THE BLACK KEYS
El Camino
Nonesuch
2011-12-06
Jei prie jums nežinomos grupės pamatysite leidybinės firmos „Nonesuch“ pavadinimą, neabejokite, kad tai gera grupė. Ar bent jau geras albumas. Stilius gali patikti ar nepatikti, bet „Nonesuch“ šlamšto neleidžia. Jei netikite, paskaitykite internete šios firmos leidžiamų grupių sąrašą. Prisipažinsiu, apie „The Black Keys“ anksčiau buvau tik girdėjęs. Leidybinės bendrovės pavadinimas privertė perklausyti naujausią jų albumą „El Camino“. Ir ne tik tai. Dar ir mano mylimas ir gerbiamas Danger Mouse – jis prodiusavo šį stulbinamai puikų darbą. Kas yra „The Black Keys“? Tai amerikiečių duetas: Danas Auerbachas dainuoja ir „griežia“ gitaromis, prie mušamųjų ir kompiuterio klavišų sėdi Patrickas Carney. Tačiau klausant fantastiško „El Camino“ niekada nepajusi, kad tai tik duetas. Šiame albume tiek daug visko (skirtingų gitarų partijų, klavišų, garsų, balsų), kad kvapą užima. Kiekviena kompozicija kabinanti ir tiesiog trykštanti energija, kuria pasižymi geriausi roko muzikos darbai. Galima tai vadingi garage roku ar bliuzroku, tačiau dėl tos puikiai suvaldytos energijos ir savo paprastu genialumu stulbinančių kompozicijų „El Camino“ pavadinčiau tiesiog seno gero roko muzikos įrašu. Pačia plačiausia prasme. Puikiai įrašytu, nenuobodžiai suvestu. Beje, tai jau septintas „The Black Keys“ darbas, ir išgirdęs jį (ir nuolat klausydamas) neriu į prieš tai pasirodžiusius albumus.
90/100
JOHN ZORN
A Dreamers Christmas
Tzadik
2011-10-31
Atleiskite, šis albumas išties pasirodė dar spalį, tačiau dabar, kai rašau šias recenzijas, yra antroji Kalėdų diena, tad negaliu jo neapžvelgti. Nes tai ne rudeniškas, o kalėdinis albumas! O sausį Kalėdų dvasios dar siaučia. Pasakoti apie Johną Zorną, matyt, nereikia. O jei kam nors reikia, tai pragariškai sunku. Nusakyti stilių ar įvardyti skaičių albumų, kuriuose kaip muzikantas ar kompozitorius J.Zornas dalyvavo, neįmanoma. Visažinėje „Vikipedijoje“ rašoma, kad buvo bandyta skaičiuoti J.Zorno albumus, tačiau ties 400 skaičiai pasimetė. Dažniausiai šį vieną universaliausių amžiaus kūrėjų linkstama sieti su avangardine, eksperimentine, muzika, free-jazz. Tačiau „Naked City“ laikų J.Zorno gerbėjai bus stačiai šokiruoti – albumas „A Dreamers Christmas“ (kuris, beje, jau penktas 2011 m.) labiau primena švelnų, ramų džiazo standartų rinkinį. Gitara groja Marcas Ribotas, bosu ir kontrabosu – Trevoras Dunnas, mušamaisiais – Joey Baronas, perkusija ir vibrofonu – Kenny Wollesenas, Jamie Saftas (nuostabiai!) – klavišiniais. Visi jie žinomi dėl savo darbų free-jazz ir eksperimentinėje muzikoje, tačiau dabar susirinko tiesiog padovanoti žmonėms kalėdinio džiaugsmo. Žinomas world muzikos perkusininkas Cyro Baptista viską papuošia minimalistiniais varpų ir varpelių garsais, Mike’as Pattonas padainuoja… O pats kompozitorius J.Zornas tiesiog ramiai linguoja į šių kalėdinių standartų taktą ir leidžia toliau spėlioti, kas po galais dedasi jo galvoje?!
