Ji piešia naktimis, dienomis kuria komiksus ir niekada neišveda mano šuns į lauką, kai būnu kur nors išvažiavęs. Ponios ir ponai, Eglė Tamulytė-Shaltmira – ketvirto kurso Vilniaus dailės akademijos studentė grafikė, be to, ir mano butiokė, kurios dar niekas nematė miegančios.
Serijinių žudikų gerbėja
– Egle, kaip apibūdintum savo individualų statusą visuomenėje? Ką apskritai reiškia būti menininke? Beje, kaip čia yra, kad net aš iki šiol nežinojau tavo tikrosios pavardės, kurią taip uoliai dangstai slapyvardžiu? Ką gi jis reiškia?
– Esu žmogus, kuris susigalvoja, ką daryti, – paprastai atsako ji. – Tačiau nei būti menininku, nei menininke nėra taip paprasta. Visą laiką mąstai, kur dalyvauti, ką suorganizuoti – esi, kitaip sakant, ir tas kūrėjas, ir kartu savo paties vadybininkas. Na, o slapyvardis yra tikras lietuviškas žodis, reiškiantis žmogų, bijantį šalčio. Simboline prasme Shaltmira – tai kovos su vidiniu sąstingiu simbolis, mano fantasmagorinio pasaulio vardas, – pasakoja Eglė, kurią netrukus privalau nutraukti, nes senas diktofonas nustojo įrašinėti pokalbį.
Kurį laiką bandau jį pataisyti, tačiau galiausiai išsitraukiu kamerą – pastatau ant stalo, atsuku į lovą, ant kurios sėdi Eglė ir geria kavą iš milžiniškos stiklinės.
– Man svarbiausia, – sako, – kava ir cigaretės.
Nors žinau, kad iš bėdos Eglė geria ir arbatą su trim ar keturiom suspausto saldiklio tabletėm.
– Gerai, – atsiliepiu, – galime tęsti.
Tačiau įjungta kamera kuria keistą atmosferą: vos dešimties kvadratinių metrų dydžio kambaryje sėdi mergina ir atsakinėja į nematomo vyriškio klausimus apie savo gyvenimą.
– Kaip filme, – pastebi Shaltmira.
Netrukus pokalbis pakrypsta apie režisierius, ir man pavyksta sužinoti keletą jos mėgstamų kino veidų, tarp kurių ir gerai žinomas argentinietis Gasparas Noé ir Spike Jonze su filmu „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999 m.), taip pat ir Johnas Watersas ar Harmony Korine’as ir jo darbas „Gummo“ (1997 m.).
– Tačiau didžiausią trauką jaučiu filmams apie serijinius žudikus, – juokiasi Eglė. – Mėgstu dokumentiką ir interviu su jais, o vienai garsiai šios srities ikonai, Aileen Wuornos, esu dedikavusi keletą savo grafikos darbų.
Praėjus kelioms dienoms po mūsų neformalaus interviu, rašydamas šį straipsnį, pasidomiu, kas tokia buvo Aileen. Ogi prostitutė, nužudžiusi bent septynis vyriškius Floridoje ir neva permiegojusi su 250 tūkst. priešingos lyties atstovų. Žinoma, tai tik gandai: norint pasiekti tokį rezultatą, reikėtų dvidešimt metų iš eilės kas dieną iškrušti po 35 vyrus.
Dantyta meilė
– Na, gerai, o kaip prasidėjo tavo kaip menininkės karjera, kur gimei ir augai, kas pastūmėjo tave eiti šiuo duobėtu ir klaidžiu keliu?
– Gimiau (1988-11-14) Šakiuose, nors iš tikrųjų esu iš Griškabūdžio, šalia esančio miestelio skambiu pavadinimu. Ten viskas ir užsimezgė: iš pradžių dailės pamokos, vėliau spektakliai ir nedideli kūrybiniai projektai, galiausiai Šakių meno mokykla, kur septynerius metus skambinau fortepijonu.
– Kokia muzika tave įkvepia kūrybai? Ko klausai?
– Kurdama ieškau tokių garsų ar garsinių eksperimentų, kurie atitiktų darbines nuotaikas, situaciją ar bendrą nusiteikimą. Kiekvienam momentui atrandu jo skambesį, ieškau naujų grupių, tačiau nepamirštu ir kadaise atrastų žanrų, pavyzdžiui, suicidal depressive black metal. Visa tai dar gilios paauglystės, kai pirmą kartą susidūriau su vadinamuoju andergraudu, padarinys. Gimnazijoje gotiką ir metalą laikiau vienintele tikra muzika, nors, aišku, tokie įsitikinimai skatina kultūrinį sustabarėjimą, taigi dar nuo studijų pradžios bandau sugerti kuo didesnę meno, o kartu ir muzikos tėkmę.
– Ką reiškia kurti XXI a.?
