ATLAS SOUND
Parallax
4AD
2011-11-07
Yra vienas kūrėjas Jungtinėse Valstijose, kurio darbus tikrai verta sekti. Tai Bradfordas Coxas. JAV nepriklausomos muzikos scenoje šis žmogus gerai žinomas, o tokios muzikos kritikų tiesiog nešiojamas ant rankų. Nešioti nesunku, nes B.Coxas dažnai sulaukia komentarų dėl savo ypač mažo svorio ir nemažo ūgio. Ko gero, geriausiai šis amerikietis žinomas dėl savo vadovaujamos psichodelinės ir ambient muzikos (apibūdinimas labai sąlygiškas) grupės „Deerhunter“. Be to, B.Coxas užsiima ir solo projektu „Atlas Sound“. Jau pirmieji du albumai („Let the Blind Lead Those Who Can See but Cannot Feel“ ir „Logos“) parodė, kokia plati yra B.Coxo muzikinė fantazija. „Atlas Sound“ muzikos požiūriu neturi beveik nieko bendra su „Deerhunter“. Naujausias albumas „Parallax“ stiprus visomis prasmėmis – kūrybiškai vientisas, tačiau galima klausyti ir atskiras dainas, nuostabiai ir netradiciškai „padarytas“, tai yra įrašytas ir suvestas. B.Coxas tuo garsėja. Profesionalus, sterilus garsas dažnai užleidžia vietą triukšmams ir šnaresiams, prieskoniams, kuriuos dauguma studijos profesionalų vadintų broku. Albumas melodingas, neperkrautas instrumentų, galima sakyti akustinis – daugiausia gitaros, sintezatoriai ir balsai. Tačiau „Atlas Sound“ fenomenas yra tas, kad ta pati muzika gali būti ir avangardas, ir „meinstrymas“, ir keista, ir rami, ir triukšminga, ir migdyti, ir budinti, ir versti šokti.
85/100
KATE BUSH
50 Words for Snow
Fish People/EMI
2011-11-21
Norite ko nors tikrai žiemiško? Kate’ės Bush „50 Words for Snow“ yra kaip tik tai. Kai prieš albumo pasirodymą viešai nuskambėjo singlas „Wild Man“, įsiklausiau. Dainoje pasakojama apie ekspediciją Himalajuose, ieškančią Sniego žmogaus. „Jie tave sugaus ir nužudys / bėk, bėk, bėk“, – eilutės iš dainos. Atsimenu jas iki šiol, nors dainą klausiau jau seniai. Taip giliai ji įkrito. Kodėl tai pasakoju? Todėl, kad pati K.Bush tam tikra prasme yra mitinė pabaisa, savo dainos personažas. „50 Words for Snow“ yra tik antras albumas, gimęs po 17 metų pertraukos. Viso koncerto K.Bush nėra atlikusi nuo legendinio „Tour of Life“ turo 1979 m. Taigi pati britų dainininkė ir yra tas Sniego žmogus, bėgantis nuo savo persekiotojų. Kurie greičiausiai taip pat vidiniai. Visas albumas pilnas įprastų K.Bush kūrybai būdingų charakterių ir istorijų – fantazijų, personifikacijų, vaiduoklių, paslaptingų vietų, angelų, nemirtingųjų ir t. t. Kuo žavi ši atlikėja? Tuo, kad postmoderniame pasaulyje ji geba tyliai ir ramiai sekti nuoširdžias ir šiltas pasakas. Su visais pasakoms būdingais elementais. Ir daryti tai dainose, albumuose. „50 Words for Snow“ muzika yra kaip sniegas: čia ramiai krentanti, čia užverčianti pūgomis. Visa tai vyksta tarp pirštų ir fortepijono klavišų. Ir čia nėra jokio konkretaus stiliaus, čia yra tam tikru metų laiku gamtoje susiformuojantis muzikinių pasakų debesis, kurį tegalima pavadinti Kate Bush.
80/100
ANDRIUS MAMONTOVAS
Elektroninis Dievas
2011-11-11
Ši recenzija užsakyta leidinio valdžios. Suprask, užteks pagaliau rašyti apie tuos indie šmindie, kurių niekas nesiklauso, ir pradėti rašyti apie tai, ko klauso visi. Imtis rašyti apie tiek daug Lietuvos muzikai nusipelniusio Andriaus Mamontovo albumą labai sunku. Pradėsiu nuo savo svajonės (šį žodį A.Mamontovas albume rimuoja su žodžiu „kelionė“). Visa muzika – nemokama ir prieinama visiems. Ir poezija. Visa internete. Muzikos pramonė mažais žingsneliais eina link to. A.Mamontovas tikrai ne pirmas Lietuvoje duoda atsisiųsti albumą nemokamai internetu (nors ir ne be komercijos kvapo, kurį skleidžia viena televizija, tarpininkaujanti šiame procese). Tačiau intencija labai gera, pagirtina ir skatintina. Tai yra didelis šio albumo pliusas. Sakyčiau, vienas didžiausių… Visa kita, leiskite švelniai pakritikuoti, nors puikiai suvokiu visus tuos „kas tu toks, kad kritikuotum JĮ“. Albume apstu banalių poetinių klišių. A.Mamontovas ir nepretenduoja į poeziją, tačiau nuo geriausių „Foje“ albumų laikų jo įvaizdžiai tampa vis primityvesni ir banalesni. Žinutė, kurią lyrinis herojus nori perduoti, aiški. Šiame albume ji pasakoma tiesiai: „dievo nebūna ten, kur nėra žmonių.“ Visa kita – amžina iliuzijos ir tikrovės kolizija ir seni geri padrąsinimai nerandantiems savęs iš serijos „gyvenk dabar“. Centrinė ir stipriausia albumo daina – „Ratilai“, ji primena, kad A.Mamontovas savo dar neiššaudė, tačiau po tokios dainos kaip „Kalėdos“ vėl susimąstai… ar tikrai?
