„Aurora“ – tai filmas, dėl kurio aktorės Jurgos Jutaitės galva tapo plika. Paaukoti ilgus banguotus plaukus vaidmeniui ją įtikino režisierė Kristina Buožytė, kuri iš solidarumo taip pat nusiskuto galvą. Ko tik ji dar nedarė, kad pirmasis Lietuvoje mokslinės fantastikos žanro filmas pavyktų – važiavo į laboratoriją Prancūzijoje, o Lietuvoje net išprašė medikų leisti stebėti smegenų operaciją!
29-erių K.Buožytė į pasaulį jau yra paleidusi du vaidybinius filmus. Debiutantė iš karto peršoko kelis laiptelius į šlovę – pirmas filmas – „Kolekcionierė“ – į jaunosios kūrėjos rankas patupdė „Sidabrinę gervę“, o ką tik į ekranus patekusi „Aurora“ pelnė tarptautinio Karlovi Varų (Čekija) ir dar kelių kitų kino festivalių prizus.
Ironiška, tačiau režisierė kine atsidūrė visai netyčia. Paauglystėje manė, kad dirbs teatre. Taigi, ji – talentingas žmogus iš Lietuvos, kurį netikėtai atrado pašaukimas. Apie tokius visada norisi skaityti ir rašyti. Todėl pasikviečiau kūrėją kavos į vieno Vilniaus senamiesčio viešbučių holą. Simboliška – artimiausiu metu jai teks dažnai skraidyti į užsienį, nes filmas „Aurora“ pakviestas į festivalius, vyksiančius Paryžiuje, Švedijoje ir net tolimajame Taivane bei Pietų Korėjoje.
– Neseniai Karlovi Varų festivalyje tavo filmas laimėjo specialų apdovanojimą „East of the West“ kategorijoje. Kokie filmai joje rungėsi?
– Šiame festivalyje „East of the West“ kategorija yra lygiavertė pagrindinei konkursinei programai. Joje dalyvauja filmai iš Vidurio ir Rytų Europos šalių, ir tai turi būti arba debiutinis, arba antras režisieriaus darbas. Šiais metais iš viso konkuravo 12 filmų.
– Po šio festivalio pasipylė ir daugiau „Auroros“ apdovanojimų: tarptautiniame fantastinių filmų festivalyje „Neuchatel“ Šveicarijoje ji gavo prizą už originalumą, Serbijos „Palic“ filmų festivalyje – specialų prizą už meninės vizijos įgyvendinimą. Paklausiu gal kiek banaliai – ar tikėjaisi tokio įvertinimo?
– Žinoma, tikėjausi. (Juokiasi.) Jaučiau, kad šis filmas bus pastebėtas, nes yra keisto formato.
– Kodėl?
– Sunku paaiškint, reikia pamatyti. Lietuvoje filmas į kino teatrus atkeliaus rugsėjį arba sausį. O užsienyje filmo platinimo teises nusipirko švedai, amerikiečiai ir čekai.
– Lietuvoje niekas nekūrė mokslinės fantastikos filmų. Būti pirmai originalu, bet taip pat sudėtinga ir rizikinga. Kodėl to ėmeisi?
– Aš visada šoku į ten, kur man sunku, nelabai aišku, bet todėl ir įdomu. O ir šiaip man mokslinė fantastika labai patinka. Šis žanras tinkamas, nes per jį galima perteikti įvairias koncepcijas, galima fantazuoti, kurti kokius tik nori pasaulius.
– Mokslinės fantastikos žanras asocijuojasi su daugybe technikos, laidų, mygtukų, keistų aparatų. Filme tokių detalių bus?
– Filmas nėra hi-end. Kai rašėme scenarijų su Bruno Samperiu (scenarijaus bendraautoriumi ir kūrybos režisieriumi – red. past.) iš karto galvojome, kokias vizijas galėsime sau leisti įgyvendinti. Vaizduoti tolimai ateičiai neturėjome pinigų. Pasirinkome filmo istoriją vystyti šiomis dienomis, tik truputį kitoje realybėje. Filmavome smėlio karjere, o mokslinę laboratoriją įkūrėme neveikiančioje alaus darykloje.
– Šiame filme yra tikroviškumo?
