Repas – muzika, kurios dalis žmonių neklauso, dar kita dalis jos nesupranta. Tačiau toks dalykas egzistuoja. Pasak reperio Artemo, šiuolaikiniai reperiai savo minčių gilumu gali konkuruoti su poetais. Repas taip pat gimsta rašomas ranka sąsiuviniuose.
– Kodėl repas ir kodėl jis atsirado tavo gyvenime?
– Viskas labai paprasta, repas gyvenime atsirado po to, kai į rankas pateko Eminemo garso kasetė gal kokiais 2000-aisiais. Paauglystė (juokiasi). Vėliau užkabino „G&G sindikatas“… Pirmi mano tekstai buvo parašyti studijų universitete metais. Tai buvo standartiniai tekstai…
– Kaip sugalvojai rašyti tekstus ir juos surepuoti?
– Viskas prasidėjo tikrai ne ant bordiūro. Atradau interneto puslapius apie repą, visus forumus. Net nepamenu, kodėl pradėjau rašyti. Gal tai buvo paprastas noras būti kaip kieti reperiai.
– Ar pameni, apie ką buvo pirmasis tekstas?
– Žinau, kad buvo apie niūrią dieną, atsisėdęs žiūrėjau pro langą. Rašiau apie tai, ką matau. Net pačiam juokinga tai prisiminus.
– Dabartinė tavo kūryba, turbūt, kiek kitokia, nemanai, kad apie viską per daug piktai kalbi? Iš vienos dainos teksto supratau, kad esi prieš klubinę kultūrą…
– Ne, tikrai nesu. Tiesiog vieną kartą Vilniaus naktiniame klube pasijaučiau ne savo vietoje. Kadangi visada rašau tai, ką matau, išdėsčiau mintis apie tai, kas man nepatiko. Man tiesiog nepatinka netikrumas – klubuose visi išsišiepę, išsiviepę. Tie maivymaisi man labai nepatinka.
– Supratau. O repas Lietuvoje ar nėra tas pats maivymasis, kad norime būti panašūs į pasaulines repo žvaigždes?
– Visiškai ne. Tik vienetai bando ką nors kopijuoti. Šiaip Lietuvos repukas labai skiriasi nuo to, ką galime išgirsti „šatuose“. Pas mus daug liūdnumo ir melancholijos. Kartais netgi pats susimąstau apie savo dainas ir suprantu, kad ne visas galėčiau priskirti repui. JAV mes girdime kur kas šiurkštesnį gatvinį repą. Žinoma, yra vienas kitas veikėjas, kuris man nepatinka dėl tavo minėto mėgdžiojimo mūsų pogrindiniame lygyje. Tačiau tai pas mus atėjo tikrai ne tiesiai iš Amerikos. Pirmiausia visa tai atėjo į Rusiją, o mes jau viską imame iš ten. Reikia juk pripažinti, jog mūsų repas jaučia labai didelę Rusijos atlikėjų įtaką.
– O jeigu atvirai, iš kur daugiau tos įtakos gauname?
– Čia jau individualus reikalas, asmeniškai man didesnę įtaką darė Rytai. Atėjau nuo poprepo, Eminemo ir panašiai, vėliau persimečiau prie lietuviško, tikrąjį repą atradau Rytuose. Būdavo tokių dienų, kai matai, jog reikia keliauti į darbą, tačiau dar sėdi internete ir klausaisi muzikos. Atradęs Rusiją supratau, kas yra muzikinis kaifas.
– Bet repas kartu neša ir savo filosofiją. Kokią ją matai pats?
– Visų pirma, repas yra saviraiška. Labiausiai man patiko etapas, kai nebuvo jokių minčių apie albumo įrašymą. Tiesiog atsisėsdavau vakarais, negalvodavau, ar kas nors to klausys. Vieną kitą sąsiuvinį su tekstais jau esu išmetęs, bet krūvos dar guli stalčiuose. Per dieną prirašydavau po dešimt lapų. Dabar to jau nebėra, per mėnesį, jei parašau tekstą, jaučiuosi gerai. Kažkada buvo smagu repuoti pačiam sau, susitikdavome su draugais, vienas kitam rodydavome tekstus. Tai buvo tarsi žaidimas…
– O kam skiri savo dainas, savo išgyvenimus?
– Realiai, prisipažinsiu, kad nežinau. Žmogui, kuriam tai gali būti įdomu… Kas nori, susiras mano kūrybą. Greičiausiai tai yra skirtas paprastiems bičams kaip aš…
– Tai, sakyk, kam reikėjo leisti albumą, jei nežinai, kas jį klausys?
– Tiesiog pajaučiau, kad reikia kilti į kitą lygį. Prieš įrašymus žinojau, kad turėsiu susigriebti ir į viską, ką darau, pažiūrėti kiek rimčiau. Tai nebuvo sausas gabalų kepimas. Stengiausi žiūrėti kiek plačiau, galvojau, kaip viskas atrodys iš šono, kaip skambės, ar pataikysiu į dabartines aktualijas.
– Provokuoju, ar reperius galima prilyginti poetams?
– Drąsiai. Rimtus reperius – 120 proc. Juk repas nėra tiesiog rimuotas tekstas. Gal ir kvailai nuskambės, bet repe gali daug daugiau surasti nei poezijoje. Žinoma, yra kietų poetų, bet labai dažnai pas juos viskas yra paviršutiniška: „Skrido paukštis, pralala, aš jį myliu, blablabla.“ Pradinukams gal tai ir gerai.
Reperiai neretai labai giliai viską iškapsto. Temų juk naujų nesurasi: meilė, seksas, narkotikai, gyvenimas, darbas, draugai, šeima. Juk nesame kiekvienas ypatingas, kad gyventume gyvenimą, kurio nemato kitas. Pasakyti ką nors naujo yra labai sunku.
– Ar nemanai, jog keistai atrodo, kad visi darome tą patį, bet vieni nebijo apie tai šnekėti, o kiti nuo tų temų slepiasi. Kas, tavo manymu, tai lemia? Juk susidaro nuomonė, jog reperiai – blogi, nes kalba ne užuolankų.
– Man kalbėjimas be užuolankų sukelia tik teigiamą reakciją – tuo metu galiu pradėti pasitikėti žmogumi, nes matau, kad jis nešneka vien šablonais. Žinoma, drąsos kalbėti atvirai reikia nemažai. Iš pradžių būna sunku, bet vėliau pastebi, jog tavo gyvenime nieko nėra gėdingo. Juk būna tokių akimirkų, kai išklausai gabalą ir pasakai: „Bliamba, juk čia apie mane.“ Vadinasi, kad gabalas surado savo klausytoją.
– Kiek hiphopo kultūroje yra svarbus įvaizdis, apranga? Tu man į reperį nepanašus…
– Jeigu reikia, galiu kitąkart ateit su treningais. Ar būsiu panašesnis? (Juokiasi.) Įvaizdis nėra tik apranga. Požiūris, kad apsirengsi kaip reperis ir juo patapsi, – paviršutiniškumas.
Paauglystėje tai suprantama. Mėgdžioti populiaru – bandai atrodyti ir šnekėti, kaip tau patinkantis atlikėjas. Nematau čia nieko gėdingo, bet vėliau supranti, kad hiphopas slepiasi ne po rūbais. Žinai, apranga – paskutinėje vietoje, aš vien su apatinėm kelnaitėm ant scenos galiu repuoti, jeigu tik man bus patogu. (Juokiasi.) Reikės šią idėją apsvarstyti.
Rašė Mantas Stankevičius