Kažkada tarp 2004-ųjų ir 2006-ųjų, kai pasaulio roko scenoje debiutavo keturi vaikinai aukštai užkeltomis gitaromis, pasivadinę nesuprantamu „Arktinių beždžionių“ vardu, kai „Oasis“ vis dar buvo kartu ir skynė pirmąsias vietas Jungtinės Karalystės topuose, kai „Gravel“ daužė gitaras paskutiniuose „Bravo“ apdovanojimuose, dviem Vilniaus barų lankytojams galutinai įgriso, kad „Bix“ ar „Brodvėjaus“ klubuose per visą vakarą didžėjus paleidžia geriausiu atveju tris jiems patinkančias dainas. Kurį laiką mąstę, derinę ir rinkę hitus grojaraščiui, jie pradėjo rengti savo vakarėlius, pakrikštijo juos „Liverpool“ vardu ir ratas pradėjo suktis. Tebesisuka lig šiol, neseniai atšventęs jau penktąjį gimtadienį.
Vakarėliai ir darbas dviese buvo tik pradžia. Nuo pat 2007-ųjų pavasario, kai buvo surengtas pirmasis „Liverpool Party“, iš viso prie judėjimo organizavimo prisijungė mažiausiai 25 žmonės (omenyje turiu tik organizatorius). Šiandien organizuojančių veiklą – nuo 10 iki 15, nelygu, kaip skaičiuosi. Jie visi kartu surengė per 60 įvairių renginių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.
Rokotekos, vietos grupių koncertai „Liverpool Live“, akustinės muzikos minifestivaliai „Liverpool Live Camp“, bene vienintelė nepriklausomos Lietuvos muzikos istorijoje roko konferencija, laikraštis – visa tai yra „Liverpool“ komandos darbo vaisiai.
Savo propaguojamą muziką jie apibrėžia kaip indie, alternative, rock, britpop. Tai itin platūs rėmai, suteikiantys nedaug aiškumo, bet nuėjęs į „Liverpool Party“ greitai supranti, kas būtent turima omenyje. „Kings of Leon“, „Coldplay“, „The Strokes“, „Franz Ferdinand“, „The Killers“ ir begalė kitų – visų jų įrašams užtenka vietos iki paryčių kaskart užsitęsiančiuose šokiuose. Šalyje, kur rokas vis dar dažnai suvokiamas kaip AC/DC ar kitų tėvų grupių muzika, grojama purvinų ilgaplaukių odinėmis kelnėmis, „Liverpool“ veikla prilygsta švietėjiškai misijai.
Subtilus britiškumas
Minėti barų lankytojai – „Liverpool“ „tėveliai“ Laurynas ir Evaldas. Gyvai pasikalbėti pavyko tik su vienu iš jų – Laurynu, nes apie Evaldo keliones galima parengti atskirą straipsnį. Šiuo metu jis arba Šveicarijoje, arba Belgijoje, arba JAV rūpinasi tarptautinių bendrovių kompiuterių sistemomis ir fone greičiausiai klauso naujo „The Hives“ albumo. Bet esant svarbiam reikalui – o už „Liverpool“ renginius nieko nėra svarbiau – jis sėda į lėktuvą ir keliauja namo. Jei kyla nenumatytų kliūčių, pavyzdžiui, dėl ugnikalnio Islandijoje išsiveržimo atšaukiamas skrydis, Evaldas sėda į traukinį ir per porą dienų grįžęs iš Ciuricho jau žengia Vilniumi. Draugai, šokiai, „Oasis“ džiaugsmo himnas „Don’t Look Back in Anger“ vakarėlio pabaigai – ir vėl atgal į darbą.
Su Laurynu susitinkame viename sostinės restoranų, ryte, prabėgus kelioms dienoms po „Liverpool“ penktojo gimtadienio šventės „Lofte“. Tada judėjimo narius sveikino ir po trijų dainų programą atliko net aštuonios vietos grupės, daugumos jų kūriniai įtraukti į pirmąją „Liverpool“ kompaktinę plokštelę, pasirodžiusią praėjusį mėnesį.
Padavėjai paklausus, kokių pusryčių – angliškų, amerikietiškų ar lietuviškų – pašnekovas norėtų, jis nedvejojo: angliškų. Viskas, kas susiję su „Liverpool“, pradedant judėjimo pavadinimu, baigiant aistra futbolui, yra artima Jungtinei Karalystei ir ypač „The Beatles“ gimtinei Liverpuliui.
