Indrė Valantinaitė – apie žvėris, gyvenančius tarp mūsų

Pirmiesiems rudeniniams lapams sučežus po kojomis poetė, dainininkė ir žurnalistė Indrė Valantinaitė pravėrė naujos savo knygos duris. “Pasakos apie meilę ir kitus žvėris” – lengva knygutė su turiningu, sunkiu ir fantasmagorišku kroviniu viduje skaitytoją trumpam išneša už realybės ribų. Čia gali pasiklysti lyg gūdžiame miške, sutikti įvairių pasakų bei mitologinių personažų ir, žinoma, meilę. Vieni gal suras kelią atgal, kiti – panorės pasilikti. Taip ir knieti sužinoti, kur ir kuo gyvena knygos autorė…

– Tai tavo antra knyga. Pirmoji, ko gero, buvo šioks toks išbandymas, tarsi įšventinimo į poetų gretas ritualas. Kaip pajutai, kad subrendai antrajai?

– Kai išsakiau viską, kas per pastaruosius metus buvo į mane “sukritę”, o eilėraščiai tarsi savaime sklandžiai sugulė į knygos skyrius. Tiesiog pajutau, kad atėjo laikas: pasibaigė vienas etapas ir prasidėjo kitas.

– Kodėl būtent “Pasakos apie meilę ir kitus žvėris”? Ar dėl to, kad dažniausiai pasakos baigiasi laimingai?

– Keista, bet man pačios gražiausios pasakos buvo su liūdnomis pabaigomis, nemėgstu disnėjiškų jų versijų. O šį rinkinį pavadinau pasakomis, nes savo kūrinius ir anksčiau dažnai vadindavau eiliuotomis pasakomis suaugusiems. Be to, aš vis dar tikiu stebuklais.

– Kas tau būtų priimtiniau: gyventi pasakose, kur tyko miško žvėrys, raganos, magija ir princai, ar šiapus realybės ribų?

– Manau, kad į pasakas šie visi tavo išvardyti personažai ir atėjo iš realybės, tiesiog jiems įvairių šalių folkloras “paskolino” žvėriukų kaukes. Pasakose dažnai žaidžiamas šioks toks karnavalas: įvairias žmonių būdo savybes, charakterio bruožus įkūnija tam tikras gyvūnas. Nusimetę žvėrių kailius, pasakų personažai egzistuoja šiandieniame pasaulyje, gyvena tarp mūsų ir vaikšto dviem kojomis. Beje, gerai įsižiūrėjus dažnas žmogus man primena kokį nors gyvūną. Tad, atidžiau pažvelgus, realybės ir pasakos erdvės susipina.

– Ar semiesi išminties iš pasakų, ar tik iš protingų suaugusiųjų knygų?

– Skaitau daug įvairios literatūros. Nesvarbu, koks žanras, stilius ar laikotarpis. Svarbu, kad patirtum įspūdžių, įgytum naujų žinių ar tiesiog būtų labai gražu. Visgi turiu pripažinti, kad literatūrinė išmintis gerokai skiriasi nuo praktinės. Nebūtinai knyginė patirtis didiesiems grožinės literatūros skaitytojams padeda geriau orientuotis realiame gyvenime.

– Kokių pasakų personažu norėtum būti?

– Kokių nors stebuklinių, su kalbančiais žvėreliais, trobelėmis vidury gūdžių girių ir raganomis. Gali būti ir daug išbandymų, bet, svarbiausia, su laiminga pabaiga.

– Skaitant tavo eilėraščius galima spėti, kad daug keliauji. Kelionės tau – įkvėpimo šaltinis, poilsis ar smalsumo patenkinimas?

– Keliaudami ir pažindami kitas kultūras bei gyvenimo būdus, juos išbandydami, mes save praturtiname. Ieškoti ir atrasti yra didelis džiaugsmas, o kelionė puikiai įkūnija šį procesą, kad ir su žemėlapiu rankose. Esu smalsi. Kelionėse ir svečiose šalyse įgauni patirties, žinių, pabėgi nuo kasdienių rūpestėlių ir grįžęs šviežiu žvilgsniu įvertini ir džiaugiesi tuo, ką turi.

