Arba koks velnias jį nešė į tą Kiniją?
Kas tas Algirdas Bakas? Šią pavardę pastaruosius keletą metų kartkartėmis galėdavai pastebėti mažomis raidelėmis parašytą prie nuotraukų glianciniuose žurnaluose kartu su studijos „Ciklopas“ pavadinimu. Turbūt ne iš balos tas gražumas: kone visi Tomo Kaunecko mokyklą išėję fotografai tampa daugiau ar mažiau žinomi dėl savo fotografijų ir darbo kultūros kokybės. Tačiau vieną dieną išgirdau, kad Algirdas meta darbą ir išvažiuoja į Kiniją. Nepatikėjau tuo gandu, kol neperskaičiau feisbuke, kad fotografo draugai ieško naujų namų jo katinui.
Sumaniusi pasidalyti Algirdo įspūdžiais iš Kinijos su „370“ skaitytojais, parašiau jam į tą patį feisbuką… Kurį laiką nesulaukiau atsakymo – paaiškėjo, kad feisbuko naudojimas ten yra gerokai apribotas… Susikalbėti per atstumą mums padėjo Gmailas, kuris, žinia, irgi turi charto funkciją…
– Galima, pagirsiu, esi puikus tinklaraštininkas. Paskaičiusi kelionės įspūdžius tavo tinklaraštyje supratau, kad net neturiu ko paklaust, nes viską taip įdomiai ir gausiai ten esi aprašęs… Vis dėlto keletą klausimų užduosiu, nes neatsivėrei iki pat paširdžių… Sėkmingai sau fotografavai „Ciklope“, kol vieną dieną išgirdau, kad išvarai į Kiniją… Susidarė įspūdis, kad tau perkaito galva nuo nesibaigiančių fotosesijų, ir nusprendei dumti iš Lietuvos kuo toliau… Kaip buvo iš tiesų?
– Labas ir ačiū už pagyrimus! Tinklaraštį rašau labiausiai dėl draugų. Pačiam irgi būtų smagu skaityti draugo nuotykius kitame žemyne. Kadangi laiškų niekas neberašo, tai tinklaraštis – puikus būdas visiems kartu pakeliauti. O galva, sakyčiau, labiau atšalo nei perkaito… Nemėgstu užsibūti vienoje vietoje ar vienos būsenos per ilgai, tad po 3 metų (!) „Ciklope“ jaučiausi mažumėlę įstrigęs. Trūko naujo vėjo ir baisiai knietėjo daryti ką nors reikšmingo. Na, ką nors TOKIO, nes verdant toje pačioje sriuboje ilgą laiką sunku pagauti kitą skonį, todėl ir nusprendžiau belstis kuo toliau, kad maža nepasirodytų.
– Beje, ar domiesi savo katino likimu? Ar žinai, kad jis šiuo metu kažkokiame kaime…
– Rimtai?! Na, tada džiaugiuosi. Kas gali būti geriau nei gyventi kaime?
– Grįžtame prie įspūdžių iš kelionės. Vilniuje turime savo Šanchajų. Ar mūsiškis, tavo galva, labai skiriasi nuo tikrojo? J
– Kinijos Šanchajus yra labai visoks. Vieni rajonai nesiskiria nuo Londono ar Niujorko, o kituose žmonės po senovei gyvena: 10 galvų kvadratiniame metre ir miega savo dirbtuvėlėse po stalu. Pakeliavus po Kiniją, Šanchajus man atrodo kaip pinigų kranelis, iš kurio visi plūsta atsigerti. Tiesa, gandas, kaip čia viskas paprasta ir kad užtenka būti iš Europos, kad gautum geriausią darbą, yra gerokai išpūstas. Kinija labai daug dirba ties savireklamos propaganda. Ir labai gerai dirba. Kartais pagalvoju, kad taip Lietuvai nors lašiuką tos pompastiškos savimeilės…
– Negaliu nepaklausti apie kinų merginas. Ar lengvai pasikabina? Galbūt tu joms esi per daug egzotiškas arba atvirkščiai – jos tau atrodo pernelyg egzotiškos. J
– Baltaveidžiai joms atrodo egzotiški iš didžiosios E. Ypač tai justi nuvažiavus į kokį mažesnį, tik porą milijonų gyventojų turintį miestelį. Ten užėjus į klubą kabinti nieko nereikia – kimba kaip pasiutusios. Bet kas iš to: juk tarp mūsų kultūrų yro ledkalnio dydžio skirtumas, sunkoka surasti bendrą kalbą, net jei suprastum kiniškai. Atvirai? Nelabai man tos kinės, gal dar mažai sutikau, tad nespjaunu į šulinį. J
– Beje, ar kinai bent apytiksliai žino, kur yra Lietuva ir su kuo ji valgoma?
