Moby
Destroyed
Little Idiot / Mute
2011-05-17
Kai vieno savo bičiulio melomano paklausiau, ar eis į Moby koncertą, jis papurtė galvą: „Ką? Gerasis Moby liko dar aname tūkstantmetyje.“ Iš tiesų yra žmonių, manančių, kad paskutinis geras Moby darbas buvo 1999 m. albumas „Play“, o nuo 2002 m. išleisto „18“ Richardo Melville’o Hallo (tikrasis Moby vardas) kūryba nebetenka esminio ir sunkiai nusakomo „cinkelio“, kurį turėjo garsiausi senieji jo kūriniai. Kitaip tariant, kai Moby pasiėmė gitarą ir ėmė pakiliu balsu prašyti jį „pakelti kuo aukščiau ir dar aukščiau“, tai buvo jau nebe tas liūdnasis elektroninių raudų genijus. Aišku, yra manančių ir visai priešingai. Vis dėlto klausydamas šviežutėlio Moby darbo „Destroyed“ drįsčiau teigti, kad britą yra ištikusi kūrybinė krizė. Nors albumas prasideda mielu ausiai „The Broken Places“ ir daug žadančiu „Be the One“, kuris yra bene ryškiausia albumo kompozicija, toliau viskas slenka nykyn. Albumas, kaip pabrėžia pats kūrėjas, buvo įrašinėjamas per turą, naktimis, kai apimdavo nemiga. Iš koncertinių kelionių gimė ir Moby fotografijos, tapusios šio albumo materialiuoju pavidalu ir, ko gero, geriausia dalimi. Tai varginančių klajonių po oro uostus rezultatas. Tačiau muzikai šis nuovargis ne į naudą. Taip, Moby visada buvo melancholiškas, liūdnas, išliko tai ir naujame albume, tačiau neatsargi melancholija balansuoja ties nuobodulio ar net depresijos riba. Šiame albume ši riba nusitrina.
Įvertinimas 30/100
Architecture in Helsinki
Moment Bends
Modular Recordings
2011-05-03
Rašydamas šio albumo apžvalgą sužinojau, kad liepos pradžioje „Helsinkio architektūra“ iš Australijos koncertuos Vilniuje. Valio! Tai, be jokios abejonės, viena įdomiausių indie pop grupių per pastarąjį dešimtmetį. Gražu buvo stebėti, kaip kolektyvas nuo šviesių minimalistinių kompozicijų albume „Fingers Crossed“ ėjo prie aštresnių eksperimentų puikiame darbe „In Case We Die“. Priešpaskutinis, 2007-ųjų, albumas „Places like this“ parodė, kad grupė nestovi vietoje ir deda savo metalofonus į šalį – juos keičia ekspresyvus „elektro bytas“, atsiranda funk, net punk, australiškos folkmuzikos motyvų. „Places like this“ privertė nekantriai laukti naujo darbo. Štai jis – albumas „Moment Bends“. Ir… po galais, kas tai??? Nuo pat pirmo kūrinio kyla skaudus klausimas: „nejau ironiški ir nepriklausomi australai „supopsėjo“? Garsas gerokai sintetiškesnis, harmonijos nuspėjamos, nebelieka žavaus grupės muzikinio humoro. Galbūt kaip tik dėl savo „supopsėjimo“ šis albumas kai kuriems indie pop gerbėjams patiks labiausiai – yra dainų, kurios puikiai tinka diskotekoms. Ir vis dėlto… Viskas, kas yra albume, jau kažkur girdėta kitose pastarojo meto indie pop grupių dainose. Tarytum kažkada diktavęs madas, kolektyvas dabar pats ima jų vaikytis. Taigi tuos, kurie buvo įpratę prie žaismingų ir eksperimentuojančių „Architecture in Helsinki“, paskutinis darbas turėtų nuvilti. Na ką gi, negali juk visada stebinti ir džiuginti. Lauksime kitų australų kūrinių ir jų pasirodymo Vilniuje.
Įvertinimas 45/100
Battles
Gloss Drop
Warp
2011-06-06
Kai kažkada aptikau „Battles“ pirmąjį albumą „Mirrored“ (2007 m.), iki šiol su juo nesiskiriu. Retai beveik vien instrumentinis LP šitaip „užveža“! Tik ką pasirodęs naujas darbas „Gloss Drop“ taip pat šykštus vokalų, ir vis dėlto kitoks nei „Mirrored“. Jis sukurtas ir įrašytas grupei išsiskyrus su savo lyderiu, gitaristu Tyondai Braxtonu. Dauguma gerbėjų turbūt pamanė, kad su „Battles“ viskas baigta. Dabar imu manyti, kad T.Braxtono pasitraukimas buvo geriausia, kas su grupe galėjo nutikti! Išties, atrodo, kad šio kolektyvo jėga ne asmenybės – naujausias albumas tiesiog puikus! Kaip pavadinti tai, ką groja „Battles“? Kai kas tai vadina matematiniu roku, kai kas –eksperimentiniu, progresyviuoju, postroku, artroku ir t. t. Tačiau kaip ir visos geriausios pasaulio muzikos, taip ir „Battles“, sutalpinti į vieną terminą neįmanoma. Albumu „Gloss Drop“ galima tik mėgautis, leidžiant jam visą tave pasiimti į keistus, kampuotus „Battles“ pasaulius. Kaip ir darbe „Mirrored“, albume „Gloss Drop“ pagrindinę vietą užima fantastiškos instrumentinės kompozicijos su retkarčiais įsiterpiančiu kviestinio vokalisto balsu. Pamaniau, kad jei „King Crimson“ būtų susikūrę XXI a., jie būtų groję ką nors panašaus. Grupės profesionalumo ir išradingumo galima tik pavydėti. Ir vis dėlto, matematika muzikoje neužgožia jausmo, darančio „Battles“ viena įdomiausių pastarojo meto grupių.
