Austrijoje – lietuvių menininkų paroda

Liepos 13 dieną, Lichtenšteino rūmų meno galerijoje, Feldkircho mieste, atidaroma lietuvių šiuolaikinio meno paroda. Parodoje eksponuojami Eimučio Markūno, Jurgos Barilaitės, Agnės Jonkutės, Sauliaus Paliuko, Eglės Ulčickaitės, Andriaus Zakarausko ir Arvydo Žalpio darbai.

Menininkus parinko austrų kuratorius Arno Egger, Markus Keel ir menininkas Harald Gfader, parodos koncepciją parengė ir kūrinius atrinko Arvydas Žalpys. Projektas įgyvendintas bendradarbiaujant su galerija „Meno parkas“, galerija „Vartai“ ir kultūros atašė. Projektą remia Feldkircho miestas, Forarlbergo federacinė žemė, LR kultūros ministerija ir Sparkasse Feldkirch. Paroda veiks iki rugsėjo 2 dienos.

Apie menininkus

Jurga Barilaitė- perfomanso ir video menininkė, daugelį savo kuriamų akcijų, įrašydama į video, paverčia video kūriniais. Savo koncepcijos perteikimui, menininkė nuo tapybos bei asambliažų prie videomeno pereina palaipsniui, tačiau tapybos kalba, istorija bei mitai tampa daugumos jos kūrinių pagrindu. Barilaitės video darbai išsiskiria performatyvumu bei moteriškumo konstravimo strategijų demaskavimu. Pastarajam autorė pasitelkia savo kūną, kurio galimybės bei siunčiami pranešimai varijuoja tarp erotikos, agresyvumo, sentimentalumo bei ironijos.

Parodoje bus galima pamatyti instaliaciją „Seven Green Screens or What I Would Do, if I Did.(2010), darbų ciklą iš serijos „Titles Of Unmade Films“ ir video instaliaciją „Nothing“.

Agnė Jonkutė- viena iš labiausiai žinomų jaunesnės kartos menininkių. Tapytoja, kurios kūriniuose matome tiek savitą, puikią tapytoją, tiek puikią piešėją. Menininkė taip pat kuria perfomansus, instaliacijas ir video kūrinius. Nesuteikdama pirmenybės nei vienam kūrybiniam žanrui, menininkė reikliai ir profesionaliai kuria visose srityse. Parodoje eksponuojamas A. Jonkutės 5-ių, sukurtų 2011 metais darbų ciklas “I thought it over again” atspindi menininkės kūrybos filosofiją, minimalizmą ir subtilumą. Naudojama spalvinė gama- nuo juodos iki baltos, tiksliau, tai visa nenusakoma pilkos spalvos skalė . “For me, black and white is enough in painting. Sometimes even too much” (Agnė Jonkutė). Savo kūryboje, menininkė sutelkia save ties subjekto ir jį supančios tam tikros aplinkos sustabdymu. Dažnai jos kūriniai sukelia klausimą- kas tai: tapyba ar piešinys. Bet pačiai menininkei tai nėra taip svarbu, kokiai technikai- tapybai ar piešiniui priskiriami jos kūriniai. “I do not even know what a painting is”, sako menininkė. „Man patinka sterilios erdvės, kuriose nieko nėra, tik šviesa ir labai paprastas paviršius… Visų įdomiausia yra „nežodinė tikrovė“, kuri yra jusliška ir atskleidžia kitas, neverbalines, žmogaus suvokimo ir komunikavimo galias“. Agnės Jonkutės kūryba, tai sterilių erdvių paieška, kuriose menininkė galėtų atpažinti tyloje sustojusį laiką ir šviesos grožį.

Eimutis Markūnas- stain– glass menininkas, kurio sukurtus didelės apimties stain- glass kūrinius galima pamatyti ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje, Vokietijoje. Tačiau stain- glass neužima visos E. Markūno kūrybos. Savo ekspresyvų mąstymą ir kūrybinę galią menininkas išreiškia tapybos darbuose, kuriamame objekto mene, instaliacijose. Tai menininkas nebijantis eksperimentuoti ir nenuostabu, jog dažnai parodose pasirodo naujame amplua, pristatydamas savo kūrybinius eksperimentus. E. Markūno kūrybos nevaržo nei formatas, nei naudojamos medžiagos. Todėl dažniausiai, jo kūriniai neapsiriboja tradiciniu formatu (turima omenyje tapybą ar piešinius), jo kuriamos instaliacijos reikalauja didelių ekspozicinių erdvių. Eimutis Markūnas – vienas iš garsiausios menininkų grupės “Angis” narių. Šioje parodoje pristatoma 2005 metais Eimučio Markūno sukurta instaliacija “Horizontal” parodo puikų menininko gebėjimą “valdyti” kūrybinį užmanymą apjungiant objektą, tapybines priemones, šviesos instaliaciją ir video į vieną visumą.