– Valgoma su Rusija ir krepšiniu. Negali jų kaltint: ką daugiau žinoti apie valstybę, kurioje gyvena mažiau žmonių nei vidutiniame Kinijos mieste?
– Koks velnias nunešė tave pas šaolino vienuolius? Net neįtarėme, kad esi užsislaptinęs budistas…
– Aš įtariau, bet, pasirodo, nesu J. Šaolino vienuolyne užsibuvau neilgai, vos 3 dienas, nes ten toks turistų avilys, kad sunku atpasakoti. Per dieną bent 50 kartų su tavimi nori nusifotografuoti kinuliai (taip mažybiškai Algirdas vadina kinus), tampo už skvernų, pirk šitą, pirk aną… Nelabai mėgstu masinių žmonių susibūrimo vietų, todėl pasitaikius progai pagyventi netoli esančiame ir mažai kam žinomame Fa Wang Si vienuolyne (jis vienas seniausių Kinijoje) ir pasimokyti ten kung fu bei cigun, nesudvejojau. Šaoline susipažinau su vienuoliu is Graikijos, kuris kung fu treniruojasi nuo 8-erių, o suėjus pilnametystei atvyko į Šaoliną. Po 7-erių grįžęs į Graikiją atidarė savo mokyklą Atėnuose, o kelis kartus per metus sugrįžta čia pasitobulinti. Susidraugavome ir jis mane apsiėmė mokyti. Ne paslaptis, kad lygiavertiškai norėjau pafotografuoti ten gyvenančius, o turisto kailyje ten nieko nepeši, reikia būti insaideriu.
– Ar tėvynės ilgesys nekamuoja ir kaip su tuo kovoji?
– Buvo užėjusi banga po trijų savaičių Šanchajuje, kai nustebimas atslūgo ir atėjo kultūrinis šokas, bet dabar vėl viskas gerai. Laikau ryšį su Lietuva, pašneku su draugais online, o ir čia tarp gerų žmonių gyvenu.
– Esminis klausimas: iš ko ten gyveni? Gal prisiduri pinigų iš šalies kokiais nors pusiau legaliais būdais?
– Nesu didis prabangos mėgėjas. Moku pragyventi su tiek, kiek turiu, o ir darbų po truputį pradeda rastis. Bendradarbiauju su Šanchajaus mados dizaineriais, modelių agentūromis, neseniai grįžau iš Pekino, kur fotografavau reklamą vienai drabužių parduotuvei. Jei visai bėda, visada gali eiti mokyti anglų kalbos – šitas užsiėmimas vienas populiariausių tarp čia gyvenančių užsieniečių.
– Na, ir pabaigoje tas jau pats dežurniausias klausimas: kokie tavo ateities planai? Arba kitaip tariant, kada grįžti ir kodėl?
– Stengiuosi per daug neplanuoti, ateitis ateis ir parodys. :)
Su mielu noru sudėčiau viską, ką Algirdas prirašė tinklaraštyje, bet dėl vietos stokos esu priversta apsiriboti varganu penktadaliu. Kaip jam sekėsi keliauti upe iki Šanchajaus ir kitas smagybes sužinosite įlindę į http://bakuganas.blogas.lt. Nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti.
