Žaidėja prieš vedėją – taip būtų galima juokais pavadinti šį interviu. Kiekvieną pirmadienį su Robertu Petrausku (nemanau, kad reikėtų jį plačiau pristatinėti) susitinkame žūtbūtiniame mūšyje, kur stovime skirtingose barikadų pusėse ir kartais netgi pasiginčijame, nes protų kovomis Roberto pavadintame, o liaudyje tiesiog protmūšiu vadinamame žaidime azartas neaplenkia nė vieno – net ir jo vedėjo…
– Žinau, kad ir pats protų mūšių bacilą pasigavai juose dalyvaudamas kaip žaidėjas…
– Taip, iš pradžių ir aš kurį laiką buvau žaidėjo kailyje. Su TV3 komanda žaidėme pas Iną (Ina Rosenaitė – viena protų mūšių pradininkių Vilniuje, – red. past.) ir mums neblogai sekėsi. Keletą kartų netgi laimėjome. Užsikrėčiau tuo azartu, kurį teikia šis žaidimas. Paskui teko pačiam rengti klausimus protų mūšiui viename TV3 vakarėlyje. Netrukus padariau dar porą žaidimų savo draugams. Man ėmė patikti klausimų kūrimo procesas, o paskui – ir grąža. Kaip mėgstu sakyti, visi mes esame panašūs bent jau tuo, kad dirbdami kokį nors darbą norime sulaukti grąžos. Jokiu būdu neturiu omenyje finansinės išraiškos, nors ir tai nėra blogai. Kalbu apie moralinį pasitenkinimą.
– Žaidimą įvairiuose Lietuvos miestuose vedi jau keletą metų, tačiau vis tiek neretai tenka pasiginčyti su žaidėjais dėl klausimų formuluočių. Tai yra ta juodoji šios veiklos pusė?
– Nepasakyčiau. Juk ir krepšinio teisėjas nuolat sulaukia protestų, apeliacijų, komentarų ir kitokių reakcijų. Tai tik azarto, kuris ir yra varomoji žaidimo jėga, išraiška. Azarto pagautas žmogus gali pasikarščiuoti, kokių nors negražių dalykų pasakyti, bet galų gale tos aistros nurimsta.
O jeigu grįšime prie ginčų objekto – klausimų, tai galiu pripažinti: neklysta tas, kas nedirba.
Atrodytų, tų ginčų ilgainiui turėjo sumažėti. Tačiau jų nemažėja, nes negali numatyti, ką žmonės sugalvos, mėgindami atsakyti į klausimą, nes galimų teisingų variantų gali pasitaikyti ne vienas. Dabar tai priimu kaip natūralų procesą. Tie klausimai, kurie nekelia diskusijų, yra enciklopediniai. Konkretūs skaičiai, geografiniai objektai ir pan. Mano žaidime tokių klausimų mažėja.
– O kokie klausimai turi būti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika?
– Noriu, kad mano žaidime galėtų dalyvauti visi. Kitaip tariant, kad tai nebūtų aukštasis pilotažas ir kad atėjusi nauja komanda neišsigąstų supratusi, kad čia jiems nėra ką veikti.
Mano žaidimo modelis toks: yra šeši turai po dešimt klausimų. Tarp tų dešimties turo klausimų turi būti keli lengvi, keli sunkesni ir keli tikrai sunkūs. Bet ir sunkiausi turi būti įveikiami – t. y. į juos turi sugebėti atsakyti bent kelios komandos. Taigi, turime smagią pradžią, smagų vidurį, o gale prasideda sportas – du trys klausimai, kuriuos įveikia toli gražu ne visos komandos. Šie klausimai padeda nustatyti žaidimo favoritus. Protų kovose yra visokių komandų: vienos kovoja dėl aukščiausių vietų, kitos banguoja per viduriuką, bet neiškrenta į žemesnį legioną (yra A ir B legionai – red. past.), o dar kitos tiesiog ateina gerai praleisti laiko.
