Olegas Aleksejevas
Nemėgstu paauglių. Nemėgstu prisiminti savo paauglystės. Iš tikrųjų, tai mažai ką ir atsimenu. Kartais išplaukia kokių prisiminimų, užrašau juos.
Kaip ir dauguma, paauglystėje turėjau begalę draugų. Bet su Mulkiu kurį laiką bendravome daugiausia. Nežinau, kas mus siejo, mes buvome visiškai skirtingi, iš priešingų pasaulių. Jis – vienturtis, aš iš daugiavaikės šeimos. Jis – neišvaizdus vaikis, ūgio vos daugiau nei metras, o mane bendraklasės išrinko „misteriu“ man net nepasirodžius tame jų surengtame kvailame konkurse. Mulkį kamavo begalė kompleksų, o aš jų beveik neturėjau, arba labai gerai buvau juos užmaskavęs. Namuose Mulkį supo tik moterys, jis buvo vienintelis vyras toje šeimoje, net ir šuva, ir tas buvo kalė. O mano namuose gyveno labiau vyriška kompanija.
Nepaisant viso to, mus kažkas siejo. Mulkis keliais mėnesiais buvo vyresnis, bet jis nuolat manęs visko klausinėdavo, lyg aš būčiau visažinis. Klausinėdavo apie viską: apie jam nežinomų žodžių reikšmę, apie moterų ir vyrų anatomiją, apie karą, apie gyvūnus, apie žinomus žmones, apie pasaulio sostines. O aš į kiekvieną jo klausimą turėjau atsakymą. Na, beveik į kiekvieną. Kartais man atrodydavo, kad Mulkis nesugeba įsiminti informacijos, nes, būdavo, tą patį klausimą jis užduodavo antrą, o kartais ir trečią kartą. Bet aš kaskart tenkindavau jo smalsumą. Buvo smagu jaustis visažiniu, juolab kad taip jaučiausi tik jo kompanijoje. Matyt, tai ir buvo mūsų bendravimo pamatai – aš su juo jaučiausi geresnis, viršesnis, protingesnis ir visokesnis. O jis… Jis tiesiog neturėjo draugų…
Bet mums abiem buvo linksma. Ir tai svarbiausia. Linksminomės ne itin padoriai – vagiliaudavome parduotuvėse, nuo Pedagoginio universiteto bendrabučių pirmame aukšte esančių prausyklų langų nulupdavome dažus ir vakare stebėdavome čia atėjusias pasipliuškenti studentes, perlipdavome per aukštą pieno kombinato tvorą, įsliūkindavome patyliukais į ledų cechą ir išnešdavome pilnus maišus ledų – to plombyro po penkiasdešimt kapeikų. Suvalgydavome tų ledų po vieną dešrą, visa kita bombomis skrisdavo nuo mano penkiaaukščio namo stogo, o kartais iš pieno kombinato pasisekdavo išnešti pilnus maišus glaistytų sūrelių – anuos itin mėgome. Ko nesuvalgydavome, sumaitindavome benamiams šunims. Labai greitai tų šunų aplink mus sukiodavosi vis daugiau, kol galų gale jų kompanija mums gerokai įgrįso ir mes nustojome jiems rengti labdaringus pietus.
Šiaip fantazijos mums netrūko – jei ne tėvai, mes namo visai nebūtume grįždavę, būtume turėję ir naktį kuo užsiimti. Tiesa, ir tėvai ne visuomet buvo kliūtis mūsų linksmybėms. Kartą tarpmiestiniais autobusais nusigavome velniai žino kur, laukais ir miškais pražygiavome pusę dienos ir atsidūrėme ten, iš kur kelio atgal atrasti jau nesugebėjome.
– Matyt, ne tuo keliu nuėjome, – teisinosi Mulkis. – Tiesiog kelerius metus nebuvau savo kaime, bet tu nepergyvenk, tuoj rasime.
