Sakoma, savame krašte pranašu nebūsi. Menininkui Deimantui Narkevičiui ši patarlė tinka kaip niekam kitam. Mūsų mažą šalį visame pasaulyje jau daug metų garsinančio video / kino meno kūrėjo pirmasis trumpojo metro vaidybinis filmas „Draudžiami jausmai“ neseniai buvo pristatytas Roterdamo ir Berlyno kino festivaliuose, be to, juo susidomėjo ir Holivudo bendrovė. O štai Lietuvoje…
Na, teigti, kad savame krašte jis nežinomas, tikrai negalima. Tačiau lietuviškoje „People“ versijoje apie jį tikrai nerašo. Deimantas tiek pat kiek garsus, tiek ir kuklus – skirtingai nei jauni ir nelabai kuo dar galintys pasigirti menininkai (na, tokie pseudo) jis savęs nepiarina dalydamas interviu į kairę ir į dešinę, nors papasakoti tikrai turi ką. Tiesą pasakius, jis netgi gerokai nustebo (tikimės, kad maloniai) sulaukęs „370“ dėmesio… „Ar ne per senas aš Jūsų leidiniui?“ – mėgino nuogąstauti menininkas.
Homoseksualumas – tik metafora
Vilniaus dailės akademijoje skulptūros specialybę baigęs D.Narkevičius ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų pirmiausia išgarsėjo kaip video meno kūrėjas. Išvardyti jo pasiekimams šioje srityje, ko gero, neužtektų viso mūsų žurnalo: šimtai personalinių ir kuruotų parodų visame pasaulyje, tarp jų ir garsioji Venecijos bienalė, kur jis su savo darbais Lietuvai atstovavo 2001-aisiais. (Jis vienas iš tų „nusikaltėlių“, dėl kurių kaltės Lietuvos paviljonas dabar yra vienas lankomiausių šiame prestižiniame meno renginyje – aut. past.)
Nacionaline kultūros ir meno premija 2008-aisiais įvertintas menininkas prieš gerą dešimtmetį pradėjo jaukintis naujųjų medijų menui artimą, tačiau jam pačiam naują meno sritį – kiną.
Ir šioje srityje jau turi kuo didžiuotis – praėjusiais metais sukurtas debiutinis vaidybinis filmas „Draudžiami jausmai“ apie sovietmečiu homoseksualumu kaltinamus žmones sudomino garsių kino festivalių organizatorius. Sausio pabaigoje jį pamatė Roterdamo festivalio žiūrovai, o vos po dviejų savaičių jis buvo pristatytas ir garsiojoje Berlynalėje. Paskutiniąją kovo savaitę filmą buvo galima pažiūrėti ir Vilniaus kino teatruose, nes jis buvo įtrauktas į „Kino pavasario“ lietuviškų filmų programą.
D.Narkevičius neslepia, kad filmo temą padiktavo pastaruoju metu Lietuvoje itin skandalizuota homoseksualumo tema: „Homoseksualumas pastaruosius keletą metų Lietuvoje iškeltas į pačias viešumo viršūnes. Tačiau rimtai nediskutuojama, kodėl yra tokia priešiška reakcija homoseksualų atžvilgiu. Paprastai kalbant, man norėjosi šią temą nuleisti ant žemės. Ir kino kalba pamąstyti, kodėl iki šių dienų Lietuvoje yra likęs šis antagonizmas. Ir ne tik apie tai kalbu. Rytų europiečiai, taip pat mes, netolerantiški kitoniškumui. Galima sakyti, kad homoseksualumas filme man buvo kitoniškumo metafora.“
Finansavo Barselonos fondas
Koks gi vaidybinis filmas gali apsieiti be meilės linijos? Režisierius neslepia, kad nebanaliai kalbėti kino kalba apie meilę nelengva, nes per 100 kinematografijos metų manipuliacija žiūrovų jausmais puikiai įvaldyta ir sėkmingai eksploatuojama: „Rinkausi kitokią užgimusių jausmų formulę. Vieniems ji priimtina, kitiems galbūt sukelia priešingą reakciją. Meilę pavaizduoti nenaudojant kine įsigalėjusių štampų – toks buvo mano uždavinys.“
Sovietinė tematika nesvetima ir kituose menininko darbuose. Kodėl D.Narkevičių taip domina tarybinis periodas? „Leisčiau pasakyti sau, kad nepriklausoma Lietuva – tarybinių žmonių projektas. Ta nepriklausomybė, kurią mes gavome prieš 20 metų, buvo galima tik todėl, kad tie tarybiniai žmonės, gyvenę Lietuvoje, jos norėjo. Tai, žinoma, paradoksalu. Bet ir sakyti, kad tik prieš tiek metų prasidėjo gyvenimas, negalima. Ypač kalbant apie kultūrą. Ta modernybė, kurią dabar turime Lietuvoje, yra vienokia ar kitokia tąsa modernybės, kuri buvo formuojama tuo laikotarpiu“, – kalba D.Narkevičius.
O kaip menininkas reagavo sulaukęs kvietimų į garsius festivalius? „Kaip menininkas jau nebeturiu ką įrodinėti. Tačiau vaidybinio kino srityje esu debiutantas, todėl kvietimai į tokius didelius festivalius – įvertinimas. Taip pat tai yra būtina sąlyga kitiems panašiems projektams atsirasti. Jeigu mano filmas nebūtų pakliuvęs į tarptautinę erdvę, kažin, ar būčiau mėginęs ką nors daryti šioje srityje. Dabar turiu rimtą priežastį užsiimti kinu ateityje“, – prisipažįsta režisierius.
