Kanų kino festivalis yra raudonų kilimų, Holivudo žvaigždžių, skoningų filmų ir skandalų kokteilis, kuriame žurnalistai bando užčiuopti Moljero „tariamu ligoniu“ vadinamos kino industrijos pulsą.
Woody Alleno ir Paryžiaus flirtas
64-ąjį Kanų kino festivalį pradėjo Woody Alleno filmas „Vidurnaktis Paryžiuje“ – lengva komedija apie amerikietį rašytoją, kuris vidurnaktį persikelia į senus Prancūzijos sostinės laikus, kur sutinka Ernestą Hemingway, Scottą ir Zeldą Fitzgeraldus, Gertrud Stein, Pablo Picasso ir kitų istorinių asmenybių. Šiame filme ypač į akis krenta Adriano Brody atliktas ekscentriškojo Salvadoro Dali vaidmuo.
„Vidurnaktis Paryžiuje“ kupinas pokštų, išdaigų ir painumų, kaip tipiškas W.Alleno filmas. Viename epizode režisierius užsimena apie savo litvakišką kilmę, Cole‘o Porterio lūpomis uždainuodamas jo garsųjį kūrinį „Let’s do it“: “Lithuanians and Letts do it, Let’s do it, let’s fall in love.“
Moterys režisierės
Pernykštis Kanų kino festivalis buvo gausiai kritikuojamas dėl to, kad jame nebuvo režisierių moterų. Būtų keista, jeigu organizatoriai neatsižvelgtų į šias pastabas. Šiemet pagrindinėje programoje dalyvavo keturios režisierės: Lynne Ramsay, Julia Leigh, Naomi Kawase ir Maïwenn.
J.Leigh filmas „Miegančioji gražuolė“ pasakoja apie jauną studentę Lucy, kuri imasi Miegančiosios gražuolės darbo, kad galėtų apmokėti savo studijas. Režisierė puikiai nupiešė portretą moters, išnaudojamos vyrų jų fantazijoms tenkinti. Mergina gauna labai gerus pinigus, bet vieną dieną pabudusi supranta, kad kažkas yra negerai.
L.Ramsay juostoje „Mes turime pakalbėti apie Keviną“ pagrindinė herojė Eva aukoja savo ambicijas ir karjerą tam, kad pagimdytų sūnų Keviną. Santykiai tarp motinos ir sūnaus tampa sudėtingi nuo pat pirmųjų metų. Kai Kevinui sukanka 15, jis padaro kai ką labai kvailo ir neatleistino bendruomenės akyse.
L.Ramsay pasakoja apie viską paaukojusios motinos vidinį pasaulį. Režisierė užpildo scenas sodriomis spalvomis ir garsais už ekrano, siekdama paryškinti puikią Tildos Swinton vaidybą.
Maïwenn visametražis vaidybinis filmas „Policija“ galėtų būti apibūdintas kaip dokudrama. Režisierė pati vaidina fotografę, dirbančią policijos vaikų skyriuje, kur pareigūnai persekioja nepilnamečių prievartautojus, mažuosius kišenvagius, o per pietus sprendžia asmeninius reikalus. Jie tardo smurtaujančius tėvus, ima parodymus iš vaikų, susiduria su perdėtu paauglių seksualumu, solidarizuojasi tarpusavyje ir plyšta iš juoko pačiomis neįtikėtinomis akimirkomis. Šis filmas primena garsųjį serialą „Žmogžudysčių skyrius“. Rankinė kamera ir tikroviškos scenos leidžia žiūrovui geriau įsijusti į policijos darbą ir jų kasdienius sunkumus.
Genijaus mitas
Larsas von Trieras atvyko į Kanus savo naujuoju nameliu ant ratų, nes senąjį jau pardavė interneto aukcione „eBay“. Tokį keliavimo būdą jis renkasi, nes bijo skraidyti. Asmeninių baimių filmavimas pastaraisiais metais tapo jo pamėgtu triuku.
