Vasario skaitykla

Emma Donoghue

KAMBARYS

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ VIRGINIJA JAKUTIENĖ. VILNIUS, “ALMA LITTERA”, 2012 M.

Dauguma tikriausiai dar prisimena kraupią Austrijos “monstro” Josefo Fritzlio istoriją. Šis vyras rūsyje laikė savo dukrą ir susilaukė su ja net septynių vaikų. Kai kurie galbūt pamena ir siaubingus Nataschos Kampusch bei Sabine Dardenne gyvenimus. Kažin, ar remiantis tokiais kraupiais įvykiais pavyktų parašyti šviesų, optimistišką kūrinį ir nenusiristi į pigų siaubų tiražavimą bei mėgavimąsi bjauriomis smulkmenomis. Bet E.Donoghue pavyko.

Airių kilmės Kanadoje gyvenančios autorės kūrinys, pasirodęs 2010 m. vasarą, tučtuojau tapo vienu įdomiausių ir svarbiausių pasaulinės literatūros įvykių. “Kambarys” – vienas neįprasčiausių romanų. Pusės romano veiksmas vyksta mažame aklinai uždarytame kambarėlyje, kuriame jau septynerius metus gyvena pagrobta jauna moteris. Ne kartą išprievartauta, ji pagimdė sūnų Džeką. Jam jau penkeri, ir istorija pasakojama jo balsu, o pasaulis suvokiamas jo protu.

Mes skaitydami žinome tik tai, ką žino Džekas, ir tik iš jo susikurto pasaulio detalių pamažu aiškėja, kur, kaip ir kodėl jis ir jo mama atsidūrė. Sužinome, kad Džeko motina skyrė kiekvieną laisvą minutę ir visas savo proto išgales tam, kad tokiomis neįmanomomis sąlygomis išaugintų kiek įmanoma sveikesnę ir brandesnę asmenybę. Mamos fantazija Kambario kalėjime sukuria sūnui įdomų, gražų ir beveik saugų pasaulį.

Šeimos dienotvarkė ir gyvenimas vaizduojami itin smulkiai. Ypač pabrėžti reikėtų įspūdingą autorės vaizduotę, sugebėjimą perteikti pasaulį penkiamečio akimis ir lingvistinį išradingumą – romaną verta skaityti ne tik dėl jame pasakojamos istorijos, bet ir dėl kalbos. Džeko matomas mums įprastas pasaulis atsiskleidžia visai netikėtu rakursu: mes pamatome visą jo grožį, įvairovę, o kartu beprotybę ir purvą.

Apie siaubingus dalykus E.Donoghue rašo lengva ranka, tačiau tas lengvumas nesiekia paslėpti siaubą ir ypač išryškina meilę. Tai ji padėjo Džekui ir jo motinai ištverti įkalinimą Kambaryje ir kitus vėliau jiems tekusius išbandymus.

Šis romanas nėra paprastas išgyvenusios aukos pasakojimas: tai ir vaiko vystymosi studija, giesmė magiškai kalbos ir pasakojimo galiai, poema apie meilę ir motinystę. Skaitant “Kambarį” tampa aišku, kad tereikia sugebėti sukurti vaikui įdomų bei gražų pasaulį, duoti jam pakankamai meilės ir jis galės augti net smarkiai ribotoje ir skurdžioje aplinkoje.

Mane patį skaitant ėmė šiurpas, kaip mes, būdami laisvi, nesuvaržyti, turėdami daug ką, dažnai nerandame laiko savo vaikams ir per pasaulio brukamą triukšmingą įvairovę nebematome jų tikrųjų poreikių, neskatiname jų fantazijos ir noro pažinti.

“Kambarys” sukrečia. Jį skaityti sunku, sentimentalumo jame nėra nė lašo, kraupūs įvykiai parodomi niuansuotai, o šviesus Džeko požiūris į pasaulį stulbina. Ne veltui autorė buvo nominuota prestižinėms “Man Booker” ir “Orange” premijoms, o įvairių šalių apdovanojimų sąrašas užima beveik puslapį.

Umberto Eco

SUKURTI PRIEŠĄ IR KITI PROGINIAI RAŠINIAI

IŠ ITALŲ KALBOS VERTĖ INGA TULIŠEVSKAITĖ. VILNIUS, “TYTO ALBA”, 2011 M.

Smalsiam protui reikia mankštos. Tingiam protui reikia stimulo. Gera literatūra šiais laikais dažnai turi ir linksminti, ne tik mokyti ar šviesti. Šmaikščiojo erudito U.Eco knyga visus šiuos reikalavimus atitinka kuo puikiausiai.

Šio rašytojo gerbėjai, nekantriai laukiantys naujausio jo romano “Prahos kapinės” lietuvių kalba, kuris pasirodys šiemet, manau, džiugiai atsivers ir per pastarąjį dešimtmetį U.Eco parašytų kalbų, esė, pastebėjimų, pasakėčių, recenzijų ir kitų paraliteratūrinių “niekučių” rinkinį.

Kiekviena visuomenė ir kiekvienas žmogus privalo susikurti priešą – vien tam, kad galėtų geriau suvokti savo tapatybę. Visuomenė susitelkia, kai reikia surasti ir sudoroti priešus, pavyzdžiui, kitataučius, kitatikius ar imigrantus. O bendra kova geriau nei bet kas kitas užkerta kelią vidaus nesutarimams. Esė rinkinys prasideda kritišku antiideologiniu tekstu ir veda skaitytoją tolyn per skirtingas epochas bei temas, iliustruojančias visa aprėpiantį autoriaus išsilavinimą ir nepasotinamą domėjimąsi įvairiausiais dalykais.

