„LIETUVA BRANGI“
ŽIŪRĖKITE KITĄ SEZONĄ
MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 6)
Nors teatrų repertuaruose pagaliau daugėja spektaklių, nagrinėjančių mūsų tautai ir šaliai aktualias ir skaudžias problemas, kartu susidaro įspūdis, kad daugelis kūrėjų, nors ir imasi šių temų, vis dėlto dar nėra pasiruošę apie jas kalbėti.
Štai kad ir naujausia Menų spaustuvės premjera – debiutuojančios šokio kūrėjos Austėjos Vilkaitytės „Lietuva brangi“. Šokio spektaklyje, atsispyrus nuo antrojo Lietuvos himno ir jo teksto autoriaus, tautos dainiaus įvaizdžio, siekiama gvildenti patriotizmo problemą. Įvairiausiose šokio studijose ir mokyklose ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje, Austrijoje bei Islandijoje studijavusi A.Vilkaitytė pasirinko mūsų scenoje itin retą konceptualaus šokio (kai šokis derinamas su teatro ir medijų elementais) formą. Tai, deja, vienintelis spektaklio pranašumas.
Regis, debiutinį spektaklį pristačiusiai kūrėjai ir atlikėjai trūksta visų tokios formos spektakliui būtinų įgūdžių: čia gausu elementarių dramaturginių klaidų, šokio epizodai monotoniški ir vargiai tekuria naujas prasmes, judesiai, nors ir nesudėtingi, – netikslūs, o svarbiausia – itin sunkiai artikuliuojama spektaklio tema. Iš pirmo žvilgsnio sumanymas viename spektaklyje pateikti Charles’io Baudelaire’o, Maironio, Fryderyko Chopino, Juozo Naujalio, Egidijaus Aleksandravičiaus ir minios šūkių koliažą atrodo intriguojantis ir įdomus. Tačiau tam reikia labai tikslios dramaturgijos, aiškaus apsisprendimo ir tvirtos, aiškios menininko pozicijos. Tačiau kokias patriotizmo perspektyvas mato spektaklio „Lietuva brangi“ kūrėja, lieka tik spėlioti, nes atlikėja vienodai pabrėžia ir Maironio romantizuotą meilę tėvynei, ir čia pat pasiduoda skanduotei „kas nešokinės, tas p…“, o visa tai komentuoti palieka profesoriui E.Aleksandravičiui, bylojančiam iš televizoriaus ekrano.
„BRANGIOJI MOKYTOJA“
ŽIŪRĖKITE KITĄ SEZONĄ
MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 4)
Į jaunąją auditoriją orientuotas teatras „Atviras ratas“ neseniai pristatė spektaklį, skirtą vyresniųjų klasių moksleiviams „Brangioji mokytoja“. Jaunos aktorės ir režisierės Ievos Studžytės spektaklis, sukurtas pagal rusų dramaturgės Liudmilos Razumovskajos 1980 m. pjesę, kurioje pateikiamas šiurpokas keturių dvyliktokų vizitas pas matematikos mokytoją. Taigi iš esmės čia nagrinėjamas jaunuolių žiaurumas, pateikiamas kraštutinis posakio „tikslas pateisina priemones“ variantas – psichologinio ir fizinio smurto scenos.
Būtų sunku nesutikti, kad moksleivių elgesys, pagarbos aplinkiniams stoka ir mėginimai eiti lengviausiu keliu yra aktualios šiandienos visuomenės ir mokyklos problemos. Tačiau joms nagrinėti pasirinkta sovietinė pjesė, ir tai lengvai juntama. Žinoma, spektaklio kūrėjai adaptavo tekstą, išvalė iš jo laikotarpio dulkes. Tačiau pjesės sovietiškumas ir senatis slypi ne teksto nuorodose, o iškyla per aklą idealizmą, kuriuo persisunkusi Vestos Šumilovaitės kuriama Mokytoja ir kuris spektaklyje virsta buku moralizavimu. Todėl keturių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrakursių, įkūnijančių moksleivius, ir aktorės V.Šumilovaitės kuriamas sceninis veiksmas itin vienkryptis, o stokojant drąsesnių režisūrinių sprendimų, spektaklis ima priminti pamokomą situaciją iš kadaise LTV rodytos laidos „Gimnazistai“.
Recenzavo: Goda Dapšytė
Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo ir Kamilės Žičkytės