Balandžio skaitykla

Jonas Krakaueris

Į LAUKINĮ PASAULĮ

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ GEDIMINAS SADAUSKAS. VILNIUS, “BALTOS LANKOS”, 2012 M.

Esama tokių dokumentinių ar tiriamosios žurnalistikos knygų, kurioms lemta taip priblokšti ir sujaudinti skaitytoją, taip tiksliai užgauti tam tikras jo stygas, kad knygos tampa kultinės. “Į laukinį pasaulį” – viena tokių knygų, nors turbūt daug kas pagrindinį knygos herojų Aleksandrą Superbastūną ar Christopherį McCandlessą pažįsta iš aktoriaus Seano Penno režisuoto 2007 m. filmo “Into the Wild” (“Į laukinį pasaulį”).

“Tiek daug žmonių gyvena nelaimingi, tačiau vis tiek nesiima nieko keisti, nes yra pripratę prie saugumo, prisitaikėliškumo ir konservatyvumo – dalykų, kurie galbūt sudaro įspūdį, kad teikia dvasios ramybę, bet iš tikrųjų niekas taip nesunaikina nuotykių trokštančios žmogaus dvasios, kaip užtikrinta ateitis. Pati svarbiausia žmogaus gyvos dvasios esmė – nuotykių aistra”, – rašė Ch.McCandlessas laiške savo bičiuliui. Ši citata kuo puikiausiai nusako tiek jo trumpo gyvenimo, tiek nuotykių esmę.

1992 m. balandį iš pasiturinčios Vašingtono priemiesčio šeimos kilęs vaikinas autostopu nukeliavo į Aliaską ir patraukė į laukinę gamtą. Jis buvo puikus mokinys, vienas geriausių sportininkų, su pagyrimu baigė universitetą. Tačiau netikėtai pasikeitė vardą, atidavė labdarai visas santaupas, paliko likimo valiai savo automobilį bei daugumą daiktų ir ėmė kurti naują gyvenimą. Jo šeima nieko nenutuokė: nei kur jis galėtų būti, nei kas jam nutiko… Kol apirusį jaunuolio kūną Aliaskos tyruose rado briedžių medžiotojų būrys.

“Į laukinį pasaulį” – bandymas atsakyti į amžiną klausimą: kas verčia žmones išsižadėti pasaulio, civilizacijos ir traukti į atšiaurią gamtą. Knygos autorius, pats aistringas keliautojas ir patyręs alpinistas, kruopščiai iš žmonių pasakojimų, laiškų, daiktų, savo asmeninių nuojautų, atkuria Ch.McCandlesso – klajūno, vienišiaus, svajotojo, romantiko, užsispyrėlio, keistuolio biografiją.

Ši dokumentinė knyga įdomesnė nei bet koks kelionių romanas, o vaikino žūties intriga, jo gyvenimo ir elgesio motyvacijos atskleidimas gniaužia kvapą labiau nei trileris. Kalbėdamas apie Aleksandro Superbastūno gyvenimą autorius apžvelgia dar keleto panašių asmenybių nuotykius, atvirai kalba ir apie save (o jaunystėje jis elgėsi labai panašiai kaip ko knygos herojai).

Knyga verčia susimąstyti, ar pats ryžtumeisi tokiam poelgiui, kas gali tam pastūmėti… Nors mieliausias šis pasakojimas bus panašiam į pagrindinį herojų bastūnui – nekantraujančiam susikrauti kuprinę ir patraukti kuo toliau nuo žmonių. Patirti visko savo kailiu.

Sofi Oksanen

STALINO KARVĖS

IŠ SUOMIŲ KALBOS VERTĖ DANUTĖ SIRIJOS GIRAITĖ. VILNIUS, “VERSUS AUREUS”, 2012 M.

Estų kilmės suomių rašytoja S.Oksanen lietuvių skaitytojui jau puikiai pažįstama iš savo trečiojo romano “Valymas”, kuris 2010 m. buvo išleistas ir lietuviškai, autorė viešėjo 2011 m. Vilniaus knygų mugėje.

“Stalino karvės” – literatūrinis šios rašytojos debiutas, pasakojantis apie trijų kartų moterų gyvenimus pokario ir sovietinėje Estijoje bei vakarietiškoje Suomijoje. Debiutas iš tiesų neeilinis, stebinantis epiniu užmoju ir meistriškumu. Sofijos, Katarynos ir Anos (senelės, motinos ir dukros) akimis vaizduojama tarp Rytų ir Vakarų XX a. žiojėjusi praraja.

Sofijos akimis stebimas pokaris Estijoje, nedaug tesiskiriantis nuo kruvino pokario Lietuvoje. Jos dukrai Katarynai gūdų sovietmetį pavyksta ištekėti už suomio ir per didžiulius vargus bei pažeminimus išvažiuoti į Suomiją. Tačiau ištrūkusi į “laisvus” Vakarus Kataryna jaučiasi juose svetima, nepritapėlė, o norėdama išgyventi griebiasi spekuliacijos ir kontrabandos – gabena prekes į sovietinę Estiją ir iš jos. Katarynos duktė Ana – šios neaiškios, sujauktos situacijos kūdikis: ji slepia savo estiškumą kaip gėdos žymę, jaučiasi netekusi savosios tapatybės ir norėdama tai kompensuoti metasi į mitybos sutrikimus.