70/100
SNOW PATROL
Fallen Empires
Fiction, Interscope
2011-11-22
Tokių grupių kaip „Snow Patrol“ yra begalė. Ir visos jos panašios. Tiesą sakant, kai skaitinėdamas apie naujausią šios Škotijoje gyvenančių šiaurės airių grupės albumą „Fallen Empires“ viename internetiniame leidinyje kaktomuša susidūriau su apibūdinimu „Alternative Rock“, prapliupau juoktis. Kur ritasi šis žaidimas terminais? Tuojau mes ir Nelę Paltinienę imsime vadinti alternatyva?! Visa ta melodinio britpop ir išskirtinai britiško indie-rock karštligė prasidėjo dar prieš 20 metų ir galbūt tuo metu kokius nors „Radiohead“ savo karjeros aušroje ir buvo galima pavadinti alternatyva. Kaip viename interviu sakė radiogalvų lyderis Thomas Yorke’as, „kai mes pamatėme, kad vien Didžiojoje Britanijoje tokių „Radiohead“ priviso šimtai, turėjome nešti kudašių ir ieškoti ko nors kita“. Ir jie rado. O tokie kaip „Snow Patrol“ – ne. Ir jokia tai alternatyva. Tai meinstrymas. Ar dėl to negalima pasiklausyti tokių albumų kaip „Fallen Empires“? Kodėl ne, galima. Juolab kad albumas neblogas. Harmonijos ir ritmai užkabina. Vokalas ir tekstai pretenzingai verksmingi, ir man asmeniškai gražiausios tos vietos, kur lieka vien muzika. Tačiau tokių grupių kaip „Coldplay“ ar „Snow Patrol“ tikslas ir yra užkabinti vienomis ir tomis pačiomis harmoninėmis sekomis, ritmu ir už širdies griebiančiu verksmingu balsu, slystančiu į falcetą, šviesų šou ir konfeti per koncertus… Ir tai yra gerai. Taip ir turi būti. Tai bet kokiu atveju bent pretenzija į šį tą intelektualaus.
55/100
THE STRANGE BOYS
Live Music
Rough Trade
2011-12-08
Man visada labai gražu, kai kas nors remiasi tradiciją. Nekalbu apie world ar grynąją etno muziką. Kalbu apie grupes, kurios geba vieną ar kitą tradiciją pasitelkti savo tikslui, kurios supranta, kad tradicija ir daro juos išskirtinius. Čia man visada pavyzdys buvo Bobas Dylanas, kuris sugebėjo iš tradicinio folk-song išauginti savo unikalias autorines dainas. Tad ir tas psycho-folk ar bliuzroko atgimimas šiuolaikinės muzikos scenoje man atrodo labai gražus. Ypač stilingai ir gražiai šioje srityje darbuojasi amerikiečiai. Šįkart pristatau Teksaso komandos „The Strange Boys“ naujausią albumą „Live Music“. Geografinė nuoroda į Teksasą turi lemtingos įtakos jų muzikai. Šiaip jau „The Strange Boys“ patys save vadina rokenrolo grupe, tačiau naudoja ir garage, ir bliuzo, ir R&B, ir country prieskonius. Ir visa tai smėlėta, kiek depresyvia teksasietiška maniera. Albumas „Live Music“ (nepagalvokite, tai nėra koncertinis darbas) – ketvirtas pilnas grupės albumas. Beje, kol kas pasirodęs tik LP (viniliniu) pavidalu, kaip ir praėjusių metų albumas „Be Brave“. Ir nors pavadinimas „Live Music“ žada ypač gyvą kūrinį, man pačiam „Be Brave“ pasirodė gyvensis, ne toks sterilus ir smagesnis. „Live Music“ suvestas labai steriliai ir tai jį daro kiek nuobodoką. Tačiau atskiri kūriniai, tokie kaip „Me and You“, klausosi tikrai smagiai. Bet kokiu atveju, tai dar viena grupių, kurios tyliai daro tik tai, kas joms patinka. Nepriklausomai nuo to, ar kas perka jų vinilines plokšteles, ar – ne.
60/100
MSMW
Live In Case the World Changes Its Mind
Indirecto Records
2011-11-10
Jei nežinote grupės „Medeski, Martin & Wood“ (dažnai rašomi tiesiog abreviatūra MMW), tučtuojau taisykite šią baisią klaidą! Todėl, kad MMW – tai ne tik viena geriausių šiuolaikinių džiazo grupių, sudaryta iš bene geriausių vidurinės kartos muzikantų (klavišininko Johno Medeski, būgnininko Billy Martino ir bosisto Chriso Woodo), bet jau du dešimtmečius yra daugiau nei džiazas. Čia jungiasi patys įvairiausi stiliai – nuo fanko iki hiphopo. Tai pat tai puikų humoro jausmą turinti grupė (tai rodo ir apžvelgiamo albumo pavadinimas), jų kompozicijos ar net albumai dažnai yra subtilūs muzikiniai pokštai. Dabar vienam albumui prie trijulės prisijungė dar viena raidė – S – džiazo gitaros legenda Johnas Scofieldas, kuris yra grojęs su Milesu Davis, Charlesu Mingusu ir kitais panašaus kalibro muzikantais. Ir štai MMW tampa MSMW ir susirenka „džemo“. Visiškai gyvai ir visiškai nepakartojamai. Ir tai virsta albumu „Live In Case the World Changes Its Mind“. Pirmą kartą J.Scofieldas ir MMW susiėjo dar 1999 m. ir iki šio albumo buvo įrašyti dar du. Tačiau šis yra tikrai ilgiausias ir išraiškingiausias. Beveik dvi valandos absoliutaus, nenusakomo gėrio beprotiškų improvizacijų. MMW 2012 m. kovą atvyksta į Lenkiją. Aš jau planuoju kelionę.
90/100