Socialinė fotografija įvairiais laikotarpiais kalbėjo ir nešė žinią – kartais susimuliuotą, kartais itin realistišką. Apie kokią gyvenimo tikrovę pasakoja jaunosios kartos lietuvių socialinės fotografijos kūrėjai? Apie tai kalbamės su jaunu kauniečiu fotografu Donatu Stankevičiumi.
Kaune gyvenančio ir kuriančio fotomenininko nuotraukos, fotografijų ciklai beveik visada turi socialinę potekstę. Jis vienas iš tų, kurie išdrįsta susiremti su kartais nemalonia tikrovės puse, nebijo ir apie ją papasakoti kitiems: „Socialinė fotografija iš principo yra tam tikra žinutė pasauliui. Kalbi apie tai, kas tau rūpi, dėl ko tau skauda – kad kiti žmonės pamatytų ir gal kas nors imtų ir pasikeistų. Taigi, šis meninės fotografijos žanras yra puiki galimybė parodyti ar išsakyti savo poziciją.“
Skaitmeninės fotografijos era leido lengvai į šią sritį įsilieti bet kam, nes ši meno rūšis tapo lengvai prieinama, daug kas daroma greitojo maisto restoranų principu. Donatas nepasiduoda tokioms pagundoms. Jo manymu, viskam, kas tikra ir profesionalu, reikia laiko: „Kurdamas fotografijas socialine tema dažniausiai nepuolu stačia galva, pirmiausia išanalizuoju situaciją. Kartais važiuodamas aplankyti kokios bendruomenės nepadarau nė vieno kadro, tiesiog ten pabūnu, kol suvokiu, ar iš vis to reikia ir ar tai vizualiai kalbės. Taip iš lėto gimsta tam tikra darbų serija. Žinoma, būna ir pavienių kadrų, bet iš esmės jie vis tiek sugula į seriją, savotišką seką, nes tai ne kas kita, kaip autoriaus požiūris į jį supančią aplinką.“
Spekuliuoti negalima
Anot Donato, šiame žanre spekuliacijai tiesiog nėra vietos: „Negali sistemingai rinktis temų, kurios šiaip kam nors įdomios. Geriausiai nufotografuosi tik tai, ką tu pats suvoki, kas rūpi. Negali nuvažiuoti į senelių namus vien dėl to, kad tai bus skaudi ir įtaigi tema. Tai daryta šimtus kartų. Jeigu neturi ko papasakoti, tai neaišku, ar tavęs ten iš viso reikia. Mano manymu, mene sportinio azarto neturėtų būti.“
Kaip ir daugelio rūšių menas, šio žanro fotografija nėra skirta masėms, ji skiriasi nuo socialinės dokumentikos ar spaudos fotografijos. O ir pats kūrybinis procesas turi savo subtilybių. „Tai nėra tas žanras, kur turėtum įtikti visiems. Gali būti, kad tu kalbi tik tam tikrai auditorijai, siaurai kategorijai žmonių su atitinkamu išsilavinimu, mentalitetu“, – įsitikinęs fotografas.
Anksčiau ar vėliau, vieno fotografo darbai dažniausiai sukrenta į savotiškas temų dėžutes – iš to gimsta fotografijų serijos, medžiaga parodoms. „Kartais pasirenku gana siaurą temą, kurią padiktuoja kokia nors situacija ar pažintis. Pavyzdžiui, ciklas „Socialinė atskirtis: bedarbiai“ gimė per bendras kūrybines dirbtuves su baltarusiais studentais. Tada Lietuvoje buvo didelis nedarbas, taip pat ir tarp jaunų žmonių. Nusprendžiau tai pavaizduoti. Dabar ši paroda transformavosi – šalia senų nuotraukų pateikiu tų žmonių dabartį, parašau, ką jie dabar veikia (pavyzdžiui, kad yra emigravę). Taip senosios fotografijos atgimė, o šalia jų pasirodė naujas kontekstas, pasakojantis apie emigracijos problemą“, – kalbėjo fotografas.
Miestą atskleidžia spalvomis
Kuriant socialinę fotografiją kartais reikia sugebėti susilieti su minia, su miestu, tapti slaptu stebėtoju, kritiku ir vertintoju. Donato fotografijų serijoje „Welcome In“ pagrindiniu objektu tampa miestas: „Ši serija – tai daugiau socialiniai peizažai, kur nebūtinai dominuoja žmogus. Miestų vaizduose kalba detalės. Jose matoma beprasmybė, lengvi ir šmaikštūs sugretinimai. Yra daug būdų papasakoti istoriją pasitelkiant fotografiją, o kritika kartais suteikia savotiškos jėgos tai pastebėti“.