Romanas apie tris stiprias, bet aplinkybių ir istorijos mėtomas moteris kupinas tikslių pastabų, detalių ir puikiai perteikia mums daugmaž žinomą, tačiau vis dėlto šiek tiek egzotišką Estijos ir Suomijos santykių istoriją. Jis taip pat kalba apie Sofijos, Katarynos ir Anos bandymus išlikti savimi, išsaugoti tvirtybę, savastį ir išdidumą.

Romano pasakojimas – maištingas, lyriškas, išradingas, o vertimas – puikus. Vienintelė bėda – knyga truputį ištęsta ir joje per daug pasikartojančių motyvų. Tačiau tai talentingo debiutuojančio autoriaus smulkios techninės bėdos.

Alvydas Šlepikas

MANO VARDAS – MARYTĖ

VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2012 M.

Daugeliui A.Šlepikas yra žinomas kaip lietuviškų serialų scenarijų autorius ir režisierius. Deja, tik šiuolaikine lietuvių literatūra besidomintys žino jį kaip puikų poetą ir subtilios prozos meistrą.

Naujausias jo kūrinys ir pirmasis romanas “Mano vardas – Marytė” kalba apie skaudžią ir ilgai nutylėta buvusią temą – “vilko vaikus”. Kas tie “vilko vaikai”? Tai keli šimtai vaikų, kurie, 1944-ųjų žiemos pradžioje sovietų armijai užėmus Rytprūsių kraštą, buvo atplėšti nuo šeimų. Vieni jų, išėję elgetauti ar prasimanyti maisto į Lietuvą, pasiklydo ir patys nebegrįžo, kitus vokietės motinos sodino į traukinius, judančius link Lietuvos. Vaikai būrėsi į alkanus būrelius, kėlėsi per Nemuną, elgetavo, nakvodavo miškuose, prašinėjo valgyti. Jiems buvo itin sunku, nes nė vienas nemokėjo nė žodžio lietuviškai.

A.Šlepikas “vilko vaikų” istoriją pasakoja remdamasis tikrų, šį siaubą išgyvenusiųjų vaikų (dabar jau garbaus amžiaus žmonių) pasakojimais. “Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai visada pralaimi. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. <…> Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį”, – rašo autorius.

Romano kalba paprasta, sakiniai kapoti, tačiau itin koncentruoti, kinematografiškai ryškūs. Pasakodamas apie vaikų patirtas kančias ir nepriteklius autorius nenuklysta į sentimentalumą, stengiasi netirštinti spalvų. Tiesa, romanu, šį pasakojimą pavadinti sunku. Tai veikiau sakmė apie išlikimą, poema, nes vietomis gamtos, aplinkos aprašymai skamba kaip tikra ir gera poezija. Kartu šis pasakojimas primena scenarijų kino filmui.

Štai tokios istorijos – skaudžios, liečiančios ne vienos tautos likimus, talentingai parašytos – galėtų tapti mūsų literatūros vizitine kortele Europoje ir ne tik. Taip pat puikiu scenarijumi geram meniniam filmui. Juk tai skaudesnė, autentiškesnė ir kiekvienam suprantamesnė patirtis, nei kažkokio smulkaus Žemaitijos plėšikėlio Tado Blindos į padanges keliami nuotykiai.

Charlesas R.Crossas

SUNKIAU NEI DANGUS: KURTO COBAINO BIOGRAFIJA

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ JURGA BRASTAVIČIŪTĖ. VILNIUS, “VERSUS AUREUS”, 2012 M.

Daugiau nei keturių šimtų puslapių dovanėlė grupės “Nirvana” ir jos lyderio K.Cobaino, nusižudžiusio 1994-aisiais, gerbėjams. Tai viena išsamiausių K.Cobaino biografijų, paremta daugiau nei keturiais šimtais interviu, ketverius metus trukusiais tyrimais, išskirtiniu leidimu naudotis iki šiol neskelbtais K.Cobaino dienoraščiais, dainų žodžiais, šeimos nuotraukomis ir galybe dokumentinės medžiagos.

Ch.R.Crossas – patyręs muzikos žurnalistas, Sietlo muzikos žurnalo redaktorius, Jimi Hendrixo biografijos ir knygos apie “Led Zeppelin” autorius. Jo parašytoje K.Cobaino biografijoje taip pat esama įdomių dalykų. Galų gale, ką mes žinome apie K.Cobainą? Tik tai, ką mums rodė to meto MTV. Ch.R.Crossas nuoširdžiai stengiasi atkurti prieštaringą “Nirvanos” lyderio charakterį, parodyti jį kaip talentingą, tačiau daugybės manijų ir demonų persekiojamą žmogų.

Visa tai, žinoma, nuostabu, jei paauglystėje “Nirvana” buvo tavo muzika arba esi smalsus melomanas. Kitiems, bijau, smulkių faktų faktelių, šokiruojančių K.Cobaino dienoraščių ištraukų, pigokų sensacijų, koncertinės ir užkulisinės roko žvaigždės kasdienybės aprašymų pergrūsta knyga gali pasirodyti nuobodoka.

O kai kurie gali ir nusivilti: juk giliau pakapsčius, apibendrinus visus šioje išsamioje knygoje pateiktus faktus, atsiskleidžia vienas akivaizdus dalykas – K.Cobainas gyveno ir elgėsi kaip tipiška roko žvaigždė.

Tiesa, knygos pabaigoje autorius nusižengia savo kaip biografo misijai ir aprašo, kaip galėjo atrodyti įsivaizduojama K.Cobaino savižudybė, ką jis tuo metu galvojo ir jautė. Ginčytinas reikalas, bet suteikiantis biografijai šiek tiek daugiau gyvybės.

Apie autorių

Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Straipsniai : 57

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top