„Stop, stop, o ką, jei Martinas Lutheris Kingas būtų taip kalbėjęs: „Aš turiu svajonę, bet… Ai, žinai, tiek jau to.“ Taip serialo „Draugai“ herojus Čandleris vienoje serijoje pašaipiai reagavo į Džo, kuris nenorėjo pasakoti apie savo svajonę. Bet ir papasakoti negana. Kai žurnalistei, viešųjų ryšių specialistei Anastasijai Zemdliauskaitei galutinai įsipyko draugų svaigiu liežuviu dėstomos idėjos apie idėjas, savo sumanymą ji griebė už ragų. Nes idėja yra ne „tiek to“.
Per dvejus metus iš molio, štampuoto į gipso formą, buvo nulipdyti, o vėliau skirtingai nudažyti penkiolika charakteringų rūpintojėlių. Rūpintojėlis yra mūsų liūdną vardą turinčių tautinių savybių ikona. „Rūpesčiai“, „vargas“, „duoklė“, „lenkti nugarą“ – tai žodžiai, kurių aš nesuprantu. O Rūpintojėlis ir yra toks simbolis, už mus susirūpinęs. Man jis labai patinka. Dar pastebėjau, kad jis nuolatiniame linktelėjime. Nors tai judesio reikalaujantis procesas, pasirodo, jis gali būti ir statiškas“, – tautinio simbolio fenomenalumą Anastasija įvertino įvairiapusiškai.
Rūpintojėli, pasirūpink!
Kokia buvo rūpintojėlio kelionė, kol jis taip prisėdo? Net menotyrininkams šio senuko kilmė ne iki galo aiški. Biblijoje, sako, lyg ir nerandama tokio užsiliūdėjusio, visas žmonijos nuodėmes apmąstančio Kristaus scenos. Galbūt ant akmens Kryžiaus kelio stotyse sėdintis Jėzus buvo inspiracija. Šiaip ar taip, jau įsigalėjęs rūpintojėlio siužetas yra skirtas pavaizduoti nuolankumui, santarvei su dvasiniu pralaimėjimu. O gal nereikia?
Anastasija šios skulptūros siužetą nudažė kitomis spalvomis – pasiėmė ryškius ironijos teptukus. Ir dar išdegino funkcionalumo krosnyje: jeigu jau skulptūrėlė rūpinasi, tai aš, vadinasi, – laisvas! Tik apibūdink savo akmenį po kaklu tiksliai: „Geriausia, jei rūpintojėliui duodi konkrečias užduotis. Tai auksinė taisyklė ir psichologijoje. Vietoj „Aš labai daug nusišneku“ turi aiškiai sakyti: „Aš noriu kalbėti protingai ir tik tomis temomis, kurias išmanau.“ Rūpintojėlių svajonių „žiūrovas“ ir būtų toks, kuris prieitų ir garsiai jiems kalbėtų. O, gera mintis: kai atsiras pirkėjas, reikės pridėti ir bonusą – instrukciją, kaip naudotis rūpintojėliais“, – papildomą sarkazmo uogą deda Anastasija.
O dabar desertas – penkiolika funkcionalių rūpintojėlių.
Rožinis rūpinasi moterimi, moterimis ir moteriškumu.
Batas-Laboutine yra vienas ir pamestas. Jis rūpinasi tuo, kuris pametė antrąją ar antrąjį iš savo poros. Visada pargriuvęs.
Treninguotasis rūpinasi, kad neprisigalvotum nesąmonių. Jis žino, kad gilus mąstymas priveda prie gilių problemų.
Afrikietis rūpinasi tavo svajonėmis ir primena, kad skirtum laiko užsiimti svajojimu.
Vadybininkui svarbiausi tavo paakiai. Jis rūpinasi, kad jie nepapilkėtų nuo darbo.
Picasso jaučiasi atsakingas už grožį tavo pasaulyje. Jis nerimauja, jei jo nepakanka.
Klounas susirūpina, kai pasijunti nesuprastas. Jis prisiima tą jausmą ir išlaisvina tave nuo jo.
