Kovo skaitykla

Johnas Burdettas

BANKOKO 8

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ INA ROSĖNAITĖ. VILNIUS, “BALTOS LANKOS”, 2012 M.

Britų rašytojas Johnas Burdettas daugiau nei dvylika metų gyveno Honkonge bei Tailande ir parašė penkis trilerius, kurių veiksmas vyksta Bankoke ir jo apylinkėse.

Šio trilerio siužetas iš karto įtraukia skaitytoją. Abejingų stebėtojų akivaizdoje nužudomas JAV ambasados apsaugininku tarnavęs jūrų pėstininkas – jo kūnas randamas mersedese po vienu Bankoko tiltų. Bylos imasi kone vieninteliai visame mieste kyšininkavimu nesusitepę pareigūnai, tačiau apžiūrint įvykio vietą vienas jų žūsta – jam, kaip ir rastai aukai, įgelia metamfetaminu apsvaiginta gyvatė. Dabar atskleisti šiuos nusikaltimus detektyvui Sončajui Džitpličipui, atsidavusiam budistų vienuoliui, ne tik tarnybinė užduotis, bet ir asmeninis reikalas. Narpliojant bylą likimas jį suveda su FTB agente gražuole Džouns, juodviem ir teks pasinerti į kur kas klastingesnį ir žiauresnį pasaulį, nei kas nors galėjo įsivaizduoti.

Šiame romane triumfuoja Pietryčių Azijos logika – vaiduokliai, likimas, karma, dvasios, mirusieji ir neįtikimi sutapimai čia turi tokią pat teisę gyvuoti ir yra tokie pat reikšmingi kaip ir apčiuopiama tikrovė.

O Sončajų Džitpličipą galima su džiaugsmu priimti į detektyvų panteoną – tai vienas įsimintiniausių veikėjų pastaraisiais metais išleistuose kriminaliniuose romanuose. Skaitytoją tikrai sužavės jo neįprastas humoras, fatalizmas ir tikėjimas.

Tenka pripažinti, kad knyga labai patraukliu būdu pateikia gana nemažai žinių apie budizmą, jį išpažįstančių žmonių gyvenimo ir mąstymo būdą. Žinoma, romane netrūksta ir vakarietiškos gyvensenos kritikos, tačiau ji pateikta neįkyriai ir su gera humoro doze.

Marilynne Robinson

GILEADAS

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ ALBINAS ŠORYS. VILNIUS, “METODIKA”, 2012 M.

Pabandysiu būti santūrus ir nevartoti pernelyg daug pagiriamųjų žodžių, tačiau tai sunku. “Gileadas” – viena nuostabiausių ir šviesiausių knygų. Ji paprasta, skaidri ir gili. Kupina šilto humoro ir išminties.

Gileade – mažame miestelyje pačiame Amerikos viduryje – gyvenantis kunigas Džonas Eimsas serga ir suvokia, kad netrukus mirs, nespės pamatyti, kaip auga jo septynmetis sūnus. Ketindamas perteikti nors dalelę savo išminties ir papasakoti giminės istoriją kunigas pradeda rašyti laiškus, kuriuos berniukas perskaitys suaugęs. Netrukus į miestelį grįžta kaimynystėje gyvenančio pastoriaus sūnus ir Džoną Eimsą ima kankinti klausimas, kokios paslaptys parginė Džeimsą namo.

Štai tiek siužeto. Visa kita – pasakojimo, minties stebuklas. Žmogus tiesiog dėsto savo gyvenimą, pasakoja, kaip sukūrė šeimą, kaip pasirinko kunigo kelią, apmąsto savo santykį su Dievu. Ši knyga nepamokslauja, nemoralizuoja, nerodo prikišamai pirštu, nesiekia skaitytojo sukrėsti, šokiruoti ar apstulbinti. Ji kalba apie pamatinius dalykus: meilę, gyvenimą, mirtį, tikėjimą.

Ir skaityti ją reikia neskubant, nebėgant per puslapius, neryjant troleibuse – ramiai, pamąstant. Galbūt šią knygą daugeliui, atpratusiems nuo susikaupimo, rimtumo ir neskubos, skaityti bus sunku, tačiau verta – ji jus tikrai apdovanos.

Marilynne Robinson (g. 1943 m.) yra parašiusi tik tris romanus – “Namų priežiūra” (“Housekeeping”, 1980 m.), “Gileadas” (2004 m.) ir “Namai” (“Home”, 2009 m.). Už “Gileadą” 2005-aisiais ji buvo apdovanota Pulitzerio premija.

Kęstutis Navakas, Akvilė Žilionytė

VISI LAIŠKAI – ŽIRAFOS

VILNIUS, “VAGA”, 2012 M.

