Tiems, kurie nelabai žinote šio puikaus lietuviško žodžio, paaiškiname: „akivaras“, remiantis Lietuvių kalbos žodynu, yra neužžėlusi pelkės vieta. Kitaip tariant, jeigu į jį pataikysi, sausas neliksi, o gal net ir visai neišsikapstysi. Prieš keletą mėnesių barą „Akivarai“ sostinės A.Jakšto gatvėje atidariusi alternatyvių renginių organizatorė Jurga Nagrockytė juokiasi, kad žodžio „akivaras“ reikšmė labai artima jos baro koncepcijai: „Kai kurie svečiai taip ir sako: ateini ir įklimpsti, nebegali išeiti.“
Kai pomėgis virsta darbu
Jurgai panašiai nutiko su alternatyviąja muzika – įklimpo ir neišlipa jau keliolika metų. Ji ne tik klausosi to, ko neišgirsi per radiją, bet ir aktyviai propaguoja tokią muziką. Nors iš išvaizdos (kiūriškos šukuosenos (jos autorystė priklauso „The Cure“ lyderiui Robertui Smithui) ir juodų drabužių bei nagų) ji atrodo prijaučianti gotams, Jurgą galima sutikti pačiuose įvairiausiuose alternatyviosios muzikos (metalo, gotikos, pagoniškos ir kt.) renginiuose, kur jai neretai tenka pagrindinės organizatorės vaidmuo.
Priremta prie sienos ir paklausta, kokiai subkultūrai prijaučia labiausiai, Jurga paaiškina, kad neišskiria nė vienos, nes jai labiausiai patinka pats organizavimo procesas ir, žinoma, rezultatas.
O prasidėjo viskas nuo… balto pavydo. Jurga pamena, kaip su kambario draugėmis okupuodavo Vilniaus pedagoginio universiteto (ten ji studijavo dailę) bendrabučio langus, kai „Pepsi Zet“ (šalia bendrabučių veikęs klubas) vykdavo metalo muzikos renginiai. Jaunos studenčiokės pinigų bilietams dažniausiai neturėdavo ir pavydėdavo visiems, kurie gali ten užeiti. Viskas pasikeitė, kai jauna studentė susipažino su Ugniumi Lioge (kas jo nepažįsta?), kuris ir užkrėtė alternatyviosios muzikos renginių organizavimo virusu; nuo tada už renginių bilietus ji nebemoka. „Mane vežė Ugniaus idėjos ir su juo dirbti buvo smagu nuo pat pradžių“, – bene aktyviausiam alternatyviosios muzikos renginių organizatoriui, kompaktinių plokštelių leidėjui komplimentų negaili Jurga.
Jurgos ir jos bendraminčių organizuotų renginių sąrašas labai ilgas. Dėl vietos stokos išvardysiu tik tuos, kurie sulaukia (-ė) daugiausia dėmesio. Bene didžiausias jų – postfolk, alternatyviosios muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalis „Mėnuo Juodaragis“, šiemet vyksiantis jau 15-ą kartą. Jurga buvo ir alternatyviosios muzikos apdovanojimų A.LT iniciatorė bei organizatorė (šiais metais vietoj jų atsirado T.Ė.T.Ė.) Daug gerbėjų pritraukdavo ir „Kunigunda Lunaria“ – bene didžiausias gotų subkultūros renginys Baltijos šalyse. Deja, šis festivalis prieš keletą metų mirė. „Kunigunda Lunaria“ užsibaigė natūraliai, turbūt taip turėjo būti. Ateina laikas ir vieni festivaliai pakeičia kitus, galbūt ką nors ateityje naujo sugalvosim“, – girdžiu nostalgiją pašnekovės balse.
Keista mokytoja
Jurga dirbo ir įvairių grupių bei atlikėjų vadybininke. Ne daug kas jau pamena, bet ji buvo ir pirmoji dabar Rusiją mėginančios užkariauti Alinos Orlovos dešinioji ranka. „Grupių ir atlikėjų vadyba turbūt buvo viena didžiausių patirčių, kuri padėjo praplėsti akiratį pramogų pasaulyje, bet tai jau irgi praeitis. Šis darbas atimdavo daug laiko, tad nebegalėjau jo derinti su kitomis veiklomis“, –kalba Jurga, kurią drąsiai galima vadinti Barbe devyndarbe (nemaišyti su lėle Barbe, čia tik senas lietuviškas posakis).