Saulius Paliukas - jaunesnės kartos menininkas, 2001 metais baigęs tapybos studijas Kauno dailės institute. Jau nuo pat pirmų parodų menininkas pradėjo reikštis kaip naujų medijų- video meno kūrėjas. Menininką domina “time flow”. Video instaliacijos, kuriose “bėgančios-tekančios” spalvos skysčių pavidalu tiek ant įvairių objektų (kaip didžiuliai kubai, tarnaujantys kaip ekranai video projekcijoms), tiek “spalvų skysčiai” skrendantys gamtoje perteikiami fotografijos ir video priemonėmis, dar rodė glaudų ryšį su tapyba. Kadangi tapyba, kaip išraiškos priemonė taip pat svarbi menininkui, tad neatsitiktinai, daugelyje jo instaliacijų, kūrybinės minties raiškai apjungiama tiek spalviškai ir kompoziciškai minimalizuota tapyba su video projekcijomis ir fotografija. Tai – sugyvinti abstraktūs tapybiniai vaizdai nuolat kintantys laike. Vėliau savo kūryboje menininkas vis daugiau dėmesio skiria video kūriniams. Keičiasi mąstymo ir turinio laukas, atsiranda daugiau konceptualumo ir aiškesnės temos kuriamuose video kūriniuose. Tačiau autoriaus mąstyme išlieka ryšys tarp procesų vykstančių ir kintančių laike. Tai rodo ir video kūriniai “ Hidden views-1”, “Buried view” bei “Passed by views” pristatomi šioje parodoje.

Eglė Ulčickaitė –jauniausia šios parodos dalyvė. 2011 m. baigusi Vilniaus dailės akademiją, jau pirmosiose parodose menininkė pasireiškė kaip savito mastymo menininkė. Tai, kad menininkė nepasinėrė į abstrakčią tapybą, rodo jos norą formuoti savo tapytojos kelią. Nemažą įtaką tam turėjo ir tai, jog studijas Eglė Ulčickaitė baigė garsaus Lietuvos tapytojo, nacionalinės premijos laureato Jono Gasiūno klasėje.

Andrius Zakarauskas - dar vienas jaunesnės kartos menininkas šioje parodoje. Nors menininkas atstovauja jaunesniąją kūrėjų kartą, jo kūryba jau yra eksponuota daugelyje svarbių meno mugių ir parodų. Jau pačioje kūrybinio kelio pradžioje, menininkas aiškiai pateikė savo norą ir siekį eiti savo keliu, tikslą kaip galima greičiau “išsivaduoti” iš mokyklos ( 2005 baigė Vilniaus dailės akademiją) ir mokytojų įtakos.

2009 m. Andrius Zakarauskas už tapybos darbą “Horizontalūs potėpiai” pelnė “Lietuvos jaunojo tapytojo prizą”. Pasirinkdamas savo figūrą kaip centrinį motyvą, tačiau ją nuasmenindamas, menininkas tapatina save su kūrėju, kūrybos objektu bei stebėtoju. Nagrinėdamas pačią tapybos mediją, jos bei tapytojo padėtį šiuolaikinėje kultūroje, dailininkas kuria tapybos mitus bei kvestionuoja šiuolaikiniame mene susiklosčiusią hierarchiją. Pasitelkdamas esminius tapybos elementus – potėpį, spalvą bei kompoziciją Andrius Zakarauskas pateikia asmeninę tapybos istoriją, į ją aktyviai įtraukdamas ir žiūrovus. Jo kuriami siužetai dažniausiai nagrinėja vyro ir moters santykius. Jo kūryboje vyrauja tam tikras “kinematografiškumas”, kas matosi iš menininko pomėgio kūryboje tapyti ciklais. Centrinis kūrybos motyvas-nuasmeninama figūra, autorius sutapatina save su kūrėju, kūrybos objektu ir kūrybos stebėtoju. Savo kuriamus ciklus menininkas dažnai papildo piešiniais, nedidelėmis drobėmis su savita ženklų sistema, stiklo kūriniais, tuo dar labiau sureikšmindamas kūrybos procesą.

Arvydas Žalpys -Lietuvos dailininkų sąjungos narys, surengęs nemažai personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, aktyviai dalyvaujantis grupinėse parodose. Lenkų kuratorius Krzysztof Stanislawski menininką pristato kaip menininką-instituciją, pasižymintį konceptualumu, aistra ir idėjų gaivumu. Pats menininkas savo dalyvavimą parodoje komentuoja taip: „Šioje parodoje rodau kitus “objektus”, kadangi vis nauji ilgesni ar trumpesni kūrybiniai bandymai man yra įdomesni, nei variacijos jau žinomomis, priimtomis, “pažįstamomis” temomis. Niekada nebijau suklysti ar būti “atmestu” dėl naujų kūrinių. Pastaruosius penkiolika metų įpratau gyventi po “padidinamuoju stiklu”, nes būnant daugelio projektų kuratoriumi ir menininku, tapau padidinto reiklumo “objektu” kitų vertintojų ir vertinamųjų atžvilgiu. Nekaupiu darbų savo dirbtuvėje, nes dažnai kūriniai po vieno ar kito projekto yra perdirbami ar tiesiog panaudojami kitų kūrinių kūrimui ir idėjų realizavimui. Šioje parodoje rodau naujus kūrinius, kurių dalis yra sukurti panaudojant “buvusius kūrinius”.

 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top