M.Palubenka: “Viliuosi, kad telikas greit išnyks”

Mar­ką Pa­lu­ben­ką drą­siai ga­li­ma va­din­ti di­džiau­siu pa­sta­rų­jų me­tų mu­zi­ki­niu at­ra­di­mu. Taip pat – ir pa­čiu ne­ti­kė­čiau­siu. Ge­rą­ja pra­sme. M.A.M.A. jį už­mir­šo, ta­čiau da­vė T.Ė.T.Ė (Mar­kas pel­nė Me­tų de­biu­to ap­do­va­no­ji­mą) ir Ta­li­no mu­zi­kos sa­vai­tė. Su kau­pu. Tai­gi, jam už­te­ko ma­žiau nei me­tų sa­vo ro­gėms lie­tu­viš­ka­me mu­zi­kos pa­sau­ly­je at­ras­ti. Tie­sa, ne ta­me, ku­rį pa­ts Mar­kas va­di­na tie­siog te­li­ku ir ti­ki, kad vie­ną die­ną to­kio da­ly­ko ap­skri­tai ne­liks. Ki­to­kia­me. O apie tai, koks tas ki­toks, kal­ba­mės akis į akį su pa­čiu Mar­ku.

– Tai­gi, ko­dėl su­gal­vo­jai to­kiais “ne al­bu­mų” lai­kais leis­ti al­bu­mą?

– Kad ir ko­kie bū­tų lai­kai, – al­bu­mų ar ne al­bu­mų, – no­ri­si iš­leis­ti tą pir­mą bly­ną kaip šio­kį to­kį veik­los už­tvir­ti­ni­mą – tiek fi­zi­niu, tiek skait­me­ni­niu pa­vi­da­lu. Pra­dė­jau nuo to, kad su­si­gal­vo­jau kon­cep­ci­jas ir iš­lei­dau du mė­gė­jiš­kus mi­nial­bu­mus. O ne­se­niai at­si­ra­do žmo­nių, ku­rie no­ri ma­no dai­nas iš­leis­ti rim­tai. Da­bar yra ko­man­da, yra pla­nai, yra dar­bai.

– Ne­bi­jai, kad pir­ma par­duo­ta al­bu­mo “no fun in 101″ ko­pi­ja bus nu­ri­pin­ta ir pa­skleis­ta in­ter­ne­te?

– Ne­bi­jau. Tiek aš, tiek žmo­nės, ku­rie lei­džia ma­no al­bu­mą, pui­kiai su­pran­ta­me, kad šio­je ero­je bū­tent taip ir bus. Ki­ta ver­tus, la­bai ge­rai, nes tai ir­gi yra tam tik­ra sklai­da. Blo­gas da­ly­kas, kad iš to ne­gau­na­me pi­ni­gų tie­sio­giai. Kal­bė­da­mas su va­dy­bi­nin­kais, pro­diu­se­riais su­pra­tau, kad iš al­bu­mo lei­dy­bos ap­skri­tai už­dirb­ti ne­pa­vyks. Ti­ki­mės su­lauk­ti grą­žos atei­ty­je. Gal­būt kas nors iš­girs tas dai­nas ir pa­siū­lys kar­tu dirb­ti. Juk tai tik pa­ti pa­ti pra­džia. Aiš­ku, al­bu­mas bus nu­pi­ra­tin­tas ir man la­bai ma­lo­nu dėl to. (Juo­kia­si.) Bū­tų la­bai keis­ta, jei­gu taip ne­nu­tik­tų.

– O kaip fi­nan­si­niai rei­ka­lai? Juk tai kai­nuo­ja…

– Taip, tai kai­nuo­ja. Vi­sa lai­mė, kad yra lei­dy­bos įmo­nė, ku­ri tai fi­nan­suo­ja. Dėl šios prie­žas­ties sten­giuo­si sa­vo idė­jas kuo la­biau nu­glu­din­ti ir vis­ką pa­da­ry­ti la­bai ko­ky­biš­kai. Jei­gu ne­bū­tų in­ves­tuo­ja­mų pi­ni­gų, ką nors vis tiek su­gal­vo­čiau, kaip nors iš­si­suk­čiau. Nė­ra to­kių idė­jų ir min­čių, ku­rias ga­lė­tų nu­ma­rin­ti pi­ni­gų ne­pri­tek­lius. – Kaip pa­ts api­bū­din­tum sa­vo ku­ria­mą mu­zi­ką? Esi sau gal­vo­je įka­lęs ko­kį nors ter­mi­ną? – Aš vi­są lai­ką tai va­di­nu in­die mu­zi­ka. Bet tai tik paaiš­ki­ni­mas, kad nie­kas neaiš­ku.

