine tokiu žodynu norima parodyti, kad yra taip kalbančių žmonių grupių. Jie keikiasi, visi keikiasi. Kine tai padeda sukurti atmosferą, toks režisūrinis triukas. Nemanau, kad su keiksmažodžiais perspaudžiu.
Nereikia manęs prieš tokių scenų filmavimą nervinti, kad keikčiaus. Norint gerai nusikeikt tikrai nereikia smarkiai susinervinti. Aš gi ne aktorius, tą personažą kažkaip natūraliai sukuriu.
– Kas scenarijuje parašyta toje vietoje, kai reikia keiktis? Žodžių nepritrūksta?
– Jei rimtai, tai net toje vietoje, kur reikia keiktis, nelabai paimprovizuosi. Viskas būna taip tiksliai suplanuota, ką tu turi pasakyti, kad nereikia nei galvot labai daug, nei žodžių pritrūksta.
Pavyzdžiui, pas E.Vėlyvį kino aikštelėje nepriimprovizuosi, ten tik darbas, tas žmogus yra robotas. Jis paprastai taip tiksliai tau nusako, kaip reikia viską daryt, kad nebereikia galvot. Aišku, galima šiek tiek pasitarti, bet esmė nesikeičia.
– Vaidinai ir viename televizijos seriale. Ką manai apie šiuolaikinius lietuviškus serialus?
– Vaidinau, tiesa, labai trumpai, toks jau vaidmuo buvo…. Jei atvirai, tai aš pats jų nežiūriu. Esu matęs gerų serialų, bet jie tikrai buvo ne lietuviški.
Kai buvau vaikas ir atsirado serialas „Giminės“, man tikrai buvo labai įdomu. Buvo įdomu pažiūrėt, kaip pats serialas atrodo.
Abejoju, kad ten galima įžvelgti kokią meninę vertę. Bet juk svarbiausia, kad žmonės žiūri. Pats laimingiausias režisierius yra tas, kurio filmą ar serialą pažiūrėjo daugiau žmonių nei buvo tikimasi. Jei serialus žiūri, jei jų kam nors reikia, tai tegu rodo. Gerai ir tas lengvas žanras.
– Tai gal norėtum vaidinti ir Holivude?
– Jei rimtai, tai esu ir Holivude vaidinęs. Tiesa, tam filme koks 50 proc. lietuvių vaidino, tai mes visi drauge į Holivudą ir išvažiavom. Tačiau aš to tikrojo Holivudo taip ir nepamačiau.
Man pasakojo apie jį, sakė, kad viskas ten labai įdomu. Esu dar ir sapnavęs jį kartą.
O statant filmą „Transsiberian“ nemačiau jokio Holivudo, ten buvo juodas darbas. Tada tikriausiai pirmą kartą supratau, kas yra profesionalus kinas. Viskas buvo sudėliota vos ne sekundžių tikslumu, dirbama trimis filmavimo kameromis, filmuojama skirtingais rakursais. Ten visi žinojo, kad aktorius turi savo darbą padaryti tobulai. Toks tas Holivudas man pasirodė.
– Aktoriaus darbas tikriausiai įdomesnis nei vadybininko, tačiau užsiimi abiem. Iš kino aktoriaus darbo neįmanoma išgyventi?
– Neįmanoma. Tai nėra ir nebus mano profesija. Aš net daugiau vaidinu nemokamai nei mokamai. Apskritai nežinau tokio aktoriaus Lietuvoj, kad iš filmavimosi kine išgyventų. Honorarai visai normalūs, bet reiktų vaidmens bent du kartus per mėnesį, kad normaliai uždirbtum.
Net jei koks aktorius vaidintų visuose Lietuvoje statomuose filmuose, vargiai išgyventų. Dabar mano darbas su kinu yra absoliučiai nesusijęs. Velniškai daug pinigų reikia norint normaliai gyventi.
– Ir vis dėlto praeiviai tave atpažįsta kaip aktorių. Kaip manai, dėl kurio vaidmens?
– Tai čia ir abejonės nėra – „Zero“. Žinai, tikrai žmonės atpažįsta mane. Ypač girti žmonės kavinėse. Ir visi mane tapatina su Vova. Sako, kad aš gyvenime lygiai toks pats kaip ir kine. Yra tikriausiai tų panašumų…
Surašė: Matas Miknevičius
Foto: Asmeninio archyvo (tarp jų – ir Pauliaus Makausko)