Gone baby gone (Meiyou Le) (2011 03 18)
Pavėlavęs į paskutinį traukinį nenukabinau nosies. Žemėlapis kišenėje, o nuo centro iki vietos, kurią vadinu namais, ne daugiau kaip sprindis. Pakeliui iš po tiltu viso pasaulio riešutais prekiaujančio senuko nusiperku 2 saujas sėmkių už litą ir pilnas optimistinio vėjo žygiuoju. Miesto nepažinsi geriau nei eidamas pėsčiomis ir tai netruko nė 10 minučių, kai iš galvas debesyse slepiančių dangoraižių apsupties išlindau į visai kitokį Šanchajų. Pavadinti tą vietą skyle būtų nepakankamai stipru. Vietinių 1 kv. m dydžio virtuvėlių šefai baigę darbą dėlioja su chebrantais domino arba tiesiog sėdi ant aliejaus statinių ir rūko žiūrėdami į naktį. Viskas alsuoja nuovargiu ir istorija – lyg eičiau seniausio miesto su seniausiais gyventojais, kurie jau nebeturi vietos tarp žibančių vitrinų ir stiklinių dangoraižių, gatve. Žmogeliai, kuriems dar užtenka jėgų į mane pažiūrėti, lydi mane akimis, kol dingstu iš akiračio – „ant tiek“ neįprastas jiems baltojo žmogaus vaizdas jų gatvelėj. Bet kad ir kokio glitumo būtų rajonas, jaučiuosi visiškai saugus. Akyse tik nuostaba, jokios klastos. Nepraėjo nė valanda ir buvau namie safe and sound. Kaip nuo Žaliojo tilto iki Saulėtekio Vilniaus mastu. Or less.
Trečiadienį nusipirkau savo svajonių fotiką. Išsirinkau jį iš 4 vnt. ir už patį pačiausią sumokėjęs labai padorią sumelę nusipirkau. „Fuji GS 645“ – platus juostinis, telpantis į didesnę kišenę. Visiškai patenkintas (man tai būna itin retai), juo nešinas nusikabarojau į užmiestinį parkelį ir apgaubtas nerūpestingos aplink lakstančių vaikų ir aitvarų danguje atmosferos pasidėjau abu savo mažučius (polaroiduką ir jau tą naują) šalia savęs ant žolės. Netrukus atsistojau ir nupėdinau kokių 10 m atstumą padėti pakelti aitvaro. Padėjau, pakilo. Grįžau. Fotikų nebebuvo.
Po panikos priepuolio buvo bandymas išsiaiškinti, ką nufilmavo už 5 m stovėjusi cctv kamera. Pasirodė, kad ji filmavo į tvorą, tada buvo policija, kur protokolą surašyti užtruko dvi valandas tam, kad sužinočiau, jog tai, kas įvyko man, visai nebuvo vagystė, nes savo daiktus palikau unattended in the public space. Tai tas pats, kas pamečiau.
Senis ir jūra (2011 03 25)
Vakar sapnavau Lietuvą. „Čili kaime“ užsisakiau visus patiekalus iš bulvių ir buvo gaila, kai nebetilpo. Gal sergu, ar čia jau galima traktuoti kaip namų ilgesį?
Apsiniaukusį sekmadienio rytą buvo nuspręsta važiuoti prie jūros. Visada norėjau gyventi prie jūros, o dabar, progai pasitaikius, nuodėmė būtų nenuvažiuoti. Mėlyna metro linija iki galo ir pusė sprindžio ant žemėlapio pėsčiomis iki East China Sea. Mėgstu pasivaikščiot, o ypač – su muzika ausyse, tad kelrodžiu pasirinkęs gigantiškų konteinerinių kranų viršugalvius nužygiavau migam. Pramonės rajonas, kuriame vien kinietiškos fūros, milžiniškos betonkės ir aibės konteinerių, prištabeliuotų viens ant kito, laukiančių savo eilės į laivą, kad galėtų aprūpinti visą pasaulį tušinukais, sportbačiais, lėkštėm, užpilamais makaronais ir… you name it.