– La­bai abst­rak­ti są­vo­ka…

– Taip, tai la­bai abst­rak­tu. Bet man to už­ten­ka. Mėgs­tu tiek akus­ti­nę, tiek elekt­ro­ni­nę mu­zi­ką. Pa­tin­ka mai­šy­ti šiuos du po­lius. Ne­sis­ten­giu nie­ko nei pa­ryš­kin­ti, nei nu­blan­kin­ti. Tie­siog da­rau taip, kaip išei­na. Al­bu­me ir­gi bus vis­ko. Ne­bus taip, kad pu­sė al­bu­mo skir­ta akus­ti­nės mu­zi­kos mė­gė­jams, ki­ta pu­sė – elekt­ro­ni­nės.

– Ką gal­vo­ji apie vi­są šian­die­nę lie­tu­viš­ką mu­zi­ką? Ar ta va­di­na­mo­ji ant­ro­ji ei­lu­tė li­pa į die­nos švie­są, ar vis dar yra gū­džia­me po­pso še­šė­ly­je?

– Žiū­rė­jau M.A.M.A. ap­do­va­no­ji­mus. Juk pir­mus tris ap­do­va­no­ji­mus lai­mė­jo gru­pės ar at­li­kė­jai iš tos, kaip tu sa­kai, ant­ros ei­lu­tės. Dėl to bu­vo ypač džiu­gu. Nors ki­lo dau­gy­bė dis­ku­si­jų, kas yra tos pir­ma ir ant­ra ei­lu­tės, kiek jos sie­ja­si ir ar ver­ta ap­skri­tai dar ką nors skirs­ty­ti. Šian­dien į tas dvi ei­lu­tes mu­zi­kan­tus skirs­to te­le­vi­zo­rius, o aš vi­liuo­si, kad jis grei­tai ap­skri­tai iš­nyks ir vis­kas bus in­ter­ne­te. Ta­da, ti­kė­ki­mės, ne­liks jo­kių ei­lu­čių. Ne­ži­nau, kiek M.A.M.A. ap­do­va­no­ji­mai pa­ro­dė tik­rą­ją pa­dė­tį. Juk juo­kin­gų lai­dų, ku­rio­se žmo­nės ne­va dai­nuo­ja, nors iš tie­sų ne­dai­nuo­ja, ne­su­ma­žė­jo. Bet aš jau­čiu, kad ta ant­ra ei­lu­tė ky­la vir­šun. Tar­kim, skai­ty­da­mas spau­dą pa­ste­biu, kad pro­por­ci­ja yra daug­maž to­ly­gi. Vis­kas pri­klau­so nuo pa­čių žmo­nių. Ir nuo te­li­ko. To­dėl te­li­kus rei­kia iš­nai­kin­ti.

– Te­li­ką bū­ti­na nu­ma­rin­ti ar ga­li­ma jį kaip nors pa­keis­ti?

– M.A.M.A. ap­do­va­no­ji­mus aš ir su­pran­tu kaip ban­dy­mą ką nors keis­ti. Ban­do­ma vis­ką da­ry­ti kaip Va­ka­ruo­se – de­rin­ti al­ter­na­ty­vą ir po­psą. Tar­kim, “Gram­my” ar “Brit Awards” to­kio skirs­ty­mo nė­ra. At­li­kė­jas Edas Shee­ra­nas ga­vo du “Brit Awards” ap­do­va­no­ji­mus – tai yra la­bai pres­ti­ži­nis da­ly­kas, ta­čiau lie­tu­viai ne­la­bai ži­no to­kio at­li­kė­jo. O Ade­le jie ži­no, nors ji tuo­se pa­čiuo­se ap­do­va­no­ji­muo­se ga­vo taip pat du ap­do­va­no­ji­mus. Tai va, to­kios to­ke­lės…

– O T.Ė.T.Ė. ap­do­va­no­ji­mai nė­ra ko­kia nors prieš­prie­ša M.A.M.A. ir grį­ži­mas prie to pa­ties skirs­ty­mo?

