Esu gana tolerantiškas žmogus. Nesu rasistė, homofobė, antisemitė, myliu gyvūnus, net mėsos nevalgau… Tik vieno negaliu pakęsti – blogos muzikos. O ypač, jei ji skamba labai garsiai.
Aišku, muzika – skonio reikalas. Vieniems patinka rokenrolas, kitiems popmuzika, tretiems klasika. Ir negali pykti, ir aš visokios klausausi. Bet kaip reiktų įvardyti tą muziką, kurią atlieka kaimynas man virš galvos? Suku galvą jau pusantrų metų (tiek laiko po juo gyvenu).
Negaliu tiksliai įvardyti, nes dažniausiai girdžiu tik aiškiai išreikštą boso liniją. Iš jos sprendžiu, kad daina visada ta pati. Kad tai daina, taip pat supratau ne iš karto – tik po kokio mėnesio išgirdusi jį kažką mekenantį savo baritonu. Na, iš to chaoso, kuris persisunkė per mano lubas, nusprendžiau, kad tai kažkokia rusiška estrada. Tiksliau, pats blogiausias jos pavyzdys.
Kai namie patyliukais mokydavausi solfedį, tėvas sakydavo, kad su tokiu balsu kaip mano tik sėdėti tulike ir rėkti, kad užimta. Nežinau, kur norėčiau pasiūlyti dainuoti tam kaimynui… Gal kokiame lietuvininkų sąskrydyje, kur jį užmėtytų kokiomis nors molinėmis švilpynėmis?
Kad virš manęs gyvena baisiai „muzikalus“ kaimynas, supratau vos atsikrausčiusi. Tris dienas, tris naktis garsiai plyšojo jo klavišinis instrumentas. Netekusi kantrybės namo komendante prisistačiusios kaimynės paklausiau, ar tai normalu? „Ai, jo gimtadienis, pakentėk truputį“, – bandė apginti kaimyną ji. Tačiau gimtadieniui pasibaigus muzika ir toliau liejosi kaip iš gausybės rago.
Jo namų slenkstį mindžioju dažnai. Visada sulaukiu to paties atsakymo: „Kas ne taip? Juk normalus laikas, darbo diena, aš dirbu.“ Vėliau išgirdau legendas, kad jis iš tiesų yra profesionalus muzikantas, kadaise buvo garsios dainininkės žentas. Dabar esą truputį su galva negerai, o ir šiaip gyvenimas sunkus, tik iš pašalpos gyvena.
Bet man nuo to lengviau gyventi turint tokį kaimyną virš galvos nepasidarė. Kai tingiu lipti jo sudrausminti (pasikalbėjimas šiek tiek padeda, jis pritildo savo š… muzikos mašiną), beldžiu į radiatorių plastikiniu mineralinio vandens buteliu. Arba garsiai garsiai paleidžiu klasiką ir džiazą transliuojantį „Mezzo“ kanalą. Ši priemonė padeda mažiausiai, nes neturiu namų kino sistemos. Tad mano mėgstamas kanalas, net visu garsu klykdamas Ludwigo van Beethoveno V simfoniją, to šūdo virš galvos nepermuša.
Kai pasiskundžiu savo kaimynu į svečius užsukusiems bičiuliams, jie vadina mane netolerantiška – esą muzika ne taip garsiai ir skamba. Be to, padoriu laiku. Vienas bičiulis pasakojo turįs kaimyną, kuris nuo 8 ryto iki 22 val. vakaro (irgi padorus laikas, todėl nėra kaip pasiskųsti mentams) džyrina elektrine gitara. Ir, anot jo, nors tai daro kelerius metus, pažangos nepadarė.
Bet aš draugeliui atkirtau: „Gitara – tai ne koks lievas klavišas. Čia bent jau rokenrolas!“ Beje, pačiam klavišiniam instrumentui nesu alergiška. Ir pati tokį turiu, kartais išsitraukiu ir mėginu prisiminti, ko buvau mokyta. Tiesa, groju su ausinėmis. Ne tiek dėl to, kad netrukdyčiau, tiek dėl to, kad truputį gėda: natas dar atsimenu, bet vat pirštai laiku nesusilenkia.