Prieinu prie jūros, atsiremiu į betoninį molą. Kranai, fūros, o tolumoj – laivai, apsiniaukęs dangus ir (o, šventas nustebime) maža, ant vandens suręsta trobelė iš visko, ką žmonės paprastai išmeta. Ant trobelės lieptuko stovi senukas, moja man ranka ir įnirtingai rodydamas į cigarečių pakelį kviečiasi mane užeiti. Nusikabaroju nuo molo žemyn, užeinu į 1 kv. m trobeliukę linguojančiu lieptuku ir kaipmat būnu pasodintas. Po gero pusvalandžio įtikinėjimo, kad ne, aš nerūkau, jis aprimsta, atsisėda šalia ir pasiekęs nuo lentynos puslitriuką beveik pilną kažko su šiek tiek skystimėlio ant viršaus. Atsuka, netyčia apipila mane skystimėliu. Kol vyksta atsiprašinėjimas, iš kvapo suprantu, kad tas „kažkas“ yra užpiltas samagonu. Siurbtelim. Pakalbam apie gyvenimą. Visi kinai žino du dalykus: kad Lietuva yra Rusija ir kad mes savo Lietuvėlėj nieko daugiau neveikiam, tik žaidžiam krepšinį. <…> Jis pasirodo esąs žvejys. Vyniodamas trobelėj sukonstruotą mechanizmą jis be vargo iš vandens iškelia kokių 10 kv. m tinklą. Ritualas man svečiuojantis įvyko kokių 10 kartų, bet žuvies ten nebuvo nė kvapo. Dar kiek parymoję išsiskirstome. Aš su geru jausmeliu sutikęs nuoširdų gerą žmogų, senukas, tikiu, irgi palaimingėjęs. Turės ką papasakoti grįžęs namo, kaip baltaveidis lietuvaitis pas jį svečiavosi, šiukštu, atsisakė rūkyt, bet užpiltukės ragavo ir įnirtingai ginčijosi nesąs rusas.
aka Will you marry me? (2011 04 03)
Vestuvių paveikslavimosi fenomenas Kinijoj stulbinantis. Bet vestuvių fotosesija toli gražu nevyksta vestuvių dieną ir tam net nebūtina būti susižadėjus. Just for fun is ok too. Tai yra kaip europiečiams nueiti į teatrą ar vakarienės, tik užtrunka kiek ilgiau. Bazinis saldaaaus fotografo paslaugų paketas, įskaitant grimuotojos ir stilistės paslaugas, kainuoja ne brangiau kaip vilniečiui nuvažiuoti prie jūros. Surasti fotografą profesionalą (greičiausiai užsienietį, iš Taivano, nes lygis neva), saldžiai iki blogumo retušuotų paveiksliukų meistrą, irgi visai nesunku: jų paslaugas reklamuoja metro stotelėse, merginos, apsikrovusios sunkiais portfolio, neduos praeiti pro šalį, interneto portalai kemšasi nuo pasiūlymų fotografuotis, o mieste yra visa vestuvinių paslaugų gatvė, kur pagal kišenę gali išsirinkti suknelių dizainerio stilių, fotografo braižą ir net fotošopintojo gabumą, jei pageidauji, kad už nugaros būtų įmontuoti ir geltonieji kalnai – no problem.
Dabar kaip tik prasidėjo sezonas. Parkuose vestuvininkų kaip Pilies gatvėje žmonių per Kaziuko mugę, o prie kokios gražesnės vietelės ar žydinčių petunijų pievelės turi stoti į eilę. Stačiai komiškas ir baisiai smagus reginys stebėti pozuojančius kinulius, išsipusčiusius puikiausiom drapanom. Love is in the air… Tik fotografai nesišypso. Jiems čia business as usual.