– Gyvenu, galima sakyti, savo pasaulyje, kuris nėra tam tikro laikotarpio marionetė. Pasaulis yra įdomus tiek, kiek galiu jame plėtoti savo kūrybą: dėl medijų ir technologijų galiu ją pristatyti kur kas platesnei auditorijai, o tai atliekant neišvengiamas ir XXI a. kodas, pasireiškiantis darbuose tam tikrais skaitmeniniais inkliuzais. Bet visa tai – niekis. Svarbiausia, kad veikla būtų įdomi tau pačiam. Ko gero, esu hedonistė ir kalbu taip dėl to, kad gyvenime trokštu malonumo. Geriausias būdas jį pasiekti – išreikšti save. Tai ir darau. Nesu iš tų menininkų, kurie sėdi ir laukia, kol ateis įkvėpimas.
– Kokia tavo kūryba? Kaip ją apibūdintum?
– Vaizduotėje formuojasi tam tikri įvaizdžiai, kuriuos vėliau perteikiu vienokia ar kitokia vizualine forma. Tai labai individualus veiksmas: kurdama neišvengiamai įsileidžiu savo pasaulėžiūrą, absurdo elementus ar humorą ir paverčiu meną savitu tikrovės atspindžiu. Kalbant konkrečiau, daugiausia dėmesio skiriu grafikai, tačiau pastaraisiais metais pamėgau ir išplėtojau komiksus. Taip pat užsiimu bodyartu: kovo 2 d. Kaune vykusiame menų ir kultūros festivalyje „Art’erija“ pirmą kartą piešiau ne ant savęs, o ant modelio, pasipuošusio vilko galvos kauke, – kūriau istoriją apie moters ir vilko sąjungą, dantytą ir plėšrią meilę.
Kolaboruojasi su kitais
Čia vietoje turime sustoti, nes viena kameros kasetė jau pilna. Eglė išeina parūkyti ir užsikaisti kavos. Kas, galvoju, paskatino mane apie ją rašyti? Turbūt tikėjimas, kad yra tikra menininkė, o ne šiaip kokia pseudointelektualė su nudrengtais bohemiškais apdarais ir neveikiančiu zenitu ant kaklo. Eglė visą laiką ką nors piešia, kuria ir tik retsykiais išlenda iš kambario susitepti firminių sumuštinių: riekė „Optimos linijos“ batono, trupinėlis to paties prekės ženklo majonezo ir geras gabalas pigiausios „Draugų“ šlapdešrės, kurioje vargu ar rasi bent gabalėlį tikros mėsos.
Bene visas santaupas Shaltmira išleidžia savo kūrybos publikacijoms ir dalyvauti įvairiuose meno renginiuose. Pastarasis jų – vasario 10–25 d. Olandijoje vykęs projektas „Wonderous Stories: from Xenophobia to Amazement“, kuriame dalyvauti pasiūlė „Meno duobės“ kuruojamas „Kūrybiškumo kioskas“. Projekto tikslas buvo sukurti visus dalyvius ir jų meno sritis jungiantį performansą, kuriame Eglė pasirodė su „Morbific Gymnastics“ – bodyarto performansu, nagrinėjančiu tam tikrų etikečių priskyrimą individui visuomenėje. Po to ji surengė pirmąjį COMIXPHOPIA workshopą, aplankė seniausią komiksų parduotuvę Europoje „Lambiek“ – padovanojo jai savo debiutinį komiksų rinkinį „Red, sore and itchy“, savomis jėgomis išleistą dar Lietuvoje.
Vasarį Shaltmira kartu su Anna Pavlova, Vytautu Bajoru, Justu Petkevičiumi ir Vytautu Stalmačenka laimėjo Pasaulinės krizės ir revoliucijos komiksų konkursą, dalyvavo pirmojoje tarptautinėje „Kitokios grafikos“ komiksų darbų parodoje Vilniuje ir t. t. Papasakočiau daugiau, bet Eglė jau čia, ir aš skubu užduoti jai dar kelis klausimus, kol vėl nesugalvojo ką nors veikti.
– Kokie įspūdžiai iš tavo pirmosios parodos Rūdninkų knygyne?
– Parodai „Iliustracijos iš rūsio“ atrinkau seriją nespalvotų darbų, pieštų rapidografais. Tiesa, publikavau ne jų originalus, bet printus, ir tai, ko gero, viena jau minėtų skaitmeninės intervencijos XXI a. apraiškų. Beje, tuo metu, vasario 3 d., Lietuvą sukaustė stingdantis trisdešimties laipsnių šaltis. Draugai ir kolegos juokavo, kad tai puikus laikas Shaltmiros kūrinių ekspozicijai.
– Kokie bendri renginiai sieja tave ir minėtus kolegas grafikus bei kitus menininkus?