– Meilė ir žvėrys, kaip jie susiję tarpusavyje?

– Meilę, kaip ir bet kurį žvėrį, gali prisijaukinti arba būti jo užpultas ir suėstas. Trumpai tariant, taip pavadindama knygą turėjau omenyje visą virtinę jausmų, nuo kurių mes slepiamės arba, priešingai, einame jų medžioti.

– Tavo eilėraščiai pritvinkę melancholiško moteriškumo, aliuzijų į mitus, magiją. Esi moteris su lakia vaizduote, ar tai kartais nepakenkia asmeniniame gyvenime?

– Žinau, kad kartais į viską reikėtų žiūrėti paprasčiau ir mažiau analizuoti. Tik ne visada pavyksta…

– Pati esi laimingas pasakos personažas ar liūdnas?

– Hmm… Sakyčiau, per pusę. Man labai patinka juoktis, net jeigu ir pro ašaras. Bet liūdesys taip pat gali būti gražus ir skaidrus. Liūdesys išgrynina. Beje, niekada nerašau, kai būnu labai geros nuotaikos. Visuomet prireikia kokio išbandymo, ko nors, kas sukrėstų, tik tada į mane pradeda plaukti visokios istorijos ir sakiniai.

– Esi melomanė ir pati dainuoji. Pagal kokius kriterijus vertini gerą muziką? Kas tau asmeniškai svarbiausia?

– Melodijos ir teksto dermė, atlikimas, stilistika. Kita vertus, nėra jokių kriterijų. Jeigu jauti, kaip oda pašiurpsta, tai ir yra pats geriausias meno kūrinio įvertinimas. Trumpiau tariant – geriausia muzika ta, kuri įkvepia.

– Muzika ir poezija, kaip jos tavyje kartu sugyvena?

– Darniai, gretimuose kambariuose ir keičiasi suknelėmis (juokiasi). Tiesa, visada atlikdavau kitų sukurtus kūrinius, niekad neišdrįsau savo niūniuojamų melodijų paversti dainomis. Tikiuosi, kad dar kada nors imsiu ir uždainuosiu ne tik vonioje.

– Ar tavo eilių tekstai galėtų kada nors sugulti tarp natų ir tapti dainomis?

– Apie tai jau buvau ne kartą pagalvojusi, tačiau tai nebūtų lengva užduotis. Mano draugai Agnė ir Jonas Sakalauskai prieš kelerius metus sukūrė ciklą iš kelių mano eilėraščių. Tai buvo moderni akademinė muzika, kurioje ritmiką ir melodiją šokdino tekstas.

– Lapė ant tavo knygos viršelio… Kaip esi susijusi su šiuo gyvūnu? Kodėl būtent lapė?

– Manęs vis klausia, ar čia ta lapė, kuri vilkui uodegą prišaldė. Ne, ne ta. Lapę vartoju kaip daugiabriaunį simbolį, sieti ją tik su gudrumu būtų klaidinga. Greičiau jau turėjau omeny kitsunę – moterimi virstančią lapę japonų mitologijoje. Knygos viršelio lapė yra atklydusi iš stebuklinių pasakų ir nutipena į eilėraščių mišką.

– Tavo knyga labai estetiška ir daili. Ar manai, kad galioja stereotipas, jog apie knygą sprendžiama pagal jos viršelį?

– Dėkui. Žinau tokį posakį: nespręsk apie knygą pagal viršelį. Visgi geriausia, kai vienas atliepia ir papildo kitą. Labai norėjau, kad knyga būtų išleista senovinės pasakų knygos stilistika. Už galutinį rezultatą esu dėkinga dizaineriui Zigmui Butaučiui. Skaitymas man yra didelis malonumas, kurį tik sustiprina patraukliai išleistas kūrinys. Patikusias knygas pagarbiai kaupiu lentynoje, jas vertinu kaip kilnojamąjį turtą ir interjero puošmeną. Šiais laikais, kai populiarėja internetinės ir garsinės knygos, manau, kad spausdintos knygos apipavidalinimas labai svarbus, tad ir Lietuvos leidyklos tam turėtų skirti kiek daugiau dėmesio.