– Ne­ma­nau. Nė­ra taip, kad vie­ni ir ki­ti peš­tų­si. Juo la­biau, kad tarp T.Ė.T.Ė no­mi­nan­tų yra tų, ku­rie bu­vo ir M.A.M.A. są­ra­še. Ma­nau, or­ga­ni­za­to­riai ne­kon­ku­ruo­ja tar­pu­sa­vy­je. O tai, kad įvy­kę ap­do­va­no­ji­mai su­lau­kė ant­rų ap­do­va­no­ji­mų kaip reak­ci­jos, yra tik į ge­ra, ne­svar­bu, kad ir ku­rio­je ei­lu­tė­je bū­tum, pir­mo­je ar ant­ro­je. Te­gul bū­na to­kių ap­do­va­no­ji­mų kuo dau­giau. Žmo­nės tu­ri pro­gą su­si­pa­žin­ti su mu­zi­ka, ku­rios gal­būt ne­ken­čia, ir pa­ma­žu ją pri­si­jau­kin­ti. Ir ta­da, po daug daug me­tų… Nors ti­kė­ki­mės, kad po ne­la­bai daug… Tu­rė­si­me bend­rą ka­ti­lą, to­kį kaip “Gram­my” ar “Brit Awards”.

– Esi pa­kvies­tas į Ta­li­no mu­zi­kos sa­vai­tę. Kaip jau­tie­si įver­tin­tas tarp­tau­ti­niu mas­tu?

– Nor­ma­liai. Džiu­gu, ta­čiau nie­ka­da ne­nu­tiks tai, kas pri­vers ma­ne pa­gal­vo­ti: “Oho, koks aš fai­nas.” O pa­ts da­ly­va­vi­mas mu­zi­kos sa­vai­tė­je rei­ka­lau­ja ge­ro pa­si­ruo­ši­mo. Juk ne­si­no­ri nu­vil­ti žmo­nių.

– Tu­ri ko­kių nors idea­lų? Mu­zi­ko­je ar kur ki­tur?

– Da­bar jau sten­giuo­si ne­be­tu­rė­ti. Anks­čiau, kai dar tu­rė­jau, su­si­dur­da­vau su si­tua­ci­ja, kai pra­de­di vi­siš­kai juos at­kar­to­ti – dai­nuo­da­mas, gro­da­mas gi­ta­ra ar ju­dė­da­mas sce­no­je. Sten­gie­si vis­ką pa­siim­ti iš sa­vo idea­lų. To­dėl da­bar tu­riu šim­tus idea­lų, iš ku­rių pa­sii­mu po la­bai ne­di­de­lę da­lį – tik tiek, kad tai ne­pri­gy­tų prie ma­no as­me­ny­bės ir nie­kas ne­pa­sa­ky­tų, jog jis yra Ji­mas Mor­ri­so­nas, Jef­fas Buc­ke­ly, Da­vi­das Bo­wie, Phi­las Col­lin­sas ar Amy Wi­ne­hou­se. Man pa­tin­ka daug kas, bet pa­tin­ka tik tiek, kiek ga­liu sau leis­ti pa­siim­ti iš jų ir pri­dė­ti tai prie sa­vo ku­ria­mo idea­lo. Jei­gu žiū­ri į mu­zi­ką rim­tai, tu­ri su­pras­ti, kad ko­pi­juo­da­mas ne­bū­si nie­kam įdo­mus. Bū­si įdo­mus tik tuo­met, kai ką nors su­kur­si pa­ts.

– Pas­ta­ruo­ju me­tu esi daž­nai links­niuo­ja­mas tiek vi­suo­me­nė­je, tiek spau­do­je. Ar pra­dė­da­mas so­lo kar­je­rą to ti­kė­jai­si? Ir ap­skri­tai, koks vabz­dys tau įgė­lė kad nu­spren­dei tap­ti vie­ni­šium sce­no­je su akus­ti­ne gi­ta­ra ir ne­šio­ja­muo­ju kom­piu­te­riu?

– Įkan­do “no­ro vi­sai sa­ve rea­li­zuo­ti” vabz­dys. Kuo to­liau, tuo la­biau jau­čiau, kad ga­liu duo­ti žmo­nėms la­bai daug, bet ap­lin­ky­bės bu­vo už­spau­du­sios tą no­rą ir pro­ver­žį. Pa­si­kei­tus ap­lin­ky­bėms, ke­lias at­si­vė­rė. Tie­siog pra­dė­jau da­ry­ti tai, ką ma­čiau, ką įsi­vaiz­da­vau. Įra­šiau dai­nas, su­kū­rė­me kli­pą, pra­dė­jo­me skam­bin­ti dėl kon­cer­tų. – Su “Grim Ci­ty” ko­lek­ty­vu dar ką nors kar­tu da­ro­te?