Neradome. Dabar tai aš jau suprantu, kad jokio kaimo nebuvo. Mulkis viską išgalvojo. Na, kad linksmiau būtų. Ir buvo linksma. Pirmą kartą gyvenime paragavau varlių šlaunelių. Į kelionę Mulkis buvo pasiėmęs dėžutę šprotų (rimtai pasiruošė nuotykiams), tad juos mes labai greitai sutvarkėme. Vėliau, kai išalkome, prisigaudėme varlių, Mulkis nudyrė joms odą, o aš kepiau jų šlauneles ant laužo toje šprotų dėžutėje. Skonis buvo fantastiškas. Tikriausiai dėl to aliejaus, kuriame mirko vargšės žuvytės. Į vakarą, kai jau pradėjo temti, man pasidarė kiek baugu. Mes nežinojome, nei kurioje pusėje Vilnius, nei kiek kilometrų mes nuo jo esame. Mes net nežinojome, kur miegosime. Beveik sutemus priėjome kažkokį ežerą. Kitame jo krante žmonės degino laužą. Po valandėlės su tais žmonėmis laužą deginome ir mes. Mus vaišino maistu, alumi ir cigaretėmis. Aš rodžiau savo triuką – basomis vaikščiojau stiklo šukėmis. Visiems patiko. Šis triukas visada visiems patiko. Miegojome palapinėse.
Kitą dieną tie žmonės mus nuvežė į artimiausią autobusų stotį ir įsodino į autobusą, važiuojantį į Vilnių.
Nujaučiau, kad namiškiai manęs pasigedo, žinojau, kas laukia manęs namuose, tad namo sugrįžti visai neskubėjau. Tuo metu labai pavydėjau Mulkiui, jo niekas nepasigedo – nei mama, nei senelė, tik kalė lojo ir ilgesingai inkštė kitapus namų durų. Be jos, namuose daugiau nieko nebuvo. O Mulkis ir toliau maigė skambučio mygtuką – gal tikėjosi, kad ji susipras pasukti spynos užraktą ir įleis mus į vidų. Galiausiai jis suprato, kad stebuklas neįvyks, spyrė kiek turi jėgų į duris ir pasiūlė keliauti pas jo senelę darban.
Senelė dirbo duonos kepykloje – toje, kur kepa tas baltas plytas. Tai pati bjauriausia mano ragauta duona, jos negelbėja net tirštai užpiltas kondensuotas pienas. Senelė dirbo prie didžiulio katilo. Minkė kelias tonas tešlos. Tiksliau, stebėjo, kaip tai daro sudėtinga protingų dėdžių sugalvota technika.
Į kepyklą mes įsliūkinome sau priimtinu būdu – per tvorą. Galėjome tai padaryti kaip visi žmonės, bet ši mintis mums į galvą kažkodėl neatėjo. Mulkis žinojo visus šios kepyklos koridorius, tad lengvai suradome tą didžiulį katilą ir jo prižiūrėtoją – Mulkio senelę. Įėję radome ją persisvėrusią per aukštus katilo kraštus su ilgu basliu rankose. Ji įnirtingai kažką darė, net nepastebėjo nelauktų svečių. O kai pamatė mus – vos neįkrito į tą katilą. Mulkis juokėsi. Juokinga buvo ir man, bet mane kitaip auklėjo, tad aš neišsidaviau.
– Ir kas čia tau taip juokinga? – įsižeidė senoji. – Ko atėjote?
– Pamaniau, jei tu įkristumei į šį katilą, gal pagaliau ta nelemta duona įgautų truputį geresnį skonį. Kokį velnią tu ten darei tam katile, ir kur tavo akiniai?
Senelės akiniai buvo tam katile. Prieš mums ateinant jie nukrito senolei nuo žilos galvos. Tėškėsi tiesiai į tešlą. Į kelias tonas velniai žino kam skirtos duonos tešlos. Mes su Mulkiu gan greitai įtikinome senelę, jog tokia čia ir bėda, kad keliose šio plytgalio riekėse kas nors ras mažą akinių fragmentą.
– Juk ne žiurkės uodega, senele! – ramino ją anūkas.
Galų gale senelė įdavė Mulkiui raktus, ir kiekvienam po dvi plytas šiltos, ka tik iš krosnies ištrauktos duonos. Kol ėjome namo, džiuginome visus pakeliui sutiktus sparnuočius – balandžius, žvirblius ir kitus, kurių pavadinimus žino ne kiekvienas miesto vaikis.
Kad kas žinotų, kaip aš tuomet pavydėjau Mulkiui. Būčiau viską atidavęs už tokius nerūpestingus tėvus. Šis kalės vaikas nesulaukė nė vienintelio priekaišto. O manęs namie laukė tikra pirtelė. Bent jau turėjo laukti. Tiesą sakant, šito aš neatsimenu…