– Man neseniai teko bendrauti su Valentinu Masalskiu, kuris laikosi nuostatos, kad menininkas turėtų galvoti apie auditoriją, klausytoją, stengtis duoti, o ne remtis tik saviraiškos poreikiu. Ką šiuo klausimu manai tu?

– Malonu būti išgirstam, rasti savo skaitytoją, bet rašau visų pirma sau. Kurdama niekada nežinau, ar eilėraštį paleisiu į viešumą. Turbūt poezija yra viena intymiausių meno rūšių. Tai man tarsi koks sakralus veiksmas, kuriuo apsivalai ir atgimsti. Kai jau atrodo, kad blogiau ir būti nebegali – rašau, o paskui, žiūrėk, pragiedrėja. Apie skaitytoją galvoju tik sudarydama knygą. Manau, kad meno produktų sukurta užtektinai, tad tapyti, muzikuoti, rašyti turi tik tada, kai negali to nedaryti.

– Ar esi bandžiusi rašyti ne poeziją? Gal kada nors planuoji išbandyti prozą?

– Aha, kartais vis aplanko mintis imti ir pradėti rašyti apsakymus. Vis pasvajoju, kad kada nors neribotam laikui išvažiuosiu prie kokio ežero, atsisėsiu su nešiojamuoju kompiuteriu ant liepto…

– Ar nemanai, kad poezija, kaip žanras, populiaresnė revoliuciniais, pasipriešinimo laikais, kai tampa priemone žmogaus dvasiai pakelti? Kaip manai, kodėl dabar ji praradusi savo vertę?

– Nepažįstu nė vieno, kuris Brazdžionį ar Maironį vadintų savo guru, nors jų poezijos tomelius savo sekcijose turi visos mūsų mamos ir močiutės. Kad poezija taptų masių domėjimosi objektu, ji turi būti visuotinai aktuali, “žadinti tautą”. Poezija nėra praradusi vertės, tačiau ji nepopuliari, nes ne kiekvienam skirta. Tiesiog žmonės neturi laiko gilintis į posmus, mažai kas gali sau leisti tokią prabangą. Man ir pačiai patinka anaiptol ne kiekviena poezijos knyga, kurią paimu į rankas. Geros poezijos nėra daug, tačiau kiekvienas gali atrasti jam pritinkantį žodį, prisodrintą gerai atpažįstamų prasmių.

– Esi ne tik poetė, bet ir žurnalistė, rašai apie madą. Ar manai, kad svarbu ne tik būti protingai, talentingai, bet ir gerai atrodyti?

– Mene forma ir estetika taip pat yra svarbi. Čia kaip su knygų viršeliais. Aišku, kad turinys svarbiausia, tačiau gražus apipavidalinimas tikrai nesumenkins turinio. Gera bendrauti su harmoningomis asmenybėmis, kurių vidus ir išorė atspindi vienas kitą.

– Kaip apibūdintum šiandienos lietuvių stiliaus pojūtį? Gal norėtum ką patarti?

– Patarėjų pas mus ir taip užtektinai. Kiekvienas esame individualus, kad patartum, turi gerai pažinoti žmogų. Džiugina, kad gatvėse daugėja gražiai atrodančių žmonių.

– Kokį aprangos stilių pati renkiesi? Gal turi savo numylėtinius mados dizainerius? O galbūt pasikliauji tik savo pačios išmone?

– Savo stilių įvardyčiau kaip retrovos romantikos, rokenrolo, prerafaelitiško trapumo ir elegancijos mišinį. Man sunku aptikti trokštamą daiktą parduotuvėse, nes nuo mažens labai tiksliai žinau, ko noriu, tad dažniausiai pati pasipaišau, nusiperku medžiagą ir siuvuosi. Man įdomus kūrybinis procesas. Taigi, mano spinta didžiąja dalimi yra mano tiesiogine žodžio prasme, o pavieniai vardiniai daiktai joje tėra atsitiktinumas.