– Daugybė. Kad ir pastarosios menininkų dirbtuvės GRRRA, kurias organizuoti man padėjo grupės draugai grafikai. Tai savotiška garso ir vaizdo kolaboracija, kuri suteikė galimybę savo sugebėjimus parodyti ne tik paskiriems menininkams, bet ir elektroninės muzikos kūrėjams. Užsienyje tokie susibūrimai ganėtinai dažni ir populiarūs, tačiau Lietuvoje, kur muzikiniai renginiai stipriai išvystyti, pasigendu ryškesnio vizualinio aspekto. Todėl į GRRRA programą įtraukėme knygrišybos dirbtuves su Dalia Juodakyte, drauge su A.Pavlova tęsiau Olandijoje pradėtą komiksų workshopą COMIXPHOPIA, gyvai grojo Ersha (ambient, drone, experimental), Igloo (experimental, noise), vėliau – visa krūva didžėjų, sutikusių ar net pasisiūliusių atvykti už dyka. Toks, beje, buvo ir pats renginys – nemokamas.
Išsikreipusi realybė
– Kaip šiame materializme ir savo paties vegetacijoje skendinčiame amžiuje įkalbėjai dalyvauti kitus?
– Tikrai ne visi žmonės yra tokie pasyvūs, kaip sakai, o renginius supranta tarsi galimybę parodyti sukurtus darbus, užmegzti įdomias pažintis. Viskas daroma iš idėjos, savo noru, ta proga dalyvavo ir svečiai, sutikę atvažiuoti iš Varšuvos vos vienam šeštadieniui (VJ Kage TFC). Ateityje labai norėčiau tęsti tokių renginių tradiciją, įjungti dar ir scenografinius elementus – sukurti savotišką tarpdisciplininę terpę skirtingų sričių menininkams.
– Kaip dar vyksta kolaboracija tarp šiuolaikinių kūrėjų? Su kokiomis bendradarbiavimo formomis esi susidūrusi?
– Jau seniai dalyvauju tinklaraščio „eatenbyducks“ veikloje – pastebėjau daugybę įdomių menininkų iš užsienio. Nemažai nuolatinių tinklaraščio narių dalyvavo mano pirmajame meno leidinyje „Excessive Voyeurism“. Tai – kontroversiškų menininkų iš viso pasaulio darbų rinkinys, kurio idėja kilo 2011 m. vasarą, lankantis Londone. Jau dabar planuoju leisti antrą numerį, yra nemažai tuo susidomėjusių menininkų, kurie viešai reiškia entuziazmą ir patys į mane kreipiasi. Džiaugiuosi dėl to.
– Papasakok apie savo kūrybos procesą. Ką, kaip ir kada kuri?
– Iš iki šiol neminėtų darbų dar galėčiau įvardyti įvairių koncertų plakatų, albumų viršelių kūrimą, eksperimentinę animaciją. Videodarbas „Excessive Voyeurism“ tapo rimtu psichologiniu išbandymu. Kūriau naktimis, nuolat priartėdavau prie ribinių būsenų ir fizinio išsekimo. Smarkiai progresuojanti nemiga ir darboholizmas skatina kurti tol, kol ima purtyti nervinis drebulys, o supanti realybė išsikreipia nelyginant juokų kambario veidrodyje. Vis dėlto savotiškai mėgaujuosi sadomazochistiniais galimybių ribų išbandymais. Niekas neateina lengvai.
Paklausta apie mėgstamas knygas ir rašytojus, Eglė įvardija Nobelio premijos laureatą Knutą Hamsuną, avangardo meistrą Witoldą Gombrowiczių, Sigito Parulskio eilėraščius iš rinkinio „Iš ilgesio visa tai“, o Samuelio Becketto darbus vadina savo gyvenimo Biblija. Shaltmira pabrėžia, kad visuomet seka ir palaiko lietuvių muzikinius projektus: „Vilkduja“, OBŠRR, McKaras, „Girnų Giesmės“, „Lys“, „Bruzgynai“, „Rumunija“, „Vidinė Ramybė“, „Body Cargo“, „Pogrom“. Tarp menininkų, padariusių įtaką kūrybai, išskiria veikiau jau meno gurmanams žinomus aktorės ir atlikėjos Marinos Abramovič, argentiniečių siurrealistės Leonor Fini, Martino Bladh’o, fotografės Diane Arbus ar XX a. prancūzų iliustratoriaus Martino Van Maële vardus.
– Na gerai, Egle, prisikalbėjome pakankamai. Norėčiau užduoti tau paskutinį filosofinį klausimą – ar mirtum dėl savo meno?
– Jei tokiu tempu kursiu ir toliau, tai ir mirsiu, – juokiasi mergina ir tuoj pat rimčiau priduria: – O kodėl man reikėtų dėl jo mirti? Aš geriau dar daugiau visko prikursiu.
Po ilgo pokalbio Eglė atrodo išsekusi ir to neslepia:
– Gal eisiu nusnausti, – sako, bet aš kažkodėl tuo nelabai tikiu…
Rašė: Tomas Morisonas http://tiltogatvesrasytojas.lt/
SHALTMIRA interneto erdvėse:
http://lt-lt.facebook.com/Shaltmira.ART
http://www.shaltmira.weebly.com/ –
http://redsoreanditchy.blogspot.com/