Birželio skaitykla (Nr.14)


Sofi Oksanen

“Valymas”

Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. Vilnius, “Versus Aureus”, 2010 m.

Suomių rašytojai pavyko taip autentiškai ir gyvai atkurti pokario metų Estijos provincijos įvykius, kad tiesiog girdi akmenukų girgždėjimą ir užuodi daržovių kvapus. Estai turi labai panašią kovos su sovietine okupacija istoriją – tik nieko nekaltina, nesmerkia ir neieško, kaip Lietuvoje madinga, užsislaptinusių KGB agentų. Romanas parodo, kad tokiomis aplinkybėmis negalėjo būti kaltų: juk ir komunistai šventai tikėjo, kad kuria geresnį pasaulį. Jo auka – uolioji Alydė, beviltiškai įsimylėjusi svetimą vyrą. Dėl jo išduoda savo ramybę, darbą, santuoką, net jo paties mylimus žmones. Niekas neturi žinoti, kad žuvusiu laikomas ūkininkas, sovietinio režimo priešininkas, nežmoniškomis Alydės pastangomis ilgus metus slepiamas jos name.
Siaubas dažniausiai nėra toks, kokį rodo filmuose, kuriuose rėkiama, draskomasi ir kartojama “ne”. Siaubas išgyvenamas tyliai. Dreba rankos, bet visada puikiai galima suvaidinti. Galima įtikinėti save, kad vieną dieną mylimasis pagaliau tave įvertins. Galima apgaudinėti aplinkinius taip meistriškai, kad jie niekada neįtars, jog turi ką nors bendro su valstybės nusikaltėliu. Rašytoja pasakoja taip, kad kartu ir bijai, ir beprotiškai trokšti skaityti toliau. Apie tai, kokia buvo pokario laikotarpio Baltijos šalių kasdienybė: meluoti sau ir kitiems, vaidinti, sakyti viską, ką nori girdėti naujos santvarkos įvedinėtojai, kad tik nepatektum į baisių kankinimų ir prievartos liūną.
Kita siužeto linija – šiuolaikinės jaunos estės istorija, panaši į tūkstančių “parduotų kaip lėlės” merginų likimą, kupina nebylaus skausmo, savo menkumo suvokimo ir svajų. Abiem moterims lemta susitikti, tačiau toli gražu ne tam, kad kartu pasiektų laimingą pabaigą. Žiauriausia, kad tokios istorijos keliauja iš kartos į kartą: “Nors rublį pakeitė krona, nors karo lėktuvai virš galvos ūžė rečiau, nors karininkų žmonų balsai nuščiuvo, o pro Ilgojo Hermano garsiakalbius kasdien skamba Nepriklausomybės dainos, kiekvieną dieną gali ateiti naujas chromuotos odos batas – naujas, lygiai toks ar kitoks, tik vienodai užspaudžiantis gerklę.” Tačiau tragiškumo ar saviplakos romane nėra. Kalbama ramiai, šiaurietiškai santūriai, neskubiai, su didžiule atjauta, todėl galiausiai knyga palieka šviesų įspūdį ir simpatiją likimo broliams estams.

Stefanas Whilde’as

“Zaratustra kalba makaronams”.

Iš švedų kalbos vertė Rasa Baranauskienė. Kaunas, “Kitos knygos”, 2011 m.

