Ką gi, vasara jau ne tik širdy ar už lango, bet ir kalendoriuje, tad pats laikas apsidairyti, kur ir kada galima smagiai pavasarot. Suprantama, kad šiame numeryje ne kurortų ar kaimo turizmo sodybų asortimentą nusprendėme panagrinėti. Apsižiūrėjome, kad pats laikas pristatyti Marijos žemėje ir aplink ją vykstančius muzikos festivalius. Rengdami medžiagą (panašią apžvalgą darėme ir pernai) net patys nustebome – festivalių ne mažėja, o daugėja!
Vis dėlto, esame tikri lietuviai, tad nepaniurzgėti negalime. Mus sunervino, kad Lietuvoje festivalių daug, o garsių (pelnytai, žinoma) pavadinimų ir vardų dalyvių sąrašuose – mažai. (Suprantama, kad savo kritikos strėles taikome į meinstryminius, o ne į atskiras subkultūras „aptarnaujančius“ festivalius. Šių mums, lietuviams, galbūt net galima pavydėti.)
Peržiūrėjęs lietuviškų festivalių line-up’us ir palyginęs juos su Lenkijos „Heineken Open’er“ ir Latvijos „Positivus“ svečių sąrašais, nori nenori supranti, kad kaimyno žolė net ne šiek tiek, o gerokai žalesnė… Ok, dėl lenkų tai pykti negali – jų gi dešimt kartų daugiau nei mūsų. Kitaip sakant, visai kita rinka… Bet kad mus šioje srityje lenkia ir broliai latviai, kurių, kaip žinote, yra kone dvigubai mažiau nei mūsų… O juk kai kurie mūsų festivaliai jau turi gana senas tradicijas, tačiau net ir iki tokio lygio kaip „Positivus“ taip ir neišaugo, nors latviai už mus nei turtingesni nei ką.
Pirmajame kaimynų festivalyje 2007-aisiais viešėję bičiuliai su nostalgija prisimena, kaip klausėsi legendinių „James“ nesigramdydami alkūnėmis su kitais festivalio lankytojais, kurių iš viso buvo duokdie tūkstantis. Taigi, matematika paprasta – latviai tuokart gerokai sėdo į minusą, tačiau festivalis ne tik nemirė, bet ilgainiui tapo didžiausiu meinstryminiu festivaliu visose trijose Baltijos šalyse. Velniai žino, gal latviai kokį pinigų medį ten kur nors pajūryje užsiaugino?
Ech, kur mums gauti tokį?.. O gal užtektų to, kad lietuviškų festivalių rengėjai tiesiog susivienytų ir vietoj kelių šiaip sau padarytų vieną super festivalį kaip tie patys latviai ar lenkai? Dabar gi vieni kitiems tik kaišioja pagalius į ratus, dalydamiesi tomis pačiomis lietuviškomis megažvaigždėmis arba kviesdamiesi nouneimus iš užsienio. Na, bet yra kaip yra. Ne mūsų reikalas festivalius organizuoti. Mūsų reikalas – į juos važiuoti arba ne ir, žinoma, paniurzgėti, jei norisi.
Daugiau apie vasaros festivalius paskaitysite 8–11 p., o dabar pristatysiu kitas numerio temas. Mūsų teatro specialistė Goda neseniai svečiavosi Sovetske ir po spektaklio premjeros pakalbino šiame mieste nuo rudens dirbantį, o balandį vyriausiuoju „Tilsit teatro“ režisieriumi oficialiai paskirtą Vilių Malinauską.
Kita mūsų autorė Tautė su jauna dailininke Agne Kišonaite aiškinosi, ar dera šalia viena kitos raudona ir mėlyna spalvos, o su neseniai į klubą (ne politinį) susivienijusiais barzdočiais diskutavo apie barzdų reikšmes ir prasmes. Naujas mūsų bendradarbis Karolis beveik pabuvo Liverpulyje – kalbėjosi su vyrukais ir merginomis, prieš penkerius metus pradėjusiais organizuoti roko diskotekas, pavadintas „Liverpool party“. „370“ Kaune atstovaujanti Lina pasidomėjo socialine fotografija ir apie ją diskutavo su kauniečiu fotomenininku Donatu Stankevičiumi.
Štai beveik viską ir išvardijau. Gero jums skaitymo,o mes krauname į pintinę užkandžius ir einame ieškoti pievos, kur žolė žaliausia. Šiltos ir gražios vasaros!
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Viršelyje: Agnės Kišonaitės paveikslas “Pasislėpęs”