ERNEST GONZALES
Natural Traits
Friends of Friends
2012-01-16
Gera elektroninė muzika prieš miegą. Ernestą Gonzalesą žinojau iš „youtube“ anksčiau pasirodžiusio kūrinio „The Prudence of Evolution“, kuris mane sužavėjo savo paprastumu, pulsuojančiu, mirgančiu, bet suturėtu skambesiu, ko dažnai ilgiuosi šiuolaikinėje elektroninėje muzikoje. Pastarąjį kartą tokį šiltą jausmą patyriau klausydamas minimalistinio ir nuostabaus Kido Loco „A Grand Love Story“. Taigi iš teksasiečio Ernesto Gonzaleso albumo „Natural Traits“ tikėjausi daug. Kuo daugiau tikiesi – tuo daugiau nusivili. Ne, nesakau, kad albumas blogas. Jis geras, šiltas, gražus, pilnas daugiasluoksnių (angl. – multilayered) garsų. Jis prasideda jau minėta kompozicija „The Prudence of Evolution“, tačiau kiti kūriniai, mano galva, šiam nusileidžia. Albumas klausosi lengvai ir gerai. Ambient, chillout elektroninė muzika kitaip klausytis ir negali. Gražūs kūriniai „The Voice of Fate (I Love You)“ ir „Beneath the Surface“. Tačiau klausantis susidaro įspūdis, kad visas albumas buvo lipdytas aplink pirmąją jo dainą, kad ji ir tapo albumo priežastimi. Nes to subtilaus, kaip literatūrologas pasakytų, radauskiško ar net trakliško trapumo kituose kūriniuose pritrūksta. Galbūt nereikia visko norėti iš karto – E.Gonzalesas šiaip jau groja aštraus hiphopo dubstepo grupėje „Mexicans With Guns“, tad tai jo pirmas solo bandymas. Bet kokiu atveju, į grojaraštį pavadinimu „muzika prieš miegą“ „Natural Traits“ pretenduoja.
69/100
PINCH
Fabriclive 61
Fabric
2012-01-13
Nedraugiško ir tamsaus dubstepo albumas. Nors brito Pinch (tikrasis vardas – Robas Ellisas) muziką sunku priskirti vien aukso amžių išgyvenančio dubstepo stiliui. Šį žanrą jis jungia su regiu, grynuoju dub, dancehall muzika, ir rezultatas visada būna įdomesnis nei kitų pasaulinę šlovę pelniusių dubstepo muzikos kūrėjų (nors kažkodėl čia man labiau peršasi žodis „grojėjų“), „supopsinusių“ šį žanrą. Pats Pinch yra laikomas vienu šio žanrų pionierių. Prisipažinsiu, nesu dubstepo gerbėjas. Geriau jau dub ir step atskirai. Tačiau naują Pinch albumą „Fabriclive 61“ perklausiau su malonumu. Jis tiesiog nenusibosta, nors yra tamsus ir niūrokas. Visiškai priešingas anksčiau apžvelgtam Ernesto Gonzaleso darbui. Jei Pinch grotų metalą, tai, be abejonės, būtų koks nors doom metal. Nes visas „Fabriclive 61“ yra persmelktas eschatologinių ar jau poapokaliptinių nuotaikų, griežti dubstepo ritmai ir smėlėtas, purvinas bosas kala lyg koks senas mechaninis majų laikrodis, mušantis paskutines sekundes iki 2012 12 21. Ir vis į trečią, į trečią… Nors ne visada. Solinukas (gyvų ar elektroninių mušamųjų komplekto dalis) kala ir į ketvirtą takto dalį. Svarbiausia, tas kalimas primena kažką ritualinį, gentinį, lyg koks šamano būgnas. Šiek tiek apsivalgiusio LSD, įpūtusio, bet… vis dar šamano.
75/100
FREAKS ON FLOOR
2011-12-17
Hello Girls
Kaip vertinti lietuvių roko muziką? Galima grupės kūrybos kontekste, tačiau šiuo atveju tai netinka. Nes nėra jokio konteksto. Tad mano pozicija tokia: jei grupė dainuoja angliškai, vertinu ją pasaulinės muzikos kontekste, nes rokas neturi sienų. Jei grupė dainuoja lietuviškai – kontekstas šiek tiek kinta, nes tada muzika akivaizdžiai orientuota vidaus rinkai arba kūrėjas tiesiog per gerai kalba lietuviškai, kad taip nedainuotų. Apie „Freaks on Floor“, patenkančią į pirmąją kategoriją, turbūt girdėjo jau dauguma. Keista, bet aš nebuvau ta dauguma. Tad ir albumo pasirodymą šiek tiek pražiopsojau. Ir vis dėlto. Pirmas įspūdis, įsijungus pirmą dainą: „Dieve mano, kaip tai jau šimtus, tūkstančius kartų girdėta.“ Gitarų rifai, vokalo tembras, lyriniai įvaizdžiai. Net garso suvedimas įkyriai primena, kad yra darytas Lietuvoje, kur paprastai pagaminamas „tobulas visų ekvalaizerių viduriukas“. Įtakos? Sunku pasakyti, ko žmogus klausosi. Kartą ir Deivis pareiškė esąs „The Doors“ gerbėjas. Bet mano ausyse „Freaks on Floor“ kažkodėl iškart virto „Kings of Leon“ – net perkompresuotas garsas panašus. Bet pala… O! Staiga jie virto „Red Hot Chili Peppers“, o čia – „Foo Fighters“. Žodžiu, truputėlis southern rock (viena žinoma šio žanro grupė, beje, vadinasi „Fifth on the Floor“), truputėlis to, kas JAV vadinama alternative rock, nors jokia alternatyva net kvepėti nekvepia. Ir išvada… Tai, kad žmonės groja, kas jiems patinka, yra puiku!
