Dizainerių porai Giedriui Paulauskui ir Aistei Krasuckaitei, kitaip nei daugeliui jų kolegų, ruduo buvo ramus mėnuo – menininkai nusprendė nedalyvauti rudeninėje „Mados infekcijoje“. „Šią vasarą patys sau pasakėme, kad viskas, reikia keisti poziciją. Dvejonių buvo ir anksčiau. Galiausiai nusprendėme keisti viską. Po šešerių metų prasideda naujas etapas“, – atskleidžia Giedrius ir Aistė.
– Ar jums netrūksta Lietuvoje spalvų, reikšmingų įvykių?
Giedrius: – Kartais iš tikrųjų liūdna. Pavyzdžiui, norėtųsi, kad žmonės, kurie domisi gatvės mada, kartais sueitų pasikalbėti. Gal tokie dialogai ir vyksta, bet mes nežinome. Dizainerių mažai, be to, jie skirtingi. Ne su kiekvienu gali bendrauti – ne tik skonis, bet ir pažiūros kartais labai skiriasi. Ir šiaip spalvų kartais labai trūksta.
Aistė: – Ypač šaltuoju metų laiku.
– Bet emigruoti artimiausiu metu nežadate?
Giedrius: – Ne, tai ne išeitis. Emigravus būtų dar sunkiau. Ne taip paprasta ką nors įrodyti. Tai susiję su daugybe dalykų, ne tik finansinių, bet ir psichologinių. Juk ten niekas tavęs išskėstomis rankomis nepasitiks. Už tai per keliones gali įsikrauti teigiamos energijos.
Aistė: – Įsikrauti gali ir Lietuvoje. Išvažiuoji, pavyzdžiui, į kokią Nidą, pabūni savaitę, grįžti – ir tas Vilnius jau visai nieko.
– Ar yra šalis, kurios žmonių gyvenimo būdas jums labai patiktų?
Aistė: – Norint atsakyti, reikėtų ilgiau kur nors pagyventi.
Giedrius: – Pastarąjį kartą buvome Londone. Fainas miestas, bet ne visas, didelis jis. Tarkime, su mada susijusios vietos, kaip Brick Lane rajonas, – taip, ten smagu, bet apskritai tai slegiantis miestas.
Aistė: – Jei reikėtų rinktis iš Londono ir Barselonos, rinkčiausi Barseloną. Dėl gyvenimo būdo, maisto, žmonių, klimato, tokio lengvo atsipūtimo.
Giedrius: – Kaip tik dabar laukiam, kol pasirodys naujas fotoaparatas – norim fiksuoti gatvės madą. Kol kas fotografuojam akimis.
Aistė: – Kai geras oras, per dieną paprastai pamatai kokius du tinkamus variantus.
Giedrius: – Dažniausiai, gražus paltukas, bet rankinė ar batai – netinkami. Visuma – ne toks paprastas dalykas. Anksčiau pakakdavo turėti įdomią rankinę ir jau būdavai „stiliovas“. Dabar viskas nuo galvos iki kojų turi būti suderinta. Bet mes žadame neapsiriboti tik Vilniumi, važiuosim į Paryžių, Londoną. O dabar labai įdomu stebėti.
– O ką su tomis nuotraukomis darysite?
Giedrius: – Gatvės mados tinklaraštį padarytume. Daug tinklaraštininkų taip daro.
– Būsite „sartorialistai“?
Giedrius: – O šitas tinklaraštis tai tikrai super! Niujorkas, Londonas, Paryžius. „Sartorialist“ – vienas iš tų, kurie įkvepia. Kartais ir kuriant kolekciją tenka remtis gatvės mada. Pasaulinė mada dabar eina link paprastumo, aiškumo, švaros. Atsisakoma sudėtingų detalių, kirpimų. Gatvės mada užima labai stiprias pozicijas.
– Vadinasi, dabar tiesiog vaikštote sau ir stebite žmones?