„Kai dar prieš viską pradėdami su Evaldu nuvykome į Liverpulį, aplankėme pagrindines muzikos vietas, tarp jų ir „The Cavern Club“ – klubą, kuriame bitlai grojo apie 200 kartų. Besidairydamas ant vienų durų pamačiau užrašą: LIVERPOOL. Parodžiau Evaldui ir pasakiau: „Štai taip mes pavadinsim tą dalyką, apie kurį galvojome.“ Jis pritarė. Dar nežinojome, kaip visa tai atrodys, bet jau žinojome, kaip vadinsis“, – prisimena Laurynas.
Užaugino vietos grupes
Ką jie iš tikrųjų daro, patys „Liverpool“ nariai suformulavo tik pernai. Nusipiešė namelį su misija, vizija ir tikslais ir jo pamatuose parašė: „Atviras bendraminčių judėjimas, realizuojantis indie, rock, alternative, britpop muzikos idėjas bei palaikantis atlikėjų ir klausytojų iniciatyvas.“
„Apskritai viskas susiveda į du dalykus: muziką ir draugus. Tai yra pagrindas, ant kurio visa mūsų veikla pastatyta“, – patikina Laurynas.
Niekam iš „Liverpool“ organizatorių ši veikla nėra pagrindinė. Tarp jų apstu nieko bendra su muzika neturinčiose darbovietėse dienas leidžiančių žmonių. Biologijos laboratorija, valstybės tarnyba, futbolo federacija, netgi „Katalikų pasaulio“ leidykla – „Liverpool“ organizatoriai išsibarstę keisčiausiose terpėse. Tačiau visiems jiems reikia dozės rokenrolo, kad judėtų į priekį.
„Ši veikla yra variklis, kompensuojantis visą formalų, sausą darbą kitose srityse. Žinoma, renginių organizavimas atima daug laiko ir jėgų. Per pačius renginius organizaciniu požiūriu būna tikra mėsmalė. Bet tada sustoji, apsidairai, girdi skambant patinkančią dainą, matai žmones, mylinčius tą muziką. Tada supranti, kad tai reikalinga“, – neabejoja prie pokalbio prisijungusi kita „liverpulietė“ Kamilė.
Kad tokia veikla reikalinga, rodo ne tik gausiai renginius lankanti publika, kuriai tai bene vienintelis šansas Lietuvoje pašokti pagal rinktinę roko muziką, bet ir muzikantai. Nors dauguma vakarėliuose skambančių dainų yra užsienio herojų, „Liverpool“ indėlis į Lietuvos roko scenos raidą yra ženklus. „Colours of Bubbles“, „Garbanotas bosistas“, „Without Letters“, „Deeper Upper“ ir daugelis kitų – beveik visoms jau pakilusioms ar dar pakilsiančioms Lietuvos indie grupėms „Liverpool“ yra tapę namais.
Čia visi organizatoriai – draugai, dauguma klausytojų – neatsitiktiniai. Prašalaičių vis dar pasitaiko, tačiau per ilgus veiklos metus publika išsikristalizavo. Dabar vakarėlių lankytojų nebėra tiek daug kaip pradžioje, kai į tuo metu didžiausią sostinės klubą „Havana Social Club“ netilpdavo visi norintys, tačiau šiandien į „Liverpool“ renginius ateina tie, kuriems ši muzika tikrai rūpi. Vietos grupėms tai puikiausia terpė surasti klausytojų.
„Labai smagu matyti, kaip grupės užaugo. Atsimenu, kai organizavome patį pirmąjį koncertą, ilgai galvojome, ką pakviesti groti. O dabar turime ilgą sąrašą grupių, tereikia atsirinkti tas, kurios neturi tą savaitgalį koncertų“, – apie pokyčius kalba prie diskusijos prisijungusi Simona, kuri „Liverpool“ veikloje dalyvauja jau ketvirtus metus.
Neatlaikė 5 kompiuteriai
Bene pagrindinė rizika, galinti sutrukdyti tolesnę „Liverpool“ veiklą, – monotonija. Lietuvoje naujos indie grupės negimsta taip greitai, kad kas mėnesį galėtum sukviesti tris negirdėtus vardus į koncertą. Dauguma kultinių žanro dainų jau sukurtos, naujos pamėgstamos sunkiai, jų ne tiek daug ir yra – visame pasaulyje jau kurį laiką atvirai kalbama apie roko krizę.