Papasakosiu šį tą apie čiuvą Staską… (2011 04 27)
Šiuosyk turiu garbę pristatyti trumpą reportažėlį iš vietinės reikšmės metalistų sambūrio, į kurį buvau pakviestas pažįstamo gitaristo. Informuotas, kad gros 3 vietiniai grupsonai, vieno kurių lyderė vokalistė yra mergaitė (!), nieku gyvu negalėjau atsisakyti. <…> Grupė, kurios labiausiai atvažiavau pažiūrėti, vadinasi „Broken Promises“. Nežinau, kas kokį pažadą sulaužė, bet išgirdęs tos mergužėlės balso žemumą ne juokais susimąstau apie jos tikrąją lytį. Likus geram pusvalandžiukui iki konco pradžios išeinam su ja šnektelt į parkiuką. Vardas Ayumi. Japoniškas, nes bo dirba japoniškų karaokės garsiakalbių firmos atstovybėje Kinijoje, todėl turi susigalvoti japonišką vardą. Taip reikia. Apie karaokę Kinijoj reikėtų parašyti atskirą knygą, nes reiškinio paplitimas stačiai fenomenalus. Anyway, Ayumi – miela drovi mergaitė: nerūko, negeria, nesiveržia į masinius žmonių susibūrimus ir savaitgalius labiausiai mėgsta leisti namie žiurėdama siaubo filmus su Saw ir Chainsaw Masacre. Truputį buchtielina angielskai ir, kaip jau įprasta šiek tiek anglų pramokusiam kinui, kas antram sakiny sako „Mano anglų kalba labai biedna“ ir droviai kikena į ūsą.
Maloniai besišekučiuojant apie siaubo filmus, orą ir muziką, į sceną užlipa pirmieji piktosios muzikos atstovai, tad grįžtam prie scenos. Pasiruodymą atidaro paaugliukai, kokių maximum 18 metų, bet su glaudžiai surauktais antakiais – lyg išgyventų pasaulio pabaigą arba katastrofinį vidurių užkietėjimą. Pradėjus jiems lieti tulžį, susiraukia ir mano antakiai, nes suvokiu kiek man nesuvokiama jų muzika ir kad stoviu gerokai per arti kolonkių. Atsitraukiu maksimaliai – niekas nepagerėja. Na, bet tai ką, mintiju sau, man ir neturi patikt, aš čia dėl experienco. Nedidelis gerbėjų būrelis, įaudrintas per fūzuotą mikrafą iškoštų DIEFUCKBICHBLOOODDIE, sušoka lengvą nedrąsų pogutį, prie kurio per paskutinį gabalą prisijungia ir vokalistas. Tas jaunatviškas užsidegimas, galvoju sau, su šypsena prisimindamas „Biokarozijos“ laikus. Ir kaip juokingai mes tada turėjom atrodyti širdyse jausdamiesi kurtais kobeinais, deividais gahanais ir dar bala žino kokiais sekspistolais, atlikdami dviejų akordų kompoziciją. Žodžiu, its all good.
Užlipa „Broken Promises“ su Ayumi priešaky. Nelabai žinau, kiek laiko ir kiek dainų anie sugrojo, bet mano antakiai iš nuostabos pakilę į maksimalią poziciją išbuvo nuo pradžios iki galo. Susigriebęs vos spėjau nuspausti porą kadriukų į savo naująją „muilinę“ „Žuvėdrą“. Na, stačiai įspūdinga, kaip mergaite rėkia. Nori nenori kyla noras išsiaiškinti, kas jai viduj taip sopa. Klausimas lieka atviras. Nulipusi nuo scenos ir persijungusi atgal į drovią mergaičiukę, besišluostydama nubėgusį meikupą ji paklausia manęs: „Im a different person on stage?“ Na, retorinis klausimas iš didžiosios R, atsakau. <…>
Surašė ir iš http://bakuganas.blogas.lt nukopipeistino: Jurgita Kviliūnaitė
Nuotraukos: straipsnio herojaus Algirdo Bako