Giedrius: – Taip. Dažnai. Juk fotografuojant gatvės madą dar labai svarbu pagauti tam tikrą kampą. Tad vaikščiodamas ir galvoji, mąstai, kaip čia geriau būtų. Mūsų tikslas – ne išrasti dviratį, bet atrasti išskirtinius žmones.
– Giedriau, o tau yra tekę gyvenime dirbti ne sau?
Giedrius: – Taip, todėl ir pradėjau dirbti sau, nes supratau, kad negaliu tarnauti kitam. Esu net turgaus sargu Širvintose dirbęs. Mėnesį naktimis saugodavau turgų. Turėjau didelį šunį, kurį per dvi savaites šiaip taip prisijaukinau. Iš pradžių jis labai lodavo, tai aš mėsos gabalą jam numesdavau.
Aistė: – Atsimenu, kai susipažinome, tu gi bijojai šunų!
Giedrius: – Tai buvo pirmas darbas, už kurį gavau uždarbį. Kai baigiau aukštesniąją mokyklą, aštuonis mėnesius dirbau Ukmergės gamykloje konstruktoriumi. 6 val. ryto keldavausi, eidavau į stotį ir autobusu važiuodavau į Ukmergę. Ten būdavau pusę septynių, o darbas prasidėdavo aštuntą. Šeštą vakaro grįždavau namo kaip zombis. Po aštuonių mėnesių supratau, kad tai ne man. Gerai, kad pajutau, ką reiškia dirbti kitam, kai atsiranda rutina, kai ne pats sau reguliuoji gyvenimą. Paskui, atvažiavęs į Vilnių, imdavausi įvairių darbų, su draugu „chaltūras“ darydavom, naujiesiems lietuviams baseinuose visokius angeliukus tapydavom.
– Auksinius?
Giedrius: – Taip, taip! Dar kino studijoje dirbau. Paskui supratome, kad turime susikurti tokią sistemą, kad dirbtume patys sau.
– Gyvenimas ėmė ir pasikeitė?
Giedrius: – Visiškai. Kaip gera buvo…
Aistė: – Tada pradėjome kurti pirmąją kolekciją. Dirbome pažaliavę, bet sukūrėme.
Giedrius: – Persikraustėme į senamiestį – dėl klientų, kad žmogui ateiti patogu būtų. Bet… Reikėjo nemažai įdirbio.
– Lietuvoje vyrai ir šiaip su mada dažnai pykstasi…
Giedrius: – Taip jau mes pasirinkome. Bet tie drabužiai puikiai tinka ir moterims.
– Ar moterų užsuka į jūsų studiją?
Giedrius: – Žinoma.
Aistė: – Jų visą laiką ateidavo.
Giedrius: – Klientai vyrai prašydavo, kad kurtume tik jiems, nes moterys ir taip didelį pasirinkimą turi.
– Jūs patys esat įpareigoti nuolat išsiskirti išvaizda. Tai nevargina?
Aistė: – Tai įdomu.
Giedrius: – Nebent, kai šuniuką vedžioji, gal ir nebūtina.
Aistė: – Ar važiuoji obelų sodinti pas tėvus.
Giedrius: – Bet šiaip pačiam norisi atrodyti įdomiai. Būtų dar smagiau, jei daugiau žmonių rengtųsi įdomiai. Mes ir savo kurtus drabužius dėvime, ir į „secondhendus“ einame. Tik juose ne taip lengva ką nors rasti. Ypač kalbant apie vyrus. Vis tiek dažnai apeiname, tiesiog toks sportinis interesas. Londone labai daug įdomių dalykų matėme. Paskui gailėjomės, kad nenusipirkau tokio britų Antrojo pasaulinio karo lakūno kombinezono. Brick Lane matėme raudoną odinę sofutę ir labai stilingą dieduką šalia. Atrodė, kad jis čia specialiai šeštadieniais ateina ir papuošia tą kampą. Jis priėjo prie mūsų, mums komplimentą pasakė, mes – jam. Tada ir sugalvojome, kad reikia gatvės madą fotografuoti.
