DAMONAS ALBARNAS
Dr Dee
Parlophone
2012-05-07
Be jokios abejonės, vienas kūrybingiausių, talentingiausių, išradingiausių ir (et, kad ir kaip nemėgčiau šio apibūdinimo) įdomiausių pastarųjų poros dešimtmečių muzikos kūrėjų yra Damonas Albarnas. Jo pristatyti, manau, nereikia. Ir jis ne tik „Blur“, „Gorillaz“, „The Good, the Bad & the Queen“ variklis. Projektus ir darbus, prie kurių jis prikišo nagus, sunku ir suskaičiuoti. Šį kartą tai… opera! Tiksliau operos garsas CD pavidalu, nes pati premjera buvo dar pernai. Ji vadinasi „Dr Dee“. Afišose taip pat pabrėžiama, kad tai angliška opera. Ir išties, ją perprasti, iškoduoti gali, ko gero, tik neblogai su britų kultūra susipažinusi asmenybė. Kaip sakė pats D.Albarnas, operą įkvėpė anglų rašytojas, komiksų suaugusiesiems kūrėjas Alanas Moore’as. Jei nesate skaitę jo šedevriukų, tokių kaip „Watchmen“, „V for Vendetta“ ar „From Hell“, patikėkite, verta. Taip pat svarbu paminėti, kad „Dr Dee“ yra sukurta pagal garsiojo Johno Dee, XVI–XVII a. okultisto, mokslininko ir karalienės Elžbietos I konsultanto, gyvenimą. Kaip siejasi komiksai ir okultizmas? Tai klausimas įspūdingai lakiai D.Albarno fantazijai ir neblėstančiai kūrybinei energijai. Operą pastatė britų teatro režisierius Rufusas Norrisas. Tiesa, reikia paminėti, kad D.Albarnas jau yra parašęs muziką porai teatro pastatymų: „Monkey: Journey to the West“ ir „It Felt Like a Kiss“.
70/100
RICHARD HAWLEY
Standing At The Sky’s Edge
Parlophone
2012-05-07
Richardas Hawley yra kažkas tarp Roy Orbisono ir „Pulp“. Ir tas „kažkas“ kartu yra labai savitas. Ypač melancholiškas, tačiau šviesus. Pirma daina albume taip ir vadinasi – „She Brings The Light“ („Ji atneša šviesą“). Ji išties atnešė šviesą į visą šį puikų R.Hawley albumą „Standing At The Sky’s Edge“. Albumas – labai lauktas, nes pastarasis 2009 m. darbas „Truelove’s Gutter“ buvo išliaupsintas ne tik kritikų, bet ir godžiai prarytas gerbėjų, kurių vis daugėja ir daugėja. Nenuostabu, nes R.Hawley muzika užkrečia. Ji lyg įveda į kažkokią belaikę erdvę. Nesuprasi, ar tai estradinis šeštasis dešimtmetis, ar rokenrolinis septintasis, ar britpopinis dešimtasis dešimtmetis. Būtent iš britpop bangos kūrėjas ir kilo. Iš pradžių kaip „Longpigs“ gitaristas, vėliau savo gero draugo Jarviso Cockerio trumpam priglaustas į „Pulp“. Tačiau – vėl kaip gitaristas. Matyt, nuliūdęs, kad niekas nepripažįsta jo banguojančio vokalo, R.Hawley nusprendė viską toliau daryti pats. Ir neprašovė. „Standing At The Sky’s Edge“ – jau devintasis maloniai stebinantis solinis jo albumas. Visiškai kitoks nei prieš tai buvęs. Viename tinklalapyje net užtikau verkšlenančių gerbėjų komentarus, kad R.Hawley išdavė savo stilių. Nesąmonė. Tai kūryba, ji vystosi, ji negali stovėti vietoje. Albumas išties yra labai… visų pirma gražus. Lyg „Hablo“ padaryta kosmoso nuotrauka.
85/100
„MARILYN MANSON“
Born Villain
Cooking Vinyl, Hell
2012-05-01
Neblogas albumas. Niekam nereikia pasakoti, kas yra „Marilyn Manson“, tačiau, net jei nesate jų (jų, nes visgi šiuo atveju tai grupė, o ne vienas Brianas Warneris) gerbėjas, paklausykite. Smarvės ir parako čia yra daugiau nei pakankamai. Grupės lyderis (kurio veidą labai primena Lady Gagos plakatai ant troleibusų stotelių) dar prieš pasirodant „Born Villain“ sakė, kad albumas bus sunkesnis nei prieš tai buvęs ir apibūdino jį kaip „suicide death metal“. Na, death metal čia beveik nėra (gal išskyrus „Murderers Are Getting Prettier Every Day“), bet albumas, reikia pripažinti, sunkesnis. Ne tik gitaromis ir ritmais, bet ir visu tuo, kas lieka jį perklausius. Dar daugiau, albumas tiesiog pulsuoja „grūvu“ nuo pradžios iki pabaigos, lyg koks funk muzikos darbas. Ritmas jame užima kone svarbiausią vietą ir mušamieji albume yra „padaryti“ nepriekaištingai. Sakau „padaryti“, nes dalis gyvų mušamųjų apžaista negirdima, veikiau juntama elektronika. Ir tai pavyko, nors per patį įrašų sesijos įkarštį grupę paliko ilgametis būgnininkas Gingeris Fishas. Tačiau… Nepaisant visų albumą reklamuojančių pseudointelektualių filmų ir knygų, visų tekstų ir „Marilyn Manson“ kalbų, tai yra komercinė muzika. Sukurta ir atlikta kaip komercinė muzika (nesakykite, kad ne dėl to čia pasirodo ir Johnny Deppas). Todėl kad ir koks sunkus būtų šis albumas, klausant retkarčiais kyla šypsenėlė: tai juk netikra, tik dar vienas surežisuotas ir suvaidintas „Marilyn Manson“ spektaklis. Tiesa, vykęs.