– Drįstu spėti, kad tavo gimtųjų Gargždų komandos atsako į mažiau klausimų nei vilniečiai…
– Taip, jeigu imtume tuos pačius klausimus, vilniečiai atsakinėja geriausiai, o Gargždai pagal atsakymus iš visų čempionate dalyvaujančių miestų būtų paskutinėje vietoje. Bet tai normalu: juk Vilniuje apskritai daugiau žmonių gyvena, tai ir potencialas didesnis. Bet juk iš tų pačių Gargždų į Vilnių kiek atvažiavusių. O juk išvažiuoja būtent tie, kurie iš gyvenimo tikisi daugiau. Taigi, skirtumų tarp miestų yra. Bet geriausios iš geriausių komandų vienos kitoms nenusileidžia. Beje, tų pačių Gargždų komanda pernai ir laimėjo Lietuvos čempionato „Grand prix“.
– Kaip vyksta klausimų galvojimo procesas? Įsijungi kompiuterį, atsidarai gūglą…
– Taip, ir gūglas tame dalyvauja, taip pat žurnalai, knygos. Beje, iš pradžių klausimų galvojimo procesas nėra sudėtingas, nes dar ne visi plotai užkariauti. Užtenka esminių žinių, nereikia ieškoti kokios nors specifinės informacijos. Sugalvoji šimtą klausimų, paskui pasieki tūkstantį. O dar vėliau ateini į mišką ir supranti, kad tų grybų jau ragavai. Tau jie nebeįdomūs, tad ir kitiems jų nenori siūlyti. Galiausiai klausimų galvojimo procesas virsta profesine liga. Klausimų randi netgi kokioje nors gyvenimiškoje situacijoje – tiesiog eidamas gatve ir pamatęs kokį pastatą ar ką nors sutikęs. Pasitikrini informaciją kokiuose nors šaltiniuose, ir taip gimsta klausimas. Ir tai nenutrūkstamas procesas. Turiu tokią minčių bazę, kur susižymiu tai, kas galėtų virsti klausimais. Važiuodamas traukiniu į Šiaulius, Klaipėdą, Kauną ar Gargždus išsitraukiu kompiuterį ir kuriu žaidimo klausimus. Beje, džiaugiuosi atradęs traukinius – taip sutaupau daug brangaus laiko.
– Nori pasakyti, kad dabar klausimus galvoti sunkiau nei karjeros pradžioje?
– Galvoti klausimus – kūrybinis darbas. Tad ir čia būna, kad kartais viskas einasi kaip iš pypkės, o kartais užstringi ir negali nieko sugalvoti. Beje, man labai padeda Protų kovų (taip oficialiai vadinami būtent Roberto vedami protų mūšiai – red. past.) klubo žaidėjai, kurių visoje Lietuvoje yra apie 2 tūkst. Sezono pradžioje įvesta naujovė, kai žaidėjai gali patys galvoti klausimus, pasiteisino šimtu procentų. Juk vienas žmogus negali sugalvoti tiek, kiek gali sugalvoti 2 tūkst. Be to, taip apdraudžiu savo žaidimą nuo monotonijos, vienpusiškumo ir kitų neigiamų veiksnių.
– Bet juk žaisti vis tiek įdomiau nei kurti klausimus ir vesti žaidimą!
– Tai toks žaidimas, kur vedėjas yra toks pats žaidėjas, kaip ir visi kiti. Tik aš vienas žaidžiu prieš visus… Po kurio laiko pradedi pažinti žaidimo dalyvius, juolab kad kai kurios komandos dalyvauja jau ne pirmą sezoną. Taigi, daugmaž pradedu jausti, ko iš jų galima tikėtis. Pradedu galvoti, kaip juos apgauti – pavyzdžiui, padarau dvejas duris, kad jie turėtų galimybę atidaryti ne tas ir nueiti neteisingu keliu. Aš šiame žaidime nesijaučiu tik vedėju. Nors ir žinau atsakymus, vis tiek jaučiu azartą, kuris tiesiog sklando ore. Ir po kiekvieno žaidimo galiu pats sau pažymį parašyti, nes matau, kaip viskas vyksta – ar patiko klausimai, ar – ne.
– Bet net ir tarp intelektualų pasitaiko sukčiautojų. Kaip kovoji su gūglintojais ir kitokio plauko sukčiais?
– Pirmas kovos būdas – užduoti tokius klausimus, kurių neįmanoma išgūglinti. Pavyzdžiui, pateikiu tris skirtingus paveikslėlius ir klausiu, kas juos sieja. Nei gūglas, nei kitos paieškos sistemos kol kas negali rasti loginių sąsajų tarp skirtingų dalykų. Na, gali mėginti ieškoti, bet kol tu gūglinsi, kitos komandos atsakinės jau į kitą klausimą. Kitas būdas tinka tik muzikinio turo klausimams – muzikos failus šiek tiek pakeičiu, kad specialios programėlės jų neatpažintų.