40/100
SIGUR RÓS
Inni
XL
2011-11-07
Ką apskritai galima pasakyti apie „Sigur Rós“? Galbūt tai, kad ši grupė dėl savo populiarumo visame pasaulyje tarp įvairiausios muzikos mėgėjų tapo popsiškiausia unikalios Islandijos scenos atstove. Tuo jie ima lenkti net Björk! Ir, duok Dieve, daugiau tokių „popsų“! Albumas „Inni“ nėra tipiškas grupės darbas. Visų pirma tai kartu ir filmas. Muzikos albumas (vinilinė plokštelė arba CD pasirinktinai) pasirodė kartu su vaizdine medžiaga (DVD arba „Blue-ray“). Kas čia darosi su tais islandais? Nebeužtenka įprasto formato? Tik ką pasirodęs Björk darbas taip pat neapsiribojo vien muzika – prisirišo dar ir prie kompiuterinėse laikmenose esančių vizualizacijų. Visų antra, „Inni“ yra tikro garso albumas. Pavydėtinai geros garso kokybės tikro garso albumas. Trečia – albume yra dainos iš visų iki šiol išėjusių „Sigur Rós“ albumų. Taigi, nenauja medžiaga. Tačiau skamba naujai. Ir pagaliau ketvirta – tai dvigubas albumas. Štai čia ir yra didžiausia jo bėda. Ilgis. Jūs puikiai žinote „Sigur Rós“ kosmines harmonijas, lėtą, plaukiantį, minimalistinį stilių. Mano galva, tokiai muzikai geriausiai tinka EP formatas. Na gerai, kartais pavyksta ir tikrai geri albumai. Bet dvigubi?! Ima nusibosti… Sakysite, tai klausytojo problema. Ir būsite teisūs. Prisiekusiam gerbėjui melancholikui verta turėti. O tiesiog melomanui gera „užsimesti“. Bet ne visą dvigubą albumą. Dalimis. Po dainą per savaitę.
70/100
GONJASUFI
The Ninth Inning EP
Hydroshare.tv
2011-11-15
Jei manęs kas paprašytų įvardyti geriausią pastarojo meto reperį, nedvejočiau – tai Gonjasufi. Nors pavadinti jį reperiu nėra visai tikslu. Negalima jo statyti į vieną eilę su kokiu nors Eminemu ar Kanye Westu. Tai visai skirtingi kalibrai, net pasauliai. Gonjasufi (tikrasis vardas Sumachas Ecksas) yra ne tik reperis, bet ir dainininkas, didžėjus ir… jogos mokytojas iš San Diego. Būtent šis jo užsiėmimas stipriausiai atsiliepia ir muzikoje. Jis išrado naują stilių, tam tikrą inteligentiškai demonišką muzikinį kalbėjimo būdą, kurį pavadinti vien repu būtų banalu. Viskas prasidėjo nuo jo 2010 m. šedevro „Sufi and a Killer“. Reperio kūriniai dvipusiai – tai Vakarų agresija ir Rytų išmintis, mistika. Šie du pasauliai dainose susiduria, įvyksta sprogimas ir iš čia gimsta visos kitos temos. Net ir pats sceninis vardas Gonjasufi tai rodo – vardą sudaro „žolė“ (kaip narkotikas) ir „sufijus“ (islamo mistikas). Taigi pusiau narkomanas, pusiau išminčius. Industriniai garsai, nešvarumai, traškėjimai, toli gražu ne kokybiškiausi vokalo įrašai, paniūniavimai, ambient, net noise, slogi atmosfera, kaip mantros veikiantys pasikartojimai – visa tai būdinga Gonjasufi nuo „Sufi and a Killer“ iki dabar pasirodžiusio EP „The Ninth Inning“. Tačiau paveikiausias yra balsas – kažkas tarp George’o Clintono, Tomo Waitso ir prieš tūkstančius metų gyvenusių šamanų vėlių. Ir viskas dar prispausta sunkiu akmeniu.
75/100