Apie ką svajoja tualetų valytoja?

O metro bilietais prekiaujanti moteris? O gatvės prekiautojas? Ar jie apskritai svajoja? Į šiuos klausimus mėgins atsakyti muzikinio lėlių spektaklio „MetroNomes“ kūrėjai. Kaip supratote, tai – spektaklis suaugusiesiems. Beje, kada jūs pastarąjį kartą buvote lėlių spektaklyje? Jeigu neturite vaikų, ko gera, prieš penkiolika dvidešimt metų? „370“ rekomenduoja dainininkės Jurgos Šeduikytės inicijuotą tarptautinį eksperimentą pavadinimu „MetroNomes“, kuris rugsėjo 21 ir 22 d. bus pristatytas Menų spaustuvėje. Žodį „eksperimentas“ pavartojome ne šiaip sau. „Man sudėtinga kalbėti apie spektaklį, kol jis dar tik kuriamas, nes tas procesas labai nenuspėjamas“, – apsidraudžia eksperimentus dievinanti jauna armėnų režisierė Zara Antonyan.

Pažintis, suvienijusi kurti
Į Lietuvą daugiau nei prieš mėnesį Zara atvyko režisieriaus Vido Bareikio ir jo žmonos Jurgos kvietimu. Su lietuviais ji susipažino Maskvoje – su Vidu ji Mejerholdo centre siekia režisūros magistro laipsnio. „Šalį pažįsti, kai sutinki žmonių, kurie jai atstovauja. Iš to, kokie susiklosto tavo santykiai su tais žmonėmis, vėliau išsivysto ir požiūris į tą šalį“, – nusišypso armėnė, paklausta, kodėl nė kiek nedvejodama sutiko dalyvauti Jurgos ir Vido pasiūlytoje avantiūroje ir atostogas gimtinėje iškeitė į spektaklio kūrimą nepažįstamoje šalyje.
„Visada labai sudėtinga statyti spektaklį kitame teatre, kitame mieste ir net kita kalba… Tačiau kai sutinki žmonių, kurie šviesūs ir tau atviri, staiga supranti: o kodėl bijau miesto, kuriame nesu buvusi? Praėjo vos kelios savaitės, bet jau susidarė įspūdis, kad esu čia labai seniai. Retai taip būna, kad jaustum tokią harmoniją su aplinka, su erdve, kurioje dirbi, su žmonėmis, su kuriais kartu būni. Kartais net pagalvoju: kažkaip viskas čia per gerai…“ – emocijų neslepia viešnia.
„Jūsų šalyje labai stipri teatrinė tradicija, tiek daug iškilių vardų: Nekrošius, Koršunovas, Tuminas… Gal net per didelis genijų procentas tokiam skaičiui publikos. Negaliu to paties pasakyti apie Armėniją. Tiesa, problemos tokios pačios: teatro finansavimas, žiūrovų nepakankamumas. Buvau priblokšta, kai Maskvoje pamačiau, kaip per visą gatvę nusidriekė eilė prie bilietų kasos. Maskviečiai bent vieną kartą per savaitę turi nueiti į teatrą. Tokia tradicija“, – puikia rusų kalba beria Zara.
Menininkė prisipažįsta taip susižavėjusi Jurgos idėjomis, kad nė nesusimąstė apie tai, kas bus, jei neatsiras rėmėjų. Kai Kultūros ministerija atmetė paraišką, sunerimo ir Jurga, tačiau rankų nenuleido – ėjo, kalbėjo, nesigėdydama prašė. Gerų žmonių atsirado – jų finansinės paramos užteks ne tik spektakliui sukurti, bet ir dokumentiniam filmui apie tai, kaip jis buvo statomas, susukti.
„Nuostabu, kad susirinko žmonės, kurie nuo pat pradžių buvo pasiruošę dirbti be honorarų, – tai didelė retenybė mūsų laikais. Jie susibūrė ir ne dėl ambicijų – juk niekas manęs nepažįsta, o gal nepavyks? Tiems žmonėms tiesiog svarbu padaryti TAI, jie tarsi susirgo ta pačia liga“, – visos kūrybinės grupės entuziazmu žavisi Zara.
Sugalvok klausimą – gausi atsakymą
Kokią žinutę žmonėms nori perduoti „MetroNomes“ kūrėjai? „Jurga parašė 12 labai įdomių miniatiūrų. Jų personažai – žmonės, į kuriuos dažniausiai nekreipiame dėmesio. Jie dirba gatvėse, viešuosiuose tualetuose, parduotuvių kasose… Tai užguiti žmonės, kurie nužudė savyje svajones, – tokie išvarginti, izoliuoti nuo visuomenės, regis, tame ritmingame sraute, kuriame visi kažkur skuba ir bėga, jų niekas nė nepastebi. Sutikite, yra daugybė žmonių, kurie rytais pabudę tiesiog įjungia save kaip kokį mechanizmą ir dirba tik tam, kad galėtų egzistuoti. Man atrodo labai svarbu ir įdomu pasikapstyti jų istorijose, suprasti jų tragediją. Bet mes labiau norime papasakoti apie jų svajones, kurios taip ir nepakilo nuo žemės… Spektaklio finale pasirodo žmogus, kuris šiame pasaulyje renka klausimus, toks savotiškas išminčius, kuris atskleidžia, kad norėdamas rasti atsakymą, turi labai aiškiai suformuluoti klausimą“, – trumpai pagrindinę spektaklio idėją pristato Z.Antonyan.