– Ne.

– Pa­da­rė­te lai­ki­ną per­trau­ką ar vi­sai nu­trau­kė­te veik­lą?

– Ma­nau, kad nu­trau­kė­me. Man no­rė­jo­si dar dau­giau dirb­ti. Jau­čiau, kad, jei­gu dirb­siu dar dau­giau, pa­vyks ne tik pa­gro­ti ko­kia­me nors ka­ba­ke, o pa­skui vi­sus gau­tus pi­ni­gus pra­ger­ti per vie­ną va­ka­rą. No­rė­jo­si pa­mė­gin­ti į tai pa­žvelg­ti dar rim­čiau. Nors mes į mu­zi­ka­vi­mą žiū­rė­jo­me ga­nė­ti­nai rim­tai. Tie­siog per­si­dė­lio­jau sa­vo ver­ty­bes.

– Ta­vo ku­ria­ma mu­zi­ka tau ne­ša ir ma­te­ria­li­nių gė­ry­bių ar ten­ka bū­ti so­čiam vien dva­si­niais da­ly­kais?

– Hm, ge­ras klau­si­mas… Šiek tiek ne­ša. Man vėl no­ri­si tai ly­gin­ti su vers­lu, nes ir pa­ts esu vers­lo va­dy­bos bei ad­mi­nist­ra­vi­mo stu­den­tas ir dir­bu vers­lo įmo­nė­je, to­dėl ma­tau vi­siš­kai tas pa­čias pa­ra­le­les. Tik yra mu­zi­ka ir yra koks nors rim­tas me­die­nos vers­las. Tuo ir ski­ria­si, ta­čiau kli­šės tos pa­čios. Tie­są sa­kant, net ne­gal­vo­ju, ar pra­gy­ve­nu iš mu­zi­kos, ar ne. Kaip mi­nė­jau, tu­riu dar­bą vers­lo įmo­nė­je, dar dir­bu gi­ta­ros mo­ky­to­ju vie­no­je Vil­niaus mo­kyk­lų.

– Ki­taip sa­kant, tu­ri ga­li­my­bę leis­ti sau neapk­rau­ti gal­vos ma­te­ria­li­niais da­ly­kais?

– Bū­tent. Kol kas lei­džiu sau apie tai ne­gal­vo­ti. Ži­no­ma, jei­gu įdė­siu į mu­zi­ką dar dau­giau jė­gų ir lai­ko, jų pa­pras­čiau­siai ne­be­liks ki­tiems dar­bams. Va­di­na­si, teks pa­si­rink­ti tik mu­zi­ką, o tai la­bai mie­la. Ne­ži­nau, kaip vis­kas bus. Svar­biau­sia yra ką nors da­ry­ti.

– Klau­si­mas šiaip gar­siai pa­mąs­ty­ti: ar šian­dien Lie­tu­vo­je iš mu­zi­kos daug kas su­ge­ba pra­gy­ven­ti?

– Yra te­kę gro­ti kar­tu su įvai­riais skir­tin­go po­pu­lia­ru­mo mu­zi­kan­tais. Iš jų ga­lė­čiau iš­skir­ti gal du ar tris, ku­rie gy­ve­na tik iš to. Tai pri­klau­so nuo gro­ja­mos mu­zi­kos sti­liaus. Gro­jant, tar­kim, vien pank­ro­ką, bū­tų sun­ku už­dirb­ti ir teig­ti, kad gy­ve­ni bū­tent iš to. Ki­ta ver­tus, pank­ro­ko mu­zi­kan­tams to kaip ir ne­rei­kia. Ne dėl to jie gro­ja. Ma­nau, ne­tu­rė­tų kil­ti klau­si­mų, ar ga­li­ma pra­gy­ven­ti iš ku­ria­mos ir at­lie­ka­mos mu­zi­kos. Nors gal­būt aš la­bai jau­nat­viš­kai ir mak­si­ma­lis­tiš­kai kal­bu, ne­pa­ma­tęs vi­sų to vers­lo su­bti­ly­bių. Ma­no min­tis ta, kad vis­kas pra­si­de­da nuo pa­ties žmo­gaus, nuo to, ką jis tu­ri sa­vy­je. Pats pa­si­ren­ki, ar no­ri, kad tai bū­tų ta­vo dar­bas, ar ne­no­ri.

Ra­šė: Au­ri­mas Min­se­vi­čius

Nuot­rau­ka: Ka­ro­lio Sa­bec­kio