– O kas jums yra tuštybė?
Giedrius: – Juk visa tai, ką čia kalbame, taip pat yra tuštybė…
– Bet jūs tuo gyvenate…
Giedrius: – Na, taip. Man tai įdomu, aš tai vertinu. Ir tokių žmonių yra daug. Nors galėtum puikiausiai be viso to apsieiti, neleisti pinigų ir apsiriboti paprastais dalykais. Galėtum apsieiti be prabangių mašinų, brangių apartamentų, maisto, daug ko. Tuštybės yra daug. Bet kartais tai tampa tavo gyvenimo dalimi ir norisi į tą tuštybę pasinerti.
– O kas tada gyvenime yra svarbiausia?
Giedrius: – Gyvenime labai svarbu pinigai…
– Kiti pasakytų, kad tai ir yra didžiausia tuštybė.
Giedrius: – Kad ir kaip ten būtų, tai vienas svarbiausių dalykų. Štai stovi nuogas mieste. Ir kokios tavo galimybės? Tikėtis, kad kas nors duos? Daug tokių, kurie nieko neperka, tik eina ir renka išmestą maistą, drabužius. Išgyvena iš to, ką randa. Bet tai naudojimasis kitų darbu. Kitas klausimas – kiek tau reikia? Svarbių dalykų gyvenime labai daug. Tai ir drąsa išsakyti savo nuomonę, laikytis griežtos pozicijos. Galiausiai – pasaulio vienas neišgelbėsi. Reikia kalbėti apie realius dalykus. Kad ir visi tie ekologiniai dalykai. Tai labiau pinigais paremta mada. O apie tikruosius ekologus mes tikriausiai nieko nežinome. Dar sveikata labai svarbu. Man svarbu, kad aš dabar gyvenu. Iš tiesų to ir pakanka.
– Ką dar, be žmonių stebėjimo, mėgstate daryti?
Giedrius: – Filmus žiūrėti.
Aistė: – Bendrauti, diskutuoti. Ypač su jaunais žmonėmis, studentais, jaunais dizaineriais.
Giedrius: – Aš savo gyvenime jau prisilinksminau. Man įdomiau keistis mintimis, pamatyti gerą filmą. Dar – spektaklį.
– Ar yra buvę, kad štai žiūrite kokį filmą ir netikėtai gimsta geniali idėja?
Giedrius: – Dažnai taip! Būna, pasižiūri filmą, susirandi garso takelį, ieškai konkrečių scenų, kur ta muzika skamba, atsirenki spalvas, kirpimus. Mums tai įdomu, nes gauname grįžtamąjį ryšį – tiek vaizdinį, tiek idėjinį.
– Kokį gerą filmą pastarąjį kartą matėte?
Aistė: – Prancūzų filmas „Les amours imaginaires“.
Giedrius: – Dar – „Kolumbiana“. Visiškai kitoks, bet irgi geras. Dabar laukiam reklamos nakties „Kanų liūtai“. Iš anksto bilietus nusipirkome.
– „Mados infekcijoje“ šiemet nusprendėte nebedalyvauti. Tai ko dabar laukti? Kuo nustebinsite?
Aistė: – Dabar galvojam apie kitus metus, pavasariop tikrai bus kas nors įdomaus.
– Vadinasi, jūsų kūryboje dabar naujas etapas?
Giedrius: – Taip, taip. Šią vasarą patys sau pasakėme, kad viskas, reikia keisti poziciją. Dvejonių buvo ir anksčiau. Galiausiai nusprendėme keisti viską. Po šešerių metų prasideda naujas etapas.
Rašė: lamuslenis.lt
Nuotraukos: Augio Narmonto, Visvaldo Morkevičiaus ir www.dualhead.com