Režisieriaus žvaigždžių gausus filmas „Melancholija“, kuriame suvaidino Kirsten Dunst, Charlotte Gainsburg, Keiferis Sutherlandas ir Stellanas Skarsgårdas buvo gerai įvertintas kritikų. Bet juostos sėkmę užtemdė skandalas spaudos konferencijoje, kur provokatoriškas L.von Trieras pradėjo svaidyti ciniškus pokštus apie žydus ir simpatijas Adolfui Hitleriui. Reakcija buvo greita ir griežta: Kanų kino festivalio direkcija paskelbė režisierių „Persona non grata“.
Tačiau L.von Trierą stojo ginti kino kritikai. Visi filmo aktoriai, išskyrus Kirsten Dunst, užstojo režisierių, o jo ilgametis draugas Stellanas Skarsgårdas išvadino festivalio organizatorius bailiais.
L.von Trieras yra žinomas kaip asmuo, kuris mėgsta provokuoti reakcijas. Galbūt šįkart jis iš tiesų peržengė ribas, bet jo gynėjai tvirtina, kad genijui turi būti leidžiama daugiau. Jiems nesvarbu, ką žmogus daro, bet jo kūryba yra geniali, o genijus esą turi daugiau laisvės, negu eilinis žmogus. Panašiai, beje, buvo kalbama ir apie Romaną Polanskį ir Melą Gibsoną, kurie irgi įsivėlė į skandalus.
Kiti nuolatiniai Kanų kino festivalio dalyviai – broliai Dardenne‘ai, Pedro Almodóvaras, Nanni Moretti, Nuri Blige Ceylanas, Paolo Sorrentino – irgi pristatė gerus filmus, bet ypatingo susižavėjimo nesukėlė. Skirtingai nuo jų, maloniai nustebino Radu Michaileanu, kurio filmas “La source des femmes (Source)” ryškiai išsiskyrė iš kitų.
Nors režisuotas vyro, tai buvo labiausiai feministinis filmas konkursinėje programoje. Juosta paremta tikra istorija, kuri nutiko Turkijoje 2001-aisiais. Moterys surengė sekso streiką, kad gautų vandens šaltinį savo miestelyje, o ne koptų į kalnus ir nešiotų vandenį iš ten. Filmas rodo, kokį svarbų vaidmenį turi išsilavinimas ir bendravimas tarp žmonių, kai pasaulyje žmonės nustoja domėtis vieni kitais ir bijo naujų, nežinomų papročių.
Ir nugalėtojas yra…
Auksinę palmės šakelę laimėjo Terrence‘as Malikas už filmą „Gyvenimo medis“, kuriame vaidmenis atliko Seanas Pennas ir Bradas Pittas. Filmas pasakoja impresionistinę Vidurio Vakarų šeimos, gyvenančios XX a. viduryje, istoriją. Žiūrovams pristatoma vyriausiojo sūnaus Jacko gyvenimo kelionė nuo nekaltos vaikystės iki nusivylimo apimtos pilnametystės ir jo bandymai taisyti sugedusius santykius su tėvu. Jackas yra šiuolaikiniame pasaulyje pasimetusi siela, ieškanti atsakymų apie gyvenimo pamatus ir prasmę bei abejojanti tikėjimu.
Apibendrinant, moterys pradėjo kovoti prieš vyrų dominavimą kino pramonėje, ir ši kova tęsiasi. Nors Maïwenn buvo vienintelė režisierė, šiemet gavusi Kanų kino festivalio apdovanojimą, vis daugiau žmonių pajunta, kad režisieriai vyrai tampa vis panašesni į Moljero „tariamus ligonius“. Taigi ateityje galima tikėtis naujo moterų režisierių prasiveržimo ir pripažinimo. 2011-ųjų Kanų kino festivalis parodė, kad tai tik laiko klausimas.
Rašė: Tomas Tengmark (specialiai iš Kanų „370”)
Nuotrauka: „Scanpix“