Žydas tiesiog jaučiasi nepatogiai, pavaizduotas kaip Jėzus.
Kalinys rūpinasi, jei nesijauti pakankamai laisvas daryti, ką nori.
Japonas susirūpina, jei nevalgai šviežio, sveiko maisto mažomis porcijomis.
Blondinė visada nerimauja dėl tavo išvaizdos, tad jai galėsi atiduoti šitą rūpestį.
Nuogas Rūpintojėlis – universalus, jam gali sukrauti kokius tik nori rūpesčius.
Karys susirūpina, jei tavo asmenybė, kaip ir jo, yra susiskaldžiusi ir tu mėgini IR kovoti, IR nerimauti vienu metu.
Mikimauzas rūpinasi, ar su tavimi smagu leisti laiką.
Ateivis nerimauja, jei nebematai pasaulio iš platesnės perspektyvos.
Iš klouno perspektyvos
Gal mes nesuprasim šitos kolekcijos linksmumo? Ar Klounas ne tam ir bando užkirsti kelią? Pati „Humoro klubo“ laikais buvusi juokintoja, Anastasija pažįsta klouno būklę. „Žiauriai nekenčiu tų formuluočių, kad lietuviai ko nors nesupranta, nepriima, yra durniai, o tik aš vienas, menininkas, viską suprantu. Man atrodo, kad visi labai gerai viską supranta. Ypač humorą: kas juokinga, tas juokinga. Taip, aišku, yra žmonių, kurių kultūrinis pagrindas siauresnis. Ne visi knygomis namus apsikrovę, todėl tiems, kurie turi tą kultūrinį pagrindą, kyla nuoskauda bendraujant. Ir man taip ne kartą yra buvę – štai, pajuokavau taip juokingai, o supratau tik aš viena“, – užduoties pavyzdį rūpintojėliui Klounui beveik ir suformulavo lipdytoja.
Bet ar pažvelgs žmonės iš platesnės perspektyvos? Juk tai Kristus tapo Mikimauzu, Ateiviu ar Blondine. „Visai dar džiaugiuosi, kad nelipdžiau Mahometo atvaizdo. Krikščionybė bent kiek leidžiasi interpretuojama. Iki parodos surengėme Rūpintojėlių fotosesiją tam tikrose vietose. Man buvo kilusi mintis tą nuotraukų seriją pavadinti „What would Jesus do?“ („Kaip pasielgtų Jėzus?“ – liet.) Aš nebijau interpretuoti religijos. Jėzus (sprendžiu iš viso Naujojo Testamento), manau, sutiktų su mano kūriniais, sakytų „O, fainai, priminei apie mane“. Iš pradžių gal kiek bijojau, bet kol manęs neužpuolė nė viena bobutė aštriadantė, Bačkis nepasmerkė – nebijau. Juo labiau, kad ir jokio įžeidimo nematau. Jėzus yra mano mėgstamiausias iš išgalvotų personažų, aš su juo beveik visur sutinku. Išskyrus… Bet jis ir nesakė, kad Dievas yra, tik sakė, kad yra jo sūnus“, – interpretuoja kūrėja.
Herojiniai rūpintojėliai jau parymojo prieš publiką Šv. Jono (!) gatvės galerijoje Vilniuje. Toliau jie lauks pirkėjų, kuriais galėtų pasirūpinti. „Ne visai sutinku su teiginiu, kad menininkas yra todėl, kad negali nepaišyti. Gal jeigu jis, pavyzdžiui, stipriau valdytųsi, tai ir galėtų. Manau, menininkas yra tada, kai jo darbai patinka žmonėms. O jei patinka – perka. Dabar lauksiu atsakymų, ar aš menininkė, ar ne“, – blaiviai mąsto Anastasija.
#
Ar jums patiktų leisti laiką su rūpintojėliais, galima pasitikrinti „Facebooke“. Ten jie, savo puslapyje „We worry“, žaidžiant žodžiais ir prasmėmis, skvarbiai pavadinti Worriors. Suprask, tavo rūpesčiai – jų kova.
Rašė: Tautė Bernotaitė
Nuotraukos: Tado Paranaičio ir „Pop Design“.