– Šiuolaikiniame materializmo bei vartotojų pasaulyje daugelis pradeda kalbėti apie tai, kad mada, stilingi apdarai tėra tuštybės mugė. Ką apie tai pasakytum tu?

– Man gražiausi žmonės tie, kuriuose vyrauja harmonija, dermė. Veido bruožai atitinka charakterį, o jį pabrėžia atitinkami drabužiai, su kuriais žmogus jaučiasi gerai. Stilingų žmonių paslaptis ta, kad jų dėvimi daiktai prijaukinami tarsi antra oda. Apranga man yra saviraiškos sinonimas. Čia tiktų prisiminti labai gerą, kad ir nuvalkiotą Antono Čechovo citatą, kad žmogaus viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys. Tuštybe tai gali tapti tik tuomet, jeigu apdarai taps reikšmingesni už vidines vertybes.

– Koks metų laikas tau labiausiai patinka ir tinka? Kokiu sezonu lengviausia kurti, stilingai rengtis, būti laimingai?

– Mano metas yra ruduo: jo spalvos, lietus ir tęžtančių lapų kvapas mane veža. Man tai – naujų pradžių laikas.

– Lietuvių poezijoje nemažai verkšlenimų, nihilizmo. Ar šiuolaikiniai jaunieji poetai yra maištautojai, ar tiesiog melancholiškai nusiteikusi bohemiška visuomenės dalis?

– Yra visko, o įvairovė ir daro literatūrą įdomią. Dabar, sakyčiau, vyrauja net ne nihilizmo banga, kuria dažnas jaunasis poetas perserga dar paauglystėje, o “mandrų” kratinių ir žodžių žaismas. Su poetais susitinku per literatūrinius renginius, negyvenu bohemiško gyvenimo, tad man sunku teisingai atsakyti į šitą klausimą.

– Pastaruoju metu daugelis kalba apie artėjančias kataklizmus, pasaulio pabaigą ir pan. Ką tu, kaip menininkė, poetė apie tai manai?

– Užtenka pasižiūrėti žinias ir pamatysime, kad kasdien įvairius pasaulio kampelius ištinka pasaulio pabaiga: karas, ligos, gamtos stichijos ir kt. Jeigu apie tai ištisai galvotume – išprotėtume. Greičiausiai vieną dieną iš mūsų planetos nieko neliks, bet mūsų tikrai neliks pirmiau. O šiaip juk per savo gyvenimą kiekvienas patiriame bent po kelias pasaulio pabaigas: netenkame artimųjų, atsisveikiname su neišsipildžiusiomis svajonėmis ir kt. Tada tiesiog perdėlioji vertybes ir judi į priekį, nes vis tiek anksčiau ar vėliau tenka keltis iš lovos, atskleisti užuolaidas ir eiti užsiplikyti arbatos.

Rašė: Lina Sabaitytė

Nuotrauka:  Raimundo Švilpos

Jūsų dėmesiui – vienas Indrės eilėraščių.

Operacija ( 2 0 0 8 )

Mano aky

nokstantys obuoliai

ilgesio soduose.

Į užmerktą voką atsiremia žalčiu sliuogiantis tunelis,

kur aidu šoka seniai nematytųjų žingsniai.

Dešinėj, uždengtoj binto nuometu,

sapno dvarą patalpino

žmogus baltu rūbu.

Mano aky užsiūtas lobis –

saldėsių krautuvėlės,

gulbių karuselės,

saulėlydžių ekranas.

Nematau nieko, viską jaučiu.

Nepasakoju, nes nepatikėsi.

Negaliu sulaukti dienos,

kada krentantys obuoliai ilgesio soduose

pažadins snaudžiančias nimfas,

o šios šokdamos nuriš rūko tvarstį

nuo mano akies.

Prisijunkite prie mūsų facebooke: www.facebook.com/370magazine. Čia rasite visą žurnalo turinį PDF formatu.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top