Regis, nėra temos, kuria U.Eco neturėtų ką pasakyti. Jis su malonumu tai ir daro. Skaitydami vieną tekstą po kito jaučiame, kaip autoriui buvo smagu juos rašyti, kaip laisvai ir nevaržomai jis nardo po žmogaus žinių, sukauptų per šimtmečius, vandenyną, kaip verda kunkuliuoja jo protas. Pats autoriaus mąstymo procesas – ne mažiau įdomus veiksmas nei kvapą gniaužiančio detektyvo intriga.

U.Eco – žmogiškojo mąstymo keistenybių rankiotojas ir kolekcininkas. Tačiau tas puslapiuose pražygiuojančių keistenybių paradas nevirsta statišku muziejumi su apdulkėjusiomis vitrinomis. Šie eksponatai iliustruoja žmogaus smalsumą ir aistrą pažinti, jo humorą ir troškimą tyrinėti.

Rinkinyje “Sukurti priešą…” autorius kalba tiek apie sau svarbius dalykus – ugnį, sąrašus, Absoliutą, tiek apie šiuolaikinę populiariąją kultūrą (kurią pažįsta nuodugniai). Negana to, jis sugeba į seniai apkalbėtus ir, regis, iki kaulelio išnarstytus dalykus – ypač literatūros klasiką – pažvelgti naujai.

Ideali knyga nuobodžiaujančiai smegeninei, kad ir kur būtum: viešajame transporte, traukinyje Vilnius–Kaunas ar pūgos užverstoje trobelėje. Juk kaip niekada nenusibosta žvelgti į liepsnojančią ugnį, taip niekada nenusibosta ir pagaulaus bei skvarbaus proto žaismas.

Roberto Bolaño

TOLIMA ŽVAIGŽDĖ

IŠ ISPANŲ KALBOS VERTĖ ZIGMANTAS ARDICKAS. KAUNAS, “KITOS KNYGOS” 2011 M.

Lietuvių skaitytojai jautė, o ir dabar tebejaučia ypatingą silpnybę Lotynų Amerikos rašytojams ir magiškajam realizmui. Nežinia, ar dėl to kalta pati aukščiausia Gabrielio García Márquezo, Julio Cortázaro ir kitų rašomos literatūros kokybė, ar Pietų Amerikos realijos buvo ir yra taip keistai artimos iškreiptoms Lietuvos realijoms. Tiesa, šių autorių šlovė ir novatoriškumas jau kiek priblėsęs. Dabar iki mūsų pagaliau atsirito Čilės autoriaus R.Bolaño (1953–2003 m.) banga.

Šio autoriaus romanai “Laukiniai detektyvai” ir “2666″ prieš porą metų sukėlė tikrą susižavėjimo audrą Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Unikalus autoriaus stilius, keistokas “kartuvių humoras” ir savotiškai iškreiptas, niūrokas pasaulio matymas pelnė jam gausų gerbėjų būrį. Tiesa, pasaulinės šlovės autorius gyvas nebesulaukė: 1993-iaisiais jam buvo diagnozuotas sunkios formos hepatitas ir nuo tol jis, pasiryžęs palikti gilų pėdsaką literatūroje, rašė it apsėstas. Ir per dešimt metų, mirčiai kvėpuojant į pakaušį, suspėjo stebėtinai daug.

“Tolima žvaigždė” – tarsi savotiškas įvadas į vėlyvojo R.Bolaño kuriamą pasaulį. Šioje knygoje jau ryškėja dauguma motyvų, vėliau atsiskleisiančių “Laukiniuose detektyvuose” bei “2666″ (“Laukiniai detektyvai” šiemet turėtų pasirodyti ir lietuviškai).

Dauguma autoriaus romanų – apie literatūrą, rašytojus, rašymą, tikrovės bei fikcijos santykį ir tai, kaip tekstas keičia realybę. Ne išimtis ir “Tolima žvaigždė”.

Jaunas poetas Čilės diktatoriaus Augusto Pinocheto valdymo laikais tampa kitu žmogumi – Karlosu Vyderiu, kuris išgarsėja lėktuvo dūmais meistriškai rašydamas eiles ir Biblijos citatas Čilės danguje. Dėl išvaizdaus talentingo lakūno ir poeto kraustosi iš proto vedyboms pribrendusios bei naivios merginos, o ištekėjusios moterys tiesiog alpsta iš liūdesio. Praėjus daugeliui metų jo vardas išplaukia į paviršių tiriant žvėriškai nužudytų ir dingusių be žinios žmonių bylas…

Knygos autorius, pats kalėjęs Pinocheto kalėjime, šiame romane atliko neįprastą literatūrinį ir kartu detektyvinį tyrimą. Jame rašytojas atskleidė sudėtingą nusikaltimo ir bausmės problematiką bei parodė kontroversišką XX a. pabaigos žmogų, kuriame telpa ir poeto, ir budelio siela.

Knyga puikiai ir skoningai išleista (beje, džiugu, kad pastaruoju metu smarkiai išaugo leidyklų dėmesys leidžiamos knygos išvaizdai). Vienas tų atvejų, kai turinys atitinka formą ir atvirkščiai.

Rašė: mb

Apie autorių

Redaktorė arba tas žmogus, kurio žodis čia paskutinis.

Straipsniai : 80

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top