Šiek tiek primena vaikišką pasaką, ar ne? „Lėlės man todėl ir įdomios, kad jų galimybės neribotos. Jos leidžia fantazuoti, nes „buitinis“ teatras, kai realybė perkeliama į sceną, man neįdomus“, – sako kūrėja.
Kaip seksis sujungti atskiras miniatiūras į visumą, Zara nelinkusi prognozuoti. Užduotį apsunkina ir tai, kad šiame spektaklyje didelis dėmesys tenka ne tik lėlėms, bet ir muzikai (Jurgos sukurtos dainos atspindi herojų dvasinę būseną, o tekstams ji naudojo lietuvių, anglų ir rusų kalbas – red. past.), judesiui, šviesoms. „Visas idėjas, kurios mums tik šauna į galvą, išbandome. Kodėl visko yra tiek daug, net pati nesuprantu, tiesiog jaučiu, kad man reikia iš to padaryti visumą. Jei pavyks padaryti taip, kad netrukdytume vieni kitiems, kad visi komponentai – daina, muzika, tekstai, animacija, lėlės, aktoriai – tarnautų vienam tikslui, spektaklis bus pavykęs“, – paaiškina režisierė.
Sunkios repeticijos
Režisierė pati yra baigusi lėlių teatro aktorės specialybę, taip pat mokėsi pantomimos. Ji stengiasi spektakliuose sujungti šiuos du žanrus, nes yra įsitikinusi, kad jie puikiai vienas kitą papildo. Tačiau to nepasieksi be sunkių ir varginančių treniruočių – joms Zara skiria ypatingą dėmesį: „Visada labai mėgstu „kapstytis“ aktoriuje, nagrinėti jo judesius, jo ribas – ar jos iš viso egzistuoja? Kai mes treniruojamės, pati rodau aktoriams kokius nors elementus. Aktoriai greičiau supranta, ką noriu pasakyti. Kai statome etiudus, jie jau turi atsargų, iš kurių gali šį tą padaryti. Man atrodo labai svarbu sukurti tą lauką, kuriame su aktoriumi pradedame kalbėti ta pačia kalba ir vienas kitą papildome. Be to, treniruotės labai svarbios ir dėl to, kad per jas iš skirtingos aplinkos atėję žmonės labai suartėja. Labai svarbu, kad visa komanda būtų iš žmonių, kurie papildytų vienas kitą, būtų kartu, o ne veiktų atskirai kaip „solo partijos“ – „atėjau, sugrojau ir išėjau“.
Zaros kaip režisierės kraitis nedidelis – ji kol kas yra pastačiusi du spektaklius Jerevane: Valstybiniame Ovaneso Tumaniano lėlių ir Pantomimos teatruose. Tačiau su šiais savo darbais ji jau ne tik spėjo pamatyti pasaulio, bet ir sulaukė pripažinimo tarptautiniuose teatro festivaliuose. Šiuose spektakliuose ji taip pat nevengė eksperimentuoti: „Dogmą“ galima vadinti pirštų teatru, mat jame „vaidina“ žmogaus pirštai, o kitame spektaklyje – „Labai senas žmogus dideliais sparnais“ pagal Gabrielio Garcíos Márquezo romaną – personažai kalbasi sava, pasaulyje realiai nesama kalba. Zara įsitikinusi, kad žmonės ne tik konkrečiais žodžiais, o tiesiog savo balsu ir kūnu gali išreikšti įvairias emocijas. „Man visada buvo įdomu imtis eksperimentų: kiekviename projekte atrandu sau ką nors nauja ir galiu panaudoti visus įgūdžius, kuriuos įgijau per dešimt metų darbo teatre, taip pat dalyvaudama meno dirbtuvėse Grotovskio institute Lenkijoje, o dar vėliau – Italijoje, kur susipažinau su antropologiniu teatru ir užsiėmiau ritmų ir žmogaus balso tyrinėjimu. Man atrodo, kad režisūroje ir yra svarbiausia tai, kad tu visą savo gyvenimą mokaisi pažinti save. Jei šis procesas sustoja ir tu nebeturi ko savyje ieškoti, vadinasi, priėjai aklavietę“, – sakė režisierė.

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė

Fotografavo: Visvaldas Morkevičius

Apie autorių

Redaktorė arba tas žmogus, kurio žodis čia paskutinis.

Straipsniai : 79

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top