ŠIRDIS VILNIUJE
Yra teigiančių, kad naujoji Valstybinio jaunimo teatro premjera – istorinis įvykis. Jiems pritarti norėtųsi tik dėl to, kad ne tik pjesės „Širdis Vilniuje“ autorius – filosofas, rašytojas, publicistas, sportininkas, politinis ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Juozaitis – jau yra tapęs šiokia tokia nepriklausomos Lietuvos istorine asmenybe, bet ir pjesėje jis prikelia istorinių asmenybių galeriją. Tačiau patį režisieriaus Jono Vaitkaus kartu su auklėtiniu Albertu Vidžiūnu sukurtą spektaklį vargu ar iš viso galima vadinti įvykiu.
Praeities griuvėsius įkūnijančioje scenoje (dailininkė Giedrė Brazytė), kažkur skaistykloje, susitinka „didingi vilniečiai“ socialdemokratai – širdį Vilniuje tiesiogine prasme palikęs Jozefas Pilsudskis (Gediminas Storpirštis) ir komunistinės Rusijos kūrėjas Feliksas Dzeržinskis (Aleksas Kazanavičius). Juos kelionėje lydi suvarnėjęs angelas Patarnautojas (Simonas Storpirštis) ir dar keli istoriniai veikėjai: nežinia, kodėl prie ir taip neįprastos kompanijos prisijungęs Balys Sruoga (Nerijus Gadliauskas) bei Lioleko ir Boleko pavidalus įgavę Jurgis Giedraitis (Vytautas Taukinaitis) bei Česlovas Milošas (Saulius Sipaitis).
„Širdis Vilniuje“ siekia pateikti naują požiūrį į istoriją ir net priešingai vyraujančioms tendencijoms nuvainikuoti pripažintus herojus, savotiškai reabilituoti pasmerktuosius. Tačiau dominuojantis dviejų pagrindinių veikėjų dialogas scenoje virsta kvaziistorinėmis deklaracijomis, paremtomis principu „kas būtų, jei“, kurioms įsibėgėjus telieka tik teksto lavina, ilgainiui galinti sukelti skausmingą agoniją, spektaklio finalo laukiant kaip išsigelbėjimo iš šių istorijos spąstų.
EGLUTĖ PAS IVANOVUS
Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) tarsi lieka Vilniaus teatrinio gyvenimo paribyje. Dalis aplenkiančių šį teatrą teisinasi kalbos barjeru. Tačiau pastaruoju metu teatras vaduojasi iš vien tautinei mažumai skirtos scenos įvaizdžio, tad rusų kalba vaidinami spektakliai subtitruojami lietuviškai. Taigi kalbų žinios neturėtų sutrukdyti apsilankyti ir naujausioje premjeroje – Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje pagal rusų absurdo rašytojo Aleksandro Vvedenskio pjesę „Eglutė pas Ivanovus“.
Absurdo persunktame tragifarse vaizduojama Ivanovų šeima, auginanti septynetą vaikų, kurių amžius nuo vienų iki aštuoniasdešimt dvejų. Vienam jų Auklė neapsikentusi auklėtinės vulgarumo, nukerta galvą… Šią sukrečiančią ir trikdančią pjesę J.Vaitkus interpretuoja, kurdamas jau net ne dramos, o muzikinį spektaklį, kuriame dalyvauja visa LRDT trupė. Taigi scenoje kuriamas tikrai įspūdingas reginys (dailininkas Jonas Arčikauskas), kuriam nenusileidžia ne tik muzikinė partitūra (kompozitorius Algirdas Martinaitis), bet ir masinės scenos (choreografė Leokadija Dabužinskaitė). Kaip ir Oskaras Koršunovas, beveik prieš dvidešimtmetį režisavęs šią pjesę, taip ir jo mokytojas J.Vaitkus Auklę patikėjo kuri vyrui – Valentinui Novopolskiui, ir taip lyg patvirtino, kad šis vaidmuo puiki galimybė aktoriaus saviraiškai. Tačiau tenka pripažinti, kad šis spektaklis – dar vienas pavyzdys, kai itin įspūdinga forma nugali turinį.