70/100
„GUILLEMOTS“
Hello Land!
The state51 Conspiracy
2012-05-08
Jau imu bijoti grupių, prie kurių pavadinimų puikuojasi užrašai „indie rock“ ar „alternative rock“. Ne dėl to, kad šie terminai nieko nepasako apie muziką. Atvirkščiai, jie ima pasakyti net per daug… Jie sako, kad tai bus dar viena koldplėjiška nuobodybė. Ne ne, aš neniekinu „Coldplay“, tiesiog nusibodo tų kosminių gitarų ir falcetinių vokalų virtinė, kuri nusidriekė paskui šią grupę. Nors tiesa, viską užvirė čia ne „Coldplay“. Jie ir patys kažkada buvo „Radiohead“ kopija. Bet geros grupės (kokia, be abejonės, yra „Radiohead“) visada mokėjo nesikartoti ir užleisti kelią tiems, kurie nori juo keliauti su svetima vėliava. Britai „Guillemots“ nėra tokia grupė. Kažkada buvo, bet su nauju albumu, atrodo, perėjo į kiek aukštesnį lygį. Ne, ypatingu savitumu, kokį turi viskas, prie ko prisiliečia Damonas Albarnas, dar nekvepia, bet „Guillemots“ dar jauna grupė ir tai tik ketvirtas jų albumas. Jei tokiais žingsniais bus einama į priekį, galiausiai susiformuos labai savitas skambesys. Juoba kad jo užuominos girdimos jau dabar. Tai šviesus albumas, kuriame balansuojama ties persižaidimo „reverb“ efektu riba. Bet ta riba neperžengiama. Tad klausosi viskas maloniai. Ypač gerai kur nors važiuojant, žingsniuojant. Tai tokia muzika, kuri neprivers ieškoti knygose intertekstų, kultūrinių kodų. Muzika, kurios klausant nereikia ilgai sukti galvos, kas darė įtaką „Guillemots“.
70/100
LOUISAS ARMSTRONGAS
Satchmo at the National Press Club: Red Beans and Rice-ly Yours
Smithsonian Folkways Special Series
2012-04-24
Ilga istorija trumpai: reikėjo laukti 41 metus, kol pasaulis išvys šį unikalų vieno geriausių visų laikų trimitininkų ir įsimintiniausio iš balsų įrašą. 41 metai nebūties ir nežinios… Visa tai įvyko 1971-ųjų vasario 29 d. „National Press“ klube. Louisas Armstrongas tuo metu jau buvo pasiligojęs. Tiesą sakant, jo sveikata buvo tokia prasta, kad visus 1970-uosius jis negalėjo groti trimitu, tik dainuoti. Tačiau šis įrašas yra unikalus būtent tuo, kad čia vieną iš paskutinių kartų gyvenime legendinis L.Armstrongas groja trimitu… Ir kaip groja… Geriausius savo kūrinius („Hello Dolly“, „Mack the Knife“ ir kitus). Apskritai tai vienas paskutinių jo pasirodymų. Kodėl iki šiol šis įrašas nebuvo išleistas? Tiesa sakant, buvo. 1972-aisiais. Bet tai buvo vos 300 plokštelių, kurias leidėjas išdalijo draugams. Tik ką bendrovės „Smithsonian Folkways“ pagaliau išleista plokštelė turi ilgą ir keistą pavadinimą: čia yra žodžiai „Red Beans and Rice-ly Yours“. Tai sakinys (su nuoroda į mėgstamą patiekalą), kuriuo genialusis džiazo muzikantas pasirašinėdavo laiškus. O štai „Satchmo“ – jo pravardės „Satchelmouth“, pašiepiančios didelę muzikanto burną, trumpinys. L.Armstrongas mirė 1971 m. liepos 6 d. miegodamas. Nežinodamas, kad jo pasirodymas vasarį buvo įrašinėjamas ir platųjį pasaulį pamatys po 41 metų. Šlovė jam.