Nors lietuviškoje socialinę potekstę turinčioje fotografijoje esame pripratę matyti daugiau nespalvotų vaizdų, vis dėlto Donato serijoje „Welcome In“, pasakojančioje apie užsienio miestus, vaizdai atsiveria įvairiausiomis spalvomis. Pasak jo, toks skirtumas atsiranda tiesiog dėl temų skirtumo: „Mieste spalvos kalba. Nespalvota fotografija miestą suniveliuotum. Kai kalbama apie žmogų, asmenybę ar bendruomenę gali būti nespalvota – taip atskiriami esminiai dalykai.“
Visai neseniai Donato fotografijų ciklas „Niekieno šuo“ (angl. – „Nobody’s dog“) pabiro po visą Kauno miestą lauko reklamų stenduose. Pasak fotografo, tai gana naujas dalykas: „Turbūt tai pirmas atvejis Lietuvoje, kai jau savo gyvenimą gyvenantis projektas transformavosi į socialinę reklamą. Dažniausiai socialinei reklamai būna daromos specialios fotosesijos.“
Tokios reklamos mieste tampa ne tik didžiule ekspozicijų erdve fotografijos menui, bet savo nešamą žinutę paskleidžia gerokai plačiau: „Socialine reklama virtusio projekto „Niekieno šuo“ tema nėra labai patraukli ar maloni, bet ji įtaigi. Joje kalbama apie vertybes plačiąja prasme – ne tik apie šunų prieglaudą ir skatinimą kiekvienam pasiimti po šuniuką. Kalbama apie savininkiškumą, vartotojiškumą, žmonių tarpusavio santykius, atsakomybę. Visiems gerai žinoma frazė „Esi atsakingas už tuos, kuriuos prisijaukini“ (citata iš Antoine de Saint-Exupéry knygos „Mažasis princas“ – aut. past.) iš principo kalba apie mus pačius“.
Nuo žmonių iki šunų
Projekto „Niekieno šuo“ tema fotografą surado pati – Donatas šalia savo namų rado kalytę su šešiais ką tik gimusiais šuniukais: „Taip susidūriau su beglobių šunų kasdienybe, dažnai lankiausi prieglaudoje, pradėjau visai kitaip matyti ten gyvenančius gyvūnus. Supratau, kad visa tai labai stipriai susiję su žmonėmis, tad ir savo nuotraukomis kalbu gal net labiau apie žmones nei apie šunis.“
Būtent dėl šios priežasties serijoje „Niekieno šuo“ Donatas beglobius šunis pamėgino sutapatinti su žmonėmis: „Nebuvo lengva, bet, manau, pavyko. Šuo čia vaizduojamas kaip kalinys, kuris nežino, ką padarė ir kodėl jį visi pamiršo.“
Skurdas ar skausmas socialinėje fotografijoje nėra vienintelis akiračio laukas, joje prakalbinama ir prabanga. Čia praverčia šioks toks sarkazmas, kritika, kičo suvokimas. „Nemažai prabangos konteksto yra serijoje „Welcome In“, kur rodau žmones, kurie turi galimybių, bet neturi skonio. Žinoma, viskas pasakyta per mano paties prizmę ir yra labai subjektyvu“, – kalba menininkas.
O kaip šalia užsienio socialinės fotografijos autorių atrodo mūsiškiai, klausiu fotografo. Donato manymu, užsienyje šis žanras įvairesnis nei Lietuvoje: „Mūsų žmonių patirtis kitokia. Seniau gyvenę priespaudoje, iki šiol lengviau suprantame dalykus, kurie pateikti per negatyvumo prizmę. Kitose šalyse šis žanras įvairesnis. Esu matęs fotografijų serijas, kuriose vaizduojami ir aukščiausi socialiniai sluoksniai, ir tai nemažiau įtraukia, nei jau mano minėta nespalvota kenčiančio žmogaus kasdienybė. Tikriausiai čia taisyklių nėra. Svarbiausia yra noras įdomiai papasakoti tai, ką jauti pats. Negatyvu tai ar pozityvu – gal ne taip svarbu.“
Turbūt tai pirmas atvejis Lietuvoje, kai jau savo gyvenimą gyvenantis projektas transformavosi į socialinę reklamą.
Socialinė fotografija iš principo yra tam tikra žinutė pasauliui. Kalbi apie tai, kas tau rūpi, dėl ko tau skauda – kad kiti žmonės pamatytų ir gal kas nors imtų ir pasikeistų.
Rašė: Lina Sabaitytė
Nuotraukos: herojaus archyvo