– Daug. Kurdama jį dažnai lankiausi Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Neurobiologijos laboratorijoje. Domėjausi ten atliekamais kamieninių ląstelių tyrimais. Iš pradžių nesuprasdavau, kas vyksta, – sėdi darbuotojas prie kompiuterio visą valandą, žiūri į kokią nors kreivę ir dar ką nors ten mato. (Juokiasi.) Paskui buvome su Bruno nuvažiavę į Prancūziją, į „Sophia Antipolis“ mokslo tyrimų centrą, kuriame daromi smegenų tyrimai, specialistai vizualizuoja neuronus 3D vaizde. Labai gražu. (Šypsosi.)
– Į Prancūziją važiavote, nes ten buvo kietesnė laboratorija?
– Taip. Įsivaizduok, ten yra visas mažas miestelis, į kurį suvažiuoja mokslininkai iš viso pasaulio ir jame praleidžia ne vienus metus – dirba, gyvena toje gražioje vietoje. Beje, Lietuvoje susitariau su medikais, kad leistų stebėti smegenų operaciją, taip pat lankiausi komos ištiktų žmonių palatoje. Stebėjau, kokie medicininiai aparatai ten stovi, kas tose palatose vyksta.
– „Aurora“ asocijuojasi su Spalio revoliucijos simboliu – tokio paties pavadinimo rusų laivu. Taip pat vieno filmo herojaus vardas yra Stalkeris (rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmo pavadinimas – red. past.). Ar tave žavi Rusijos kultūra?
– Aš esu labai į Vakarus pakrypusi (šypsosi). A.Tarkovskis žavi. Tačiau yra daugiau režisierių, kurie man labai patinka. Pavyzdžiui, filmą „Aurora“ inspiravo Michelangelo Antonioni. Žaviuosi, kaip jis geba sukurti tokius personažus ir filmo atmosferą, kuri gyvuoja net filmui pasibaigus. Ir mes savo filme stengėmės pridėti prasmių, prisluoksniuoti. Aurora – tai pagrindinės veikėjos vardas, kilęs iš aušros deivės vardo.
– Filmas pasakoja romantinę meilės istoriją, kaip po automobilio avarijos komos ištikta moteris (akt. J.Jutaitė) yra įtraukiama į mokslinius bandymus – į jos pasąmonę patenka jaunas vaikinas informatikas (akt. Marius Jampolskis). Kas įkvėpė tokį filmo siužetą?
– Šiuolaikinis gyvenimas, jo problematika. Dabar mums įtaką daro internetas, mobiliosios technologijos. Nebereikia kūniško bendravimo, galima tai daryti per atstumą. Iškilo klausimų, kokią įtaką tai daro aistrai, jos prigimčiai. Be to, po „Kolekcionierės“ norėjau padaryti labai atvirą, intymų filmą, kad jame kas nors keista būtų daroma su kūnu. Mintyse sklandė abstrakčios idėjos, kurios vėliau nusėdo į šią istoriją. Taip ir atsirado šis sci–fi romance. (Šypsosi.)
– M.Jampolskis vaidina jau antrame tavo filme. Jis – tavo favoritas?
– Jis – geras aktorius. Be to, mes jau pažįstami, nereikia bendravimo kalbos iš naujo kurti, buitiškai susišnekam (šypsosi).
– O J.Jutaitė?
– Ji man – atradimas. Su ja buvo labai įdomu dirbti – Jurga ne vaidina, bet įeina į vaidmenį ir jame gyvena. Be to, ji turi labai nestandartinį, tinkamą kinui veidą. Tai kažkas tarp aukštuomenės damos ir paprastos mergiotės. Be to, ji sutiko filmuotis, o mūsų filmas labai sunkus aktoriams – tiek emociniu, tiek vaidybiniu, tiek ir žmoniškuoju požiūriu. Be to, jame reikėjo apsinuoginti. Kai dariau atranką, susidūriau su aktorių baimėmis rodyti savo kūną.
– Filmuodama solidarizavaisi su dėl vaidmens plaukus nusiskutusia J.Jutaite – plikagalve tapai ir tu. Neseniai įvyko filmo premjera, o tavo plaukai jau iki pečių. Ilgokai filmas keliavo iki ekranų…
– Ketverius metus. Vienus metus rašėme scenarijų, paskui užtruko, kol finansavimą gavome. Postprodukciją ilgai darė – metus. Tai jau nebe studentiškas filmas kaip „Kolekcionierė“. Norėjosi jį padaryti kuo profesionaliau. Kokybe labai rūpinosi Bruno, man nereikėjo būti tuo blogu policininku.
