Ne kiekvienas mokame piešti. O kas moka – piešia sąsiuviniuose, ant baltų lapų, rengia parodas, pardavinėja savo talento vaisius. „IV“ piešia ant sienų ir tikina, kad tai teikia džiaugsmo.
– Jeigu atvirai, net nežinau, kaip tave pavadinti.
– Galima įvairiai: yra Street art meistrai, grafičių meistrai, taip pat galime išskirti grafičių meno meistrus, kurie dažniausiai piešia legaliai. Aš pats esu streetarteris, nes paišau tam tikra technologija – tai trafaretai, lipdukai. Tai yra viena estetiškiausių grafičių atšakų. Esu streetarteris, tačiau kartu su manimi į naktinius Vilniaus dailinimo reidus keliauja ir tie patys grafičių meistrai.
– Papasakok, kaip vyksta tie naktiniai reidai?
– Viskas vyksta kaip gerai suplanuotuose mokslinių tyrimų žvalgymuose. Pasiruošiame miesto planą, suplanuojame, kur eisime ir kur bėgsime, jei prireiks. Viskas prasideda nuo pasivaikščiojimo po miestą dieną, kad galėtum išsirinkti vietą, kuri būtų aktuali žmonėms. Grafičiui esminis dalykas – jis turi būti pastebėtas. Visada norima, kad į jį būtų reaguota, trokštama, kad kiekvienas pamatęs tavo darbą susimąstytų, kodėl viena ar kita problema yra aktuali. Streetartas visada iškelia tam tikrą problemą.
Naktiniame maršrute svarbiausia turėti pabėgimo planą, jeigu netyčia užkluptų pareigūnai. Kuo daugiau dirbi šioje srityje, tuo drąsesnis daraisi. Kartais užmirštu išeities taškus, einu tarsi į darbą. Tiesiog planavimas baigiasi tuo, kad pamatai sieną ir prie jos sugrįžti naktį.
– Pats pagautas nebuvai?
– Oficialiai ne. Su policijos pareigūnais buvo tekę pabendrauti, kai paišėme ant dabartinės socialinės reklamos sienos. Turėjome žodinį savivaldybės sutikimą, raštiško, deja, ne. Papaišėme valandą, o vėliau šalia esančio namo savininkai iškvietė pareigūnus. Tačiau viską išsiaiškinome. Žinoma, visus duomenis užsirašė, taigi duomenų bazėje jau esu greičiausiai įrašytas kaip koks vandalas.
– Adrenalinas. Ar jo būna per naktinius reidus?
– Būna. Greičiausiai tai ir yra svarbiausias grafičių dalykas. Tai viso paišymo varomasis motyvas. Kartais būtent dėl to renkiesi tokias vietas, kuriose yra gerokai didesnė rizika būti pagautam. Adrenalinas turi išlikti.
– Ar dažnai tenka bėgti?
– Yra tekę bėgti, yra tekę ir skubiai sėsti į automobilį ir sprukti. Kartais į paišymo vietą vykstu automobiliu, todėl tenka važiuoti ir stebėti, ar policija neseka iš paskos. Kai bėgu, galvoju, kur pasislėpti, rasti saugią vietą. Tai yra nenusakomas jausmas, žinoma, suprantu, kad kiekvieną fiziologiškai jis veikia skirtingai. Pavyzdžiui, man adrenalinas suteikia džiaugsmo: atlikęs nelegalų darbą, kuris neša visuomenei žinią, jaučiu pasitenkinimą. Džiaugiuosi, kad tuo pačiu metu atlikau šį tą gero ir šį tą neleistino.
– Keliese dalyvaujate reiduose?
– Niekada neveikiu vienas. Žinau, kad yra tokių, kurie veikia individuliai. Tačiau praktika parodė, kad vienam veikti sunkiau – niekada nematai, kas tave gali užklupti. Šalia manęs visada turi būti dar bent vienas žmogus, kuris stebi aplinką. Pas mus kaip ir Švedijoje tai jau laikoma organizuotu nusikaltimu: baudžiami gali būti ir tie, kurie niekada savo rankose nėra laikę dažų balionėlio.
– Sakyk, ar grafitininkų bendruomenė Lietuvoje yra didelė?
– Skaičiais sunku pasakyti, tačiau bendruomenė, kuri veikia, tikrai yra. Manau, jog grafitininkai šiuo metu Lietuvoje klesti, dalis bendruomenės emigruoja į Didžiąją Britaniją ar kitas šalis, tačiau šio meno neapleidžia ir ten.
– Gal kiek ir ne į temą, tačiau ar moki pasirašyti kaip Solomonas?
– Taip, čia nėra nieko sudėtingo (juokiasi). Solomono misija – žinomumas, jo tikslas – kad visi žinotų jo vardą. Sunku pasakyti, ar tai vienas žmogus.
– Prisiminiau gilią jaunystę. Jeigu ant sienos parašysiu „čia buvo Mantas“, tai bus priskiriama grafičiui?
– Žiūrint, kiek tokių užrašų paliksi. Iš vienos pusės – taip, nes tai nelegalu, tačiau stilistiškai tai nebus grafitis, nes čia viskas prasideda nuo stilizuotų pasirašymų – tagų. Jei tavo pasirašymo nebus galima įvardyti kaip tago – tai nebus grafitis (šypsosi).
– Pirmą piešinį, kurį pamačiau vaikystėje ant namo sienos, buvo vyriškas lytinis organas, šalia jo dar buvo parašytas rusiškas žodis iš trijų raidžių. Grafitis?
– Iš tiesų tai buvo grafičiai (juokiasi). Juk tai nelegalu. Be to, yra išleista netgi knyga apie tualetuose aptinkamus piešinius. Ne paslaptis, kad ten galima rasti įvairių organų.
– Minėjai nešamą socialinę žinią. Kokios dažniausiai tai būna žinutės?
– Street art atveju, žinios būna labai skirtingos. Jos reikalingas, kad žmonės pastebėtų, jog kažkas visuomenėje vyksta negerai. Nepamirštama politika, socialiniai reikalai. Žinios perteikimas kartais gali būti ironizuotas, šmaikštus.
– Dabar paneigsime nusistovėjusią dogmą, kad piešėjai yra eiliniai buduliai. Kalbame apie intelektualius menininkus?
– Daugelis mano, jog grafitais užsiima tik žmonės, kuriems trūksta intelekto, tačiau streetarterius priskirčiau išsilavinusiems ir socialiai atsakingiems žmonėms, nes jie patys suvokia, kas vyksta šalyje, ir nori su tuo supažindinti visus aplinkinius.
Paukšteliai čiulba
Gaudyk negaudęs, p. Ramanauskai, tą Solomoną. Paukšteliai čiulba, kad ne vienas žmogus po Vilnių ir kitus miestus darbuojasi, dalis dabar gyvena Airijoje, kur sėdi ir stebi medžioklę. „Jeigu kas nors pagaus ir pasodins žmogų, kuris rašė „Solomon“, tuoj visi iš Airijos sulėks ir dar labiau „užbombins“ miestą. Teks paleist „nusikaltėlį“, – čiulba paukščiai. Be to, tie patys čiulba, jog „Solomon“ ir „Cabri“ – vienas ir tas pats. Na, ne mums čia spręst. Čia medžiotojų ir seklių reikalai. ;)
Rašė: Mantas Stankevičius