50/100
MANO JUODOJI SESUO
2011-10-22
Recall
Atsiprašau, šiek tiek pražiopsojau ir šio albumo išleidimo datą. Nors „Mano juodoji sesuo“ (toliau MJS) – mano paauglystės ir brendimo laikotarpio grupė. Nebuvau ištikimiausias jos gerbėjas, bet visada ją gerbiau už tai, kad ji yra. Yra kaip sąžinė, kaip alternatyva visiems, besiveržiantiems prie trumpalaikės šlovės lovio, visiems darantiems iš muzikos pinigus. MJS visada buvo savo vietoje. Ir liko. Tą vietą galima būtų pavadinti profesionaliu dark wave. Ir kaip rodo naujausias MJS albumas, tos vietos Lietuvoje jie niekam nesiruošia užleisti. Aš dar atsimenu puikius albumo „Byra byra karoliukai“ laikus, kai atrodė, kad Lietuvoje užgims kas nors panašaus į „Cocteau Twins“ ar „Dead Can Dance“. Neužgimė. Pirmoji MJS vokalistė emigravo. Tai buvo gūdūs, bet kartu ir žavūs laikai, kai kūrybos ir šlovės viršūnėje vis dar buvo „Foje“, „Bix“, „Kardiofonas“, kai lietuviškos muzikos ateitis atrodė šviesi ir įdomi. Šviesi ji nevirto. Sušvito tik ryškiais blizgučiais apklijuota masė, skleidžianti negerą kvapą. MJS liko tamsoje. Ir gerai padarė. Paradoksalu, bet jų tamsa daug įdomesnė nei daugumos tariama šviesa. „Recall“ – pirmas MJS albumas nuo 2007 m. Ir nieko per daug naujo čia MJS gerbėjai neišgirs. Išgirs kabinančias ir paprastas harmonijas, nostalgiškai iš užmirštų dešimtmečių grįžtantį sintezatorių skambesį. Didžiausias minusas – įkyrus angliškai dainuojančio vokalisto akcentas. Bet net ir jis galiausiai virsta sudedamąja MJS nuotaikos dalimi. Nėra ko aikčioti – nieko stebuklinga. Bet MJS visada buvo tokie. Visada savo vietoje.
70/100
JACASZEK
Glimmer
Ghostly
2011-12-08
Gerbiamieji lenkai, susitaikykime (nors mes niekada ir nesipykome)! Jūs turite tokį genialų kompozitorių kaip Jacaszek, ir aš jums pavydžiu. Jau esu šiame žurnale skyręs dėmesio minimalizmo ir naujosios bangos kompozitoriams, jungiantiems minimalistinę elektroniką su gyvais orkestriniais instrumentais. Rašiau apie austrą Christianą Fenneszą, pasirašantį tiesiog Fennesz. Dabar atėjo laikas Michałui Jacaszekui, pasirašančiam tiesiog Jacaszek. Naujas jo albumas „Glimmer“ pasirodė dar praėjusių metų gruodžio pradžioje, tačiau prekybos vietas Europoje ir internete pasiekė tik dabar. Jūs tiesiog privalote pasiklausyti šio albumo. Nesvarbu, ko klausotės – ar elektronikos, ar gyvos muzikos, ar klasikinės, ar sunkiosios. Neįsivaizduoju, kaip jis gali nepatikti. Jūs juk žinote, kur galite tai padaryti nemokamai. Įveskite vienos albumo kompozicijos „Dare-gale“ pavadinimą ir ramiai perklausykite. Viskas. Žodžiai toliau nutrūksta. Būtų galima tai pavadinti „muzika prieš miegą“, meditacine ar relaksine muzika, bet tai nebūtų visai tikslu. Po iš pirmo žvilgsnio minimalistinėmis Jacaszek kompozicijomis glūdi tiek daug, ko gali įdėmiai klausytis, išgirsti. Taip genialiai sujungta elektronika ir klasikiniai instrumentai virsta vienu instrumentu, kurio garsas neša toli toli. Kur nėra jokios nesantaikos. Tik absoliuti taika.
90/100
Rašė: Domantas Razauskas (radom.lt)