Beje, net nesugalvočiau eiti drausminti kaimynų vaiko, kuris mokosi groti pianinu. Kartais girdžiu, kaip jis groja etiudus ir gamas, bet manęs tai visiškai neužknisa.
Savo netoleranciją šūdinai muzikai kartais parodau ir už savo tvirtovės ribų. Kartą su drauge nusprendėme prie Neries pasideginti. Birželio pradžia, pagaliau šiek tiek šilta, tad nenuostabu, kad paplūdimyje žmonių vis daugėjo. Buvo tylu ir ramu, kol atėjo dvi rusaitės ir pasileido savo gavarilką – telefoną. Aišku, muzika atitinkama – kažkas iš „Russkoje radio“ repertuaro. Kentėjau lygiai 20 minučių. Svarsčiau, ką daryt – aprėkt ar tiesiog gražiai paprašyt išjungti savo grojančią mobilką. Pasirinkau antrą variantą. Neprašoviau. Ta šūdmuzikė nutilo ir mes su drauge vėl galėjome klausytis vandens ir medžių ošimo, pagardinto paukščiukų giesmėmis.
Šią vasarą kartą pašiurpinau ir nedideliame Aukštaitijos miestelyje gyvenančios mamos kaimynus. Ne pirmą kartą pastebėjau, kad jie labai mėgsta kieme garsiai leisti muziką. Na, kokią nors radijo stotį. Tik visada patylėdavau, o tąkart pratrūkau – nuėjau ir gana griežtu tonu paprašiau išjungti savo muziką, motyvuodama tuo, kad retai grįžtu ir noriu paklausyti nuosavame miške (tėvas gal prieš 20 metų prisodino daug eglių ir jos, žinoma, užaugo) prie namų čiulbančių paukščiukų. Mama, aišku, susinervino. Sako, mane su kaimynais supykdysi. O aš mamai atsakiau, kad tai, ką daro jos kaimynai, jau beveik anarchija, nors jie ir toli gražu ne pankroką klauso…
Beje, šiame numeryje kalbame apie tikruosius anarchistus – tuos baisiai nepatogius piliečius, kurie niekada netyli, idealistiškai ieško teisybės. Mūsų nauja bendraautorė Jurga Tumasonytė mėgino pasiaiškinti, kiek ir ko turime šioje srityje. Paskaitykite, gal prisijungsite prie vienos ar kitos anarchistų grupuotės. Jie nėra blogi, tik apsėsti. Juokauju, žinoma.
Ką gi dar rasite šiame numeryje? Ogi interviu su biplanu Olegu Aleksejevu, kuriame atsiskleidžia kita jo pusė. Pasirodo, muzikantas laisvalaikiu rašo savotiškas noveles ir užsiima lomografija (kas tai per dalykas, sužinosite pasigūglinę, mes neturim vietos ilgiems aiškinimams). Režisierė Kristina Buožytė atskleidė savo naujo filmo (beje, tai pirmasis mokslinės fantastikos filmas Lietuvoje) „Aurora“ sukūrimo aplinkybes. Beje, labai džiaugiamės, kad juosta jau sukosi ir dar suksis užsienio festivaliuose!
Dar pasitūsinome madinguose kurortuose ir išsiaiškinome, kuriuose baruose madinga leisti laiką vadinantiems save miestiečiais. Su „labàdienà“ ženklu pažymėtų drabužių kūrėjais daugiau juokėmės nei kalbėjome, bet šį tą sužinojome. Džiaugiamės susisiekę su Malaizijoje gyvenančiu Ernestu Zacharevičiumi, kuris per mėnesį perdažė šios šalies kultūrinį veidą.
Daugiau nevardysiu – tiesiog imkit ir skaitykit. Šis numeris subalansuotas ir paplūdimiui, į kurį keliausim, kai tik baigsim numerį. Gero skaitymo ir geros likusios vasaros!