Jeigu jau kalbame apie sukčius, tai pirmiausia manau, kad nėra prasmės apgaudinėti kitų, nes visų pirma apgauni save. Tai nėra žaidimas, kuriame gali laimėti milijoną ar bent jau naują automobilį. Tai žaidimas, kuriame tu pasitikrini savo žinias. Unikali prizinė taurė, kuri šio sezono finale (jis vyks birželio 2-ąją Palangoje, o jame susikaus geriausios Lietuvos komandos – red. past.) atiteks nugalėtojams, nors ir nėra pigi, vis tiek turės labiau moralinę reikšmę. Kaip ir apie 100 litų kainuojantis medalis, kurį gaus kiekvienas komandos nugalėtojos narys. Taigi, nemanau, kad medalis suteiks papildomo malonumo ir džiaugsmo, jei jis bus iškovotas (teoriškai) nesąžiningai. Juk žaidžiame dėl malonumo, dėl garbės ir noro sąžiningoje kovoje įveikti lygiai taip pat riteriškai kovojančius priešininkus. Taip, tu gali elgtis nesąžiningai. Ir visada galima rasti būdų, kaip apgauti. Juk ir virusus kuriantys specialistai visada yra žingsniu priekyje nei tie, kurie kuria antivirusines programas.
Paprastai nesąžiningai mėgina žaisti naujokai, kuriuos pagauna azartas ir jie nori bet kokia kaina laimėti. Komandoms, kurios žaidžia jau ne pirmą sezoną, nereikia aiškinti, kad gūglinti negalima, kad telefonai turi būti paslėpti kišenėse ir per žaidimą jų negalima judinti.
– Turbūt žinai, kad bent jau Vilniuje protų mūšiai virto masiniu reiškiniu – kone kas antras baras siūlo juose dalyvauti…
– Yra daug blogesnių dalykų, kuriuos galima veikti kavinėse. (Juokiasi.) Ir ne tik jose. Apskritai laisvalaikiu. Galima ir nieko neveikti… Manau, kad vietoj eilinio pirmadienio ar antradienio vakaro prie televizoriaus geriau nueiti į protų mūšį. Ir laiką smagiai praleisi, ir pasiginčysi, ir žinių pasisemsi. O svarbiausia – padarysi smegenų mankštą. Beje, esu šimtu procentų įsitikinęs, kad televizijos žaidimas „Kas? Kur? Kada?“ (Robertas yra šios laidos kūrybinio turinio vadovas ir balsas – red. past.) Lietuvoje būtų prigijęs daug sunkiau, jei protų mūšiai nebūtų paruošę dirvos.
– Nes televizijoms ilgai atrodė, kad lietuviams rūpi tik lengvos pramogos…
– O „Kas? Kur? Kada?“ reitingai įrodė ką kita… Pasirodo, Lietuvoje yra nemažai žmonių, kuriems reikia ir kitokios, intelektualesnės, televizinės pramogos. Be to, ta laida puiki tuo, kad žiūrovai gali siųsti savo klausimus. Kitaip tariant, patys dalyvauti kuriant laidą ir pačiame žaidime.
– Rudenį išeidamas iš televizijos sakei, kad rašysi antrąją „Trečiojo Reicho triumfo“ dalį. Ar per protų mūšius knygai lieka laiko?
– Na, žinių laidą palikau dėl dviejų priežasčių – ir dėl knygos, ir dėl žaidimo… Randu laiko ir knygai. Greitai turėsiu jo dar daugiau, nes nuo birželio iki spalio protų kovos nevyks. Taigi, visus tuos keturis mėnesius galėsiu skirti tik knygai.
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Nuotraukos: Gedimino Bartuškos ir asmeninio archyvo
Protų mūšių istorija prasideda nuo britiškų „pub quiz“ (smuklių viktorinų – angl.), vėliau tai išpopuliarėjo ir Didžiosios Britanijos kolonijose. Vien Didžiojoje Britanijoje dabar reguliariai vyksta daugiau nei 20 tūkst. protmūšių. Šie žaidimai prasidėjo apie 1975 m., tačiau užuomazgų būta jau anksčiau.