D.Narkevičius neslepia: net lietuviškais masteliais filmo biudžetas buvo labai kuklus. O filmą rėmė ne Lietuvos kultūros ministerija (menininkas iki šiol nėra gavęs finansavimo nė vienam savo filmui – aut. past.), kaip įprasta pas mus, o privatus fondas Barselonoje. „ArtAids“ finansavo kelių menininkų parodą, surengtą praėjusiais metais Joano Miró muziejuje. „Paprastai Lietuvoje (ypač) kino finansavimas atsilieka nuo gamybos, išsitęsia į keletą metų. Šiuo atveju „įstatinį kapitalą“ gavau avansu, tik pristatęs filmo idėją ir siužetą galėjau juo laisvai disponuoti. Taip pavyko sumažinti filmo gamybos išlaidas – drąsiau kalbiesi su žmonėmis, kai turi grynųjų“, – finansinius užkulisius atskleidžia režisierius.
Kelionė per Europą
„Draudžiamų jausmų“ kelionė po Europą prasidėjo praėjusį rudenį – lietuvio sukurta juosta dalyvavo Vinterturo trumpo metražo filmų festivalyje Šveicarijoje, kur D.Narkevičius buvo pakviestas parodyti savo autorinės programos. „Tiek miestelis, tiek festivalis nedidelis. Tačiau į jį susirenka daug kino pasaulio skautų. Po šio festivalio gavau vardinį kvietimą į Roterdamo tarptautinį kino festivalį, kur „Draudžiami jausmai“ buvo įtraukti į konkursinę trumpo metro filmų programą ir pretendavo į „Tigro“ apdovanojimą. Mano filmą tame nedideliame Šveicarijos mieste pastebėjo ir Berlynalės organizatoriai. Jie taip pat atsiuntė kvietimą. Kadangi šie festivaliai konkuruoja ir dėl šios priežasties nerodo tų pačių filmų, galima sakyti, kad „Draudžiami jausmai“ tapo išimtimi iš taisyklės. Tokie atvejai tikrai nėra dažni“, – pabrėžia pašnekovas.
Kokia buvo publikos reakcija į filmą? „Svarbiausia, kad publika tiesiog dėmesingai žiūrėtų filmą. Šiuo atveju taip ir buvo. Tiek Roterdame, tiek Berlyne žiūrovai nesiskirstė vykstant seansui. Žinodamas, kiek visko vyko tuo pačiu metu tiek viename, tiek kitame festivalyje, sakyčiau, kad tai yra neblogas įvertinimas“, – šypsosi menininkas.
Susidomėjo ir Holivudas
Informacija specialiai Lietuvos skeptikams: tiek Berlynalėje, tiek Roterdame D.Narkevičiaus filmas pristatytas didelėse salėse ir jos buvo pilnos.
Roterdame menininko filmas buvo ypač laukiamas – visi bilietai buvo išpirkti iš anksto. Negana to, festivalio svetainėje kone per visą festivalį „kabėjo“ straipsnis, pristatantis lietuvių menininko debiutą kine. „Atvirai pasakius, Olandijoje esu žinomas kaip menininkas. Tik ne kaip kino režisierius, o kaip vizualiųjų menų atstovas“, – lietuvis prieš keletą metų apdovanotas Vincento van Gogh’o premija. (Amsterdamo Stedelijko muziejaus iniciatyva kas dvejus metus teikiama Vincento van Gogh’o premija, dar vadinama Vincento prizu, apdovanojami Europos menininkai, kurių darbai išsiskiria ypatingu aktualumu šiandienos mene – aut. past.)
Filmo autoriaus skaičiavimais, „Draudžiamus jausmus“ kino teatrų ar muziejų erdvėse jau pamatė daugiau nei 200 tūkst. žmonių. Vien jau minėtoje parodoje Joano Miró muziejuje filmas buvo rodomas tris mėnesius, jį pamatė apie 150 tūkst. žiūrovų.
Gerai, o kaip vis dėlto su tuo Holivudu, remiu prie sienos menininką. „Holivudas didelis ir labai fetišizuojamas pas mus. Mano atveju nėra nieko bendro su didžiosiomis studijomis“, – kalba menininkas. – Po Roterdamo festivalio sulaukiau skambučio iš Los Andželo. Žmogus kitame laido gale teiravosi apie galimybę šį filmą platinti JAV. Tačiau yra daug niuansų. Visų pirma, filmas yra trumpo metražo, todėl jo rodyti kino teatruose neapsimoka. Taigi, kalbama apie nedidelę sritį: televiziją, specialius renginius, meno projektus. Todėl suprantama, kad teisė rodyti mano filmą yra ne komercijos, o prestižo reikalas. Taip pat teisiniai dalykai, kuriems sutvarkyti reikės nemažai laiko.“
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Nuotrauka: Sauliaus Žiūros
http://www.youtube.com/watch?v=V1_p89emtjo
„Draudžiami jausmai“
Siužetas: Laimonas atleidžiamas iš darbo teatre. Pareiškiami įtarimai, kad vyras yra gėjus. Laimonas areštuojamas ir nuvežamas į milicijos nuovadą. KGB tardytojas, kurio užduotis yra paruošti bylą teismo procesui, įsimyli sulaikytąjį. Filmo veiksmas vyksta 8-ojo dešimtmečio sovietinėje Lietuvoje, kai homoseksualumas buvo laikomas nusikaltimu, už kurį grėsė treji metai nelaisvės. (Ištrauka iš „Kino pavasario“ programėlės.)
Vaidina: Valentinas Krulikovskis, Aleksas Kazanavičius, Eglė Driukaitė, Mikalojus Urbonas, Vytautas Kaniušonis, Marius Repšys, Arūnas Smailys ir kt.
Operatorius: Audrius Kemežys
Trukmė: 45 min.