Sentimentų liko ir darbui pagal specialybę – Jurga ketverius metus dirbo dailės mokytoja vienoje sostinės mokyklų. „Man šis darbas patiko. Tik mūsų sustabarėjusioje švietimo sistemoje tobulėti nėra kur. Džiaugiausi, kad mano stilius ir požiūris į gyvenimą nei mokyklos administracijai, nei mokiniams labai netrukdė. Na, mokiniams netgi būdavo pramoga bendrauti su tokia kieta mokytoja, o mokyklos administracija po keleto bandymų mane pakeisti apsiramino, nes suprato, kad nepavyks manęs apauti aukštakulniais ar tvarkingai sušukuoti“, – juokiasi „Akivarų“ šeimininkė.
Jurgai pavyko ir kai kuriuos savo mokinius užkrėsti alternatyviąja muzika. Jie tapo nuolatiniais jos organizuojamų renginių ir, žinoma, baro „Akivarai“ lankytojais.
Užklysta ir seimūnų
Jeigu įsivaizduojate, kad „Akivaruose“ sėdi vien barzdoti metalistai ir gotai, labai klystate. Teko šiame bare lankytis ne kartą ir mano stereotipai buvo sulaužyti. O ir Jurga patikina, kad į jos barą užklysta net ir Seimo narių, ir valstybės tarnautojų, ir advokatų, ir menininkų. „Sekasi gerai, nes labai palaiko „mūsų“ publika. Be to, sklinda geras gandas apie mūsų puikų maistą, gerą alų, teisingą muziką, todėl klientų tikrai netrūksta“, – nedaugžodžiauja ji. Kad jau prakalbau apie maistą, tai jis čia ne paskutinėje vietoje, nes virtuvei vadovauja kitas baro bendraturtis Vilmantas. Pati išbandžiau – tikrai skanu.
Uoj, pamiršau paminėti, kad baras nedidelis. Bet tokias patalpas Jurga rinkosi ne iš biednumo, o dėl koncepcijos. Jos manymu, barų ir klubų, kuriuose galima rengti didesnius koncertus, sostinėje užtenka. Juolab kad norą organizuoti didesnius renginius ji visada gali patenkinti ant Tauro kalno įsikūrusioje „Propagandoje“ – Jurga yra viena dalininkių viešosios įstaigos, kuri prižiūri šią gerai alternatyviosios muzikos gerbėjams žinomą vietelę.
Bet renginių vyksta ir „Akivaruose“. Beje, neretai – nemokamų. Nedidelėje scenoje išsitenka elektroninės muzikos atlikėjai, pavyzdžiui, madingieji „Golden Parazyth“ arba tokie nesuprasi kokios muzikos „virtuozai“ kaip legendinis Stavaris iš VRR (dėl tos pačios vietos stokos neaiškinsiu, kas jis toks, pasigūglinkite).
Vis dėlto atidaryti barą, ir dar tokį alternatyvų, reikia drąsos. O gal net ir šiek tiek… beprotystės. Jurga pritariamai linksi galva: „Akivarai“ – beprotiškas ekspromtas. Rudenį išėjau iš darbo viename sostinės bare, kur organizavau renginius. Ir per Kalėdas pagalvojau: kodėl neatidarius baro pačiai. Buvau šiek tiek susitaupiusi, nureketavau tėvus ir dar paskolą paėmėme. Labai giliai neįklimpome, nes stengėmės viską daryti minimaliai. Štai net ir interjerą kūriau pati, padedama draugės. Norėjome sukurti (ir manau, kad mums pavyko) patogią, šiltą, šiek tiek ekstravagantišką, bet kartu ir neįpareigojančią aplinką.“
Trumpai tariant, ar sunku atidaryti nuosavą barą? „Sunku! Tai reikalauja daug darbo, kantrybės, žinių, užsispyrimo ir draugų pagalbos“, – reziumuoja J.Nagrockytė.
O kad baro veikla ir vasarą dėl gerų orų neapmirtų, Jurga ketina bent keletą staliukų pastatyti lauke šalia baro. Kita vertus, ne visi mėgsta saulę, tad pusrūsyje įsikūręs baras – puiki vieta pasislėpti nuo karščio. Iki pasimatymo „Akivaruose“. Žiūrėkite, neprasmekite!
Na, mokiniams netgi būdavo pramoga bendrauti su tokia kieta mokytoja, o mokyklos administracija po keleto bandymų mane pakeisti apsiramino, nes suprato, kad nepavyks manęs apauti aukštakulniais ar tvarkingai sušukuoti.
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Nuotraukos: „Akivarų“ archyvo ir Renatos Drukteinytės