Jie bepročiai, jie tampo mus už nosies, jie pučia miglą į akis, žongliruoja vardais ir pavardėmis, svaidosi kalambūrais ir metaforomis. Akina palyginimais ir pribloškia vaizduote. Skaitydamas šią knygą jautiesi patekęs į klajojantį cirką ar siurrealistų orgiją. Ši autorių pora tikrai nepadarytų gėdos pakviesta į Pamišusio Skrybėliaus arbatėlę (o gal ten nuolat slapčia ir lankosi).

Trumpai šios knygos apibūdinti neįmanoma, į 148 puslapius įspraustas gražbylystės fontanas nepasiduoda įspaudžiamas į jokius suvokimo vamzdžius. Žinoma, daugelis skaitančių kultūrinę spaudą jau seniai mėgavosi “Žirafų laiškais”, tačiau po vienu viršeliu jie palieka truputį kitokį įspūdį. Ir tie 48 laiškai trupučiuką vargina.

Pasak žirafino K.Navako, “kartais sėdi rašyti laiško – parašai romaną. Kuo čia ne romanas? Figūrantai visi tie patys, iš puslapio į puslapį, siužetas atsegamas saga po sagos, dialogas veržlus. Finalas, žinoma, liūdnas”.

Spauda šioms gražbylystėms buvo ideali vieta, tad ir knygą turbūt vertėtų skaityti netvarkingai, atsivertus kurią nori vietą ar susidarius gudragalvišką planą – it bandant perkąsti autorių taip dievinamo Julio Cortázaro “Žaidžiame klases”.

Jeigu jūsų išmonė sužiedėjo, sąmojis uždžiūvo, vaizduotė išseko, o liežuvis – suskirdęs ir prastai pakabintas, knyga “Visi laiškai – žirafos” yra kaip tik tas šaltinis, iš kurio turėtumėte gerti. Tik saikingai, nes kamščius išmuš.

Etgaras Keretas

ILGINTIS KISINDŽERIO

IŠ HEBRAJŲ KALBOS VERTĖ OLGA LEMPERTAITĖ. VILNIUS, “BALTOS LANKOS”, 2012 M.

Ši knyga kuo puikiausiai galėtų būti knygos “Visi laiškai – žirafos” gera bičiulė ar giminaitė. Ji taip pat kupina siurrealizmo, žodžių ir sąmonės žaismo. 49-ių šios knygos istorijų autorius Etgaras Keretas (g. 1967) – kultinis Izraelio rašytojas, kuriantis apsakymus, grafinius romanus ir filmų scenarijus. “Ilgintis Kisindžerio” – antroji pripažinimą jam pelniusi knyga.

Ką tik pasibaigusioje Vilniaus knygų mugėje viešėjęs autorius šmaikščiai pasakojo, kodėl jis tapo tokių istorijų rašytoju. Pasak jo, tėvas jam mažam prieš miegą neskaitydavo knygučių, o pasakodavo paties sukurtas istorijas ir prisiminimus iš savo audringo gyvenimo. Dauguma tų istorijų, pasak autoriaus, vykdavo viešnamyje, o jų veikėjai buvo prostitutės ir girtuokliai. Nieko nuostabaus, kad ir paties E.Kereto istorijos tokios trenktos.

Žmogus, kurio galvoj gyvena mažos sraigės, per šiaudelį siurbiančios jo smegenis; minkštu foteliu virstantis vyras; atokiame kaimelyje gyvenanti žmonių skruzdėdų šeimyna; burtininko mokinys; gėrio angelo apsėstas žmogus, galintis daryti tik gera, – tai tik keletas fantasmagoriškų personažų ir neįtikimų istorijų.

Šios istorijos nėra savitikslės, parašytos tik priblokšti ar sužavėti, jos primena pasakėčias, kurių moralas paslėptas po netikėta pabaiga, švelniu ar kandžiu humoru. Keletas istorijų – tarsi dabartinės pasaulio ir Izraelio realybės eskizai: trūkčiojantys, išskydę, neryškūs ir migloti.

Tiesa, koks trečdalis pasakojimų atrodo it kokios nors didesnės užmačios, įdomesnės minties apmatai ir jų mintį sunku pagauti, bet likusios novelės – stiprios ir originalios. Autoriaus fantazija tikrai nemenka, o humoro jausmas – pavydėtinas ir subtilus.

Tiesa, neimkite šios knygos į ilgesnę nei poros valandų kelionę – jos pabaigoje neturėdami ką skaityti graušitės nagus. O štai viešajame transporte ji puikiai tinka.

Rašė: mb

Apie autorių

Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Straipsniai : 57

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top