IR VĖL VISKAS BUS GERAI
Po virtinės neigiamų premjerų antraščių Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pagaliau pasiūlė pozityvią – „Ir vėl viskas bus gerai“. Tik neapsigaukite: Cezario Graužinio spektaklis taip pat tęsia socialinę visuomeninę atsinaujinusio LNDT repertuaro liniją. Pasirinkęs Antrojo pasaulinio karo metais parašytą prancūzų dramaturgo Jeano Giraudoux siurrealistinę pjesę „Šajo pamišėlė“ režisierius ją žaviai aktualizuoja ir scenoje pateikia pasaką apie korporacijų magnatus, manipuliacijomis užvaldžiusius pasaulį ir besikėsinančius į paskutinį idilės užutėkį jaukioje Paryžiaus aikštėje.
Čia, žaidžiant teatrinėmis klišėmis ir senojo teatro kalba, veikia visa plejada gyvenimo džiaugsmu trykštančių personažų. Funkcionali Lauros Luišaitytės scenografija, puikūs Vilmos Galeckaitės-Dapkienės kostiumai, grėsmės ir idilės kontrastus pabrėžianti Martyno Bialobžeskio muzika ir, žinoma, LNDT bei „Cezario grupės“ aktorių ansamblis lyg ir kuria išbaigtą idilišką, nostalgišką atmosferą, kad net patiki, jog „gyviesiems pasisekė jau vien todėl, kad jie gyvi“.
Tačiau… kaip seniai neteko džiaugtis tokiu teigiamos energijos ir žavaus teatrališkumo pliūpsniu iš lietuviškos scenos, lygiai taip seniai neteko apgailestauti dėl apmaudžios režisieriaus nesėkmės… C.Graužinis, ėmęsis inscenizuoti pjesę, regis, pats save užspeitė į spąstus, iš kurių neišsivadavus neliko antro spektaklio veiksmo. Liko tik utopiškai pozityvaus ir kūrybiškai potencialaus spektaklio pažadas. Deja, ne tik puikusis Vytauto Anužio blogio genijus Ekspertas su paksiškų maklerių, bankininkų, verslininkų svita, bet ir visas spektaklis kartu su režisieriumi atsidūrė požeminiame tunelyje, vedančiame į niekur.
Pasakoms būdinga skatinti tikėjimą, tad lieka tikėtis, kad tai ne paskutinis bandymas apie šiandienos realijas kalbėti ne suraukta kakta, o atvira širdimi.
RIBOS
Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programa „Atvira erdvė“ jau įsitvirtino kaip kone pagrindinis pradedančių scenos menininkų bandymų poligonas. Naujausias šios programos produktas – spektaklis „Ribos“, pasakojantis jaunuolio, nusprendusio pasipriešinti visuomenėje įsigalėjusioms iškreiptoms normoms ir atkurti teisingumą, drama.
Džiugu, kad jaunieji teatro kūrėjai siekia visapusiškai prisidėti prie kūrybinio proceso. Šiuo atveju tai aktorius Julius Paškevičius, ėmęsis dramaturgo plunksnos. Jaunajam autoriui paklūsta dialogas, sveikintinas ir siekis gvildenti aktualias problemas. Tačiau dramaturgui-aktoriui, kaip ir jaunatviško karštligiškumo apimtam jo herojui, dar sunkiai pavyksta valdyti siužeto posūkius ir išvengti tiesmukumo. Čia jam mėgina talkinti taip pat pradedantis režisierius Tadas Montrimas, kuris keblesnes situacijas spendžia pasitelkdamas vaizdo projekcijas (videomenininkas – Andrius Paškevičius) ar net šmaikščius choreografijos elementus.
Be jaunųjų aktorių J.Paškevičiaus ir Dainiaus Jankausko, spektaklyje vaidina ir vyresniosios kartos aktorius Valerijus Jevsejevas. Jo kuriamas psichiatras savo ramybe ir paprastumu disonuoja su D.Jankausko agresyviuoju policininku bei A.Paškevičiaus besikarščiuojančiu jaunuoliu ir suteikia atsvarą jaunatviškam maksimalizmui (o kartu išryškina ir šiuolaikinės aktorinės mokyklos problemas). Spektaklyje yra įdomių sprendimų, užuominų, tačiau kad ir kaip norėtųsi skatinti jaunųjų kūrybą, tenka pripažinti, jog spektaklio kūrėjai dar turi itin daug erdvės tobulėti.
Recenzavo: Goda Dapšytė
Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo ir Kamilės Žickytės