Įvertinimas: 80/100
Fucked Up
David Comes to Life
Matador
2011-06-07
Birželio 7 d. nepriklausoma įrašų bendrovė „Matador Records“ išleido dar vieną šedevriuką. Ši indie rock leidžianti bendrovė turi tiesiog puikią uoslę geriems įrašams. Dabar – tai kanadiečių hardcore punk grupės skambiu pavadinimu „Fucked Up“ albumas „David Comes to Life“. 2001 m. susibūrusi grupė yra paguoda tiems, kurie kadaise mokyklų suolus ir namų sienas puošdavo užrašais „Punks not dead“. Na ir kas, kad su klaida? Punk jau savaime yra klaida. Pačia geriausia prasme – klaida visuomenėje, muzikoje, kultūroje. Nors man atrodo, kad punk, kaip ir bliuzas ar rokenrolas, jau atgyveno savo ir mirė . Visa tai, kas retkarčiais išnyra dabar, tėra tik malonūs blyksniai tos šlovingos praeities. Tokie yra ir „Fucked Up“. Nors jų muzikos negalima apibūdinti kaip grynojo punk ar hardcore punk. Tai akivaizdu ir naujame albume. „Fucked Up“ žaidžia ir eksperimentinio roko, progresyviojo roko lauke. Garbūs muzikos kritikai trečiąjį grupės albumą „David Comes to Life“ (už antrąjį albumą „The Chemistry of Common Life“ muzikantai gavo prestižinį „Polaris Music Prize“ apdovanojimą) jau dabar stato į vieną gretą su klasikiniais punk šedevrais – „Sandinista!“ („The Clash“), „Zen Arcade“ („Hüsker Dü“) ir kt. Ar albumas to vertas? Taip! Užtenka išgirsti vien „The Other Shoe“, kad suprastum, jog 4 dalių ir 18 dainų albumas, beveik pankroko opera, tikrai „neuž*is“, kaip kad grasina grupės pavadinimas.
Įvertinimas: 68/100
My Morning Jacket
Circuital
ATO
2011-05-31
„My Morning Jacket“ visada buvo paslaptinga grupė. Kai ji 1999 m. išleido debiutinį albumą „The Tennessee Fire“ ir po dvejų metų „At Dawn“, apie „My Morning Jacket“ buvo šnabždamasi lyg apie kažkokią paslaptingą vaiduoklišką istoriją: Kentukio valstija, fermos, kosminiai „reverbai“, aukštas šviesus vokalas?.. Keista… Vėliau, kai grupė išlindo iš namų į sceną, garsas apie jų stebuklingus gyvus pasirodymus netruko pasklisti plačiai. Tiesa, tada gyvi koncertai ėmė nustelbti „My Morning Jacket“ studijinę veiklą. Ir po keturių puikių albumų penktasis „Evil Urges“ buvo sutiktas su nusivylimu. Grupė tarsi ėmė nesėkmingai bandyti kopijuoti pati save. Ir štai, tik ką pasirodė šeštasis darbas – „Circuital“, kuriame „My Morning Jacket“ nustojo ieškoti, ką čia „išlaužus“ įdomesnio, ir tiesiog grįžo prie savo stiliaus. Stiliaus kuris anaiptol nėra taip paprastai apibūdinamas. Čia ir Johno Lennono solinių darbų psichodelika, ir Peterio Gabrielio tonai, ir U2 stiliaus gitaros, ir netikėti kantri muzikos akcentai, ir „Interpol“ ar „The National“ melancholija. Naujausias albumas unikalus tuo, kad jame nėra nieko, kas turėtų stebinti, versti skaičiuoti taktus, klausytis įtempus ausis… Jis tiesiog toks, kurį norisi sukti ir sukti automobilyje, ausinuke. Nuoširdus, gražus ir paprastas. Kartais liūdnas. Grupės sielai Jimui Jamesui turėtume būti dėkingi už tokius šedevrus kaip paskutinė albumo daina „Movin Away“.
Įvertinimas: 81/100
Rašė: Domantas Razauskas (www.radom.lt)