Europiečiai didžiuojasi savo racionalumo kultu, mokslo ir socialinės santvarkos laimėjimais. Bet štai ateina niekam nežinomas vyrukas, kildinantis save iš dievybių, ir pamato už jų civilizacijos šį tą, į ką būtina parodyti pirštu kiekvienam sutiktajam. Labai pažįstamas ir, ko gero, labiausiai “europietiškas” vaizdas – sėdėti vietiniame bare prie bokalo alaus ir samprotauti apie įvykius pasaulyje. Pasaulis šiuo atveju apsiriboja mažu Švedijos miesteliu ir, tiesą pasakius, nieko naujo tas Zaratustra nepaaiškina. Tik Vilniaus numylėtinio personažo Kunigaikščio stiliumi kartoja tai, kas literatūroje sakoma jau, ko gero, nuo pat XX a. pradžios: Europa merdi, gyventojai nesijaučia laimingi, nepaisydami socialinės sistemos, nesveikai maitinasi, netinkamai gydosi, netinkamai auklėja vaikus – perduoda jiems apatijos apimtų robotų galvosenos užtaisą ir žaloja psichiką.
Pagrindinis Zaratustros priekaištas šiuolaikinio pasaulio gyventojams – per didelis pasitikėjimas mechanizuota civilizacija, individualumo stoka. Tačiau jo kritika, nukreipta į Švedijos miestelėnus, lietuvių skaitytojams nelabai tinka. Jei jis perbėgtų iš savo keiksnojamos socialdemokratų valdomos šalies į dabartinę Lietuvą, tikriausiai jam cenzūrinių žodžių neužtektų. Taip, gal europiečiai išties per daug nutolę nuo gamtos, per daug tikisi iš valstybės, dirba be meilės, aukština pareigą, neklauso širdies balso, tačiau ir pačiam pranašui galima pateikti kai kurių priekaištų. Savo monologų klausytojus jis mato viso labo kaip tam tikras visuomenines grupes, kurių atstovai atrodo vienodi, apibendrina žmones pagal savo susikurtus stereotipus. Kalba apie paties išsigalvotą “tyrą egoizmą”, o moteris laiko pirmiausia “gimdytojomis” ir negali patikėti, kad kai kas gali visai nenorėti jo aukštinamos gėriu ir blogiu paremtos mąstysenos. Skaitant kažkodėl ausyse skamba “G&G sindikato” dainos žodžiai: “Ar verta galvoti, kad viską žinai…” Knyga palieka neužbaigtumo, fragmentiškumo įspūdį ir mintį, kad Kunigaikštis tikrai pasakytų daugiau. Nemažai kur kalbėtojas pats sau prieštarauja, netaikydamas sau tų pačių reikalavimų, kaip ir klausytojams: “Gelbėkite ne pasaulį, o save. Tik taip išgelbėsit pasaulį” – dėl to galiausiai susipainioja ir jam tenka nešti savo mantą.

Gabija Grušaitė

“Neišsipildymas”

Vilnius, “Baltos lankos”, 2011 m.

Romanas – pretenzija į elitiškumą, iš pirmo žvilgsnio autorę būtų galima palyginti su F.Sagan ar S.Plath: tai veidmainiškoje, pasiturinčioje aplinkoje užaugusios, gerai išsilavinusios, paklusnios mergaitės, už jas viską sprendžia kiti, todėl jos ima beviltiškai nuobodžiauti. Per tą nuobodulį jos vieną dieną ryžtasi bet kam, kad sukeltų aplinkinių pasipiktinimą, ir ieško skausmo, tikrų patyrimų.
Knyga toli gražu “netempia” iki minėtų autorių – būtent socialinė aplinka, kuri toms yra atspirties taškas, čia paminėta tik probėgšmais, nesigilinant. Įžangoje užsimenama apie tėvus, pratinusius apsimetinėti, čia ir pradeda plėtotis brangaus ir lėkšto filmo dekoracijų įspūdis. Tarsi savaime atsiranda meilužiai, pasakotoja dūsauja iš nepakeliamo tuštybės jausmo prabangiuose namuose ir užsienio kurortuose, viename jų sutinka merginą. Ta pasirodo esanti muzikantė, veikėjos vaidmuo pasikeičia iš vyro išlaikytinės į menininkės meilužę. O meilužę kažkodėl sutapatina su nieku: per visą romaną girdėti jos aimanos apie savo vidutinybę, apie tai, kad tokia ją pavertė mamos elgesys ir snobiška Vilniaus aplinka. Dėl pastarosios galima rasti nemažai taiklių pastebėjimų, tačiau Vilnius – autentiškiausiai aprašytas miestas. Londonas, Paryžius ar Barselona – visi vienodai aplaistyti vynu, kurį dosniai dalija personažai, tapę jos globėjais ir draugais. Su visais ji vienodai kalba ir mylisi, visi santykiai panašūs, užtat daug dėmesio skiriama drabužiams, interjerams, valgiams.
Čia nemažai narcicizmo, apgalvoto pozavimo, samprotavimų apie šiuolaikinės Vakarų civilizacijos beviltiškumą. Viskas įmantriai supakuota į daugybę rafinuotų, bereikšmių metaforų: ne grožis, o gražumas, su kuriuo sunku susitaikyti, sunku susitapatinti su veikėja, besididžiuojančia savo nesugebėjimais. Už tokių skambių žodžių, kaip dažnai linksniuojama vienatvė, niekas neslypi, emocijos neišplėtojamos, geriausiai jas apibūdina pati autorė: “šaldyto viščiuko neapykanta”. Romanas primena akvariumą: daug neįprastų formų, burbulų, stiklo, vangiai uodegytes judina spalvingos undinėlės, nusprendusios pažaisti sudėtingą, aistrų kupiną suaugusiųjų gyvenimą, nors jausmų atžvilgiu netoli nuėjo nuo paaugliško maišto. Tačiau maištauti nelabai yra prieš ką – tokios gražutės stebuklingu būdu visiems patinka.

Knygas skaitė ir recenzavo: Aleksandra Fomina

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top