„Liverpool“ nariai į tai žiūri ramiai. „Roko klausytojų niša tikrai yra. Nežinau, kokio dydžio, bet yra. Ir ji išliks, nes auditorija nuolat atsinaujina. Kai mes viską pradėjome 2007 m., dalis žmonių net negalėdavo ateiti į klubą, nes dar buvo nepilnamečiai. Dabar jiems per 20 ir jie pakeičia tuos, kurie jau sukūrė šeimas ir nebėra tokie aktyvūs, – įsitikinęs Laurynas. – O kalbant apie mus pačius, tai stengiamės generuoti naujas idėjas, kad patiems nebūtų nuobodu.“
Dabar didžiosios idėjos yra dvi. Pirmoji – jau kelerius metus brandinama, bet dėl laiko stokos kol kas neįgyvendinta svajonė – „Liverpool“ vardu pavadintas baras Vilniuje. Antroji – „Liverpool“ gitarų mokykla. „Dabar mes padedame muzikantams, kurie jau užaugę. Bet juk galėtume auginti naują kartą. Norime, kad būtų kuo daugiau vaikų, grojančių gitaromis“, – šypsosi Laurynas.
Jis pats negroja gitara ir netgi nelaiko savęs didžėjumi. Juodu su Evaldu viso labo yra žmonės, vakarėliuose įjungiantys tinkamą dainą tinkamu metu savo nešiojamuosiuose kompiuteriuose. Palinkusius prie kompiuterių neretai galima pamatyti ir kitus judėjimo narius ar jų draugus – visa „Liverpool“ veikla grindžiama atvirumu. Čia nėra hierarchinės struktūros, vadų ir pavaldinių. Kiekvienas gali bet kada prisijungti prie komandos ir bet kada išeiti. Laurynas su Evaldu jau patys ruošiasi perduoti „Liverpool Party“ vairą į naujas rankas. Potencialių didžėjų paieškos vyksta centrinių vakarėlių mažesniuose broliuose – „Liverpool Labs“. Kiekvienas besidomintis „Liverpool“ propaguojama muzika ir turintis ką pasiūlyti gali pranešti apie savo egzistavimą, ateiti su dviejų valandų dainų setu ir pristatyti jį „Cafe de Pari“ svečiams – reikia tik sekti informaciją ir nepraleisti artimiausio „Labs“ renginio.
Tik, kaip juokauja patys organizatoriai, būkite nusiteikę blogiausiam: laptopai lūžta. Juos arba aplieja alumi, arba numeta, arba jie tiesiog perdega. Per visą „Liverpool“ istoriją tokių a. a. kompiuterių – bent penki.
Be „Labs“, artimiausiuose „Liverpool“ planuose – savo vardinės scenos koordinavimas festivalyje „Loftas Fest’12“ (birželio 22–24 d.) ir trečioji akustinių gitarų stovykla „Live Camp“ (liepos 13–15 d.), vykstanti 30 km nuo Vilniaus, Bražuolės stovyklavietėje.
„Visa „Liverpool“ veikla vykdoma pasitelkiant viziją, kad indie, alternative, rock, britpop muzikos kultūra Lietuvoje būtų įsitvirtinusi ir tinkamai išplėtota, o „Liverpool“ būtų geriausiai atpažįstama šios muzikos krypties vystytoja“, – namuką vėl rodo Laurynas. Prie pirmosios dalies dar yra ką padirbėti, bet dėl antrosios „Liverpool“ nariai gali jaustis ramūs – labiau prie šios muzikos vystymo Lietuvoje neprisideda niekas.
Kai mes viską pradėjome 2007 m., dalis žmonių negalėjo įeiti į klubą, nes dar buvo nepilnamečiai. Dabar jiems per 20 ir jie pakeičia tuos, kurie jau sukūrė šeimas ir nebėra tokie aktyvūs.
Visa informacija apie „Liverpool“ veiklą – www.liverpool.lt
Rašė: Karolis Vyšniauskas
Nuotraukos: Ritos Puidokaitės, Jorigės Kuzmaitės ir „Liverpool“ archyvo