– Kaip atradai Bruno?
– Susitikome workshope. Kartu kūrėme ir „Kolekcionierę“.
– Dviese lengviau kurti nei vienai?
– Taip, dviese geriau. Man reikia to pingpongo. Tada savo mintis pasitikrini. Be to, man labiau patinka dirbti su vyriškos lyties partneriu, nes tada visas idėjas gali iš lyčių pozicijų perskenuoti. Labai ilgai tokio partnerio kaip Bruno ieškojau.
– Bruno yra ir tavo gyvenimo draugas?
– Ne, mes kūrybiniai partneriai. Draugo dabar neturiu – filmas pasiglemžė visus laiko išteklius. Prieš mėnesį pagaliau įvyko premjera, tad galiu šiek tiek atsikvėpti. Bandau prisijungti atgal prie visuomenės. 2,5 metų visai buvau iš jos iškritusi, net draugus pamiršusi.
– O jie pamiršo tave?
– Na, ne. (Šypsosi.) Bet būdavo sunku susitikti. Paskambina, kviečia kur nors, o aš užsiėmus – reikia, pavyzdžiui, scenarijų iki deadlaino parašyti. Dabar iš naujo visiems dėmesį rodau ir tai labai malonu.
– Menininkai žiūri į pasaulį kiek kitaip, jautriau nei visi likę žmonės. Tu – taip pat?
– Gal. Sunku man kalbėti apie menininkus. Nežinau, kas jie yra. (Šypsosi.)
– Nesijauti esanti menininkė?
– Ne, nesijaučiu.
– Tai kinas – ne menas?
– O, tai logiškumo, racionalumo viršūnė!
– Tai kaip kiną vadinti?
– Meno šakų miksu. (Šypsosi.)
– Ar žinai, ką darysi toliau?
– Po kiekvieno projekto jaučiuosi visiškai sutrikusi. Filmo kūrybai atiduodu visą save ir tampu vakuumu.
– Bet vis tiek juk galvoji apie kitą filmą. Nešauna minčių keisti sritį ir pradėti dirbti laboratorijoje?
– Žinoma, noriu imtis kito filmo. Jei pavyks. Nes kuo toliau, tuo labiau suku galvą, kaip kuriant filmus reikia išgyventi toje Lietuvoje… Kai pakalbi su užsieniečiais, supranti, kad mes čia kiną darome iš idėjos, sukišame į jį net savo asmeninius finansus, kad tik galėtume įgyvendinti tai, ką sumanėme. O ar atneš filmas pajamų, niekada negali žinoti. Aš finansiškai visada gana saugiai jaučiausi, bet dabar pagalvoju – reiktų vaikus išlaikyti, tai sunku būtų. Nežinau, ar leisčiau sau tada tokią prabangą kurti kiną.
– O kaip žiūri į komercinius projektus, į reklamas?
– Kodėl gi ne. Kūrėjai juk vien menu negali gyvi būti. Bet, aišku, priklauso nuo to, kokia reklama.
– Alų reklamuotum?
– Reklamuočiau (šypsosi). Bet manau, pirmiausia reikia daryti tai, kas atneša džiaugsmą. Man kinas yra trapus ir šventas dalykas. Tai ne darbas, o gyvenimo būdas.
– Kiekvienas režisierius savo filmais žmonėms nori suteikti skirtingų dalykų. Vienas nori dovanoti 1,5 valandos pramogą, kitas – iškelti sau aktualias problemas, išryškinti vertybes. O ką tu savo filmais nori pasakyti?
– Aš dabar bandau surasti viduriuką tarp pramogos ir tarp rimtų idėjų. Elitinis kinas domina labai nedidelę grupę žmonių. O grynai komercinis kinas dažniausiai yra nuobodus – padaryti įdomų daugiasluoksnį komercinį kiną labai sudėtinga. Tačiau aš stengiuosi, kad man tai pavyktų. Noriu, kad į mano filmo seansą ateitų tūkstantis žmonių, o ne šimtas.
– Gal iš tų žmonių semiesi ir įkvėpimo. Ar mėgsti mieste stebėti praeivius, kavinėje – lankytojus?
– Specialiai nestebiu. Manęs išorė nedomina tiek, kiek vidus. Jei pastebiu kokį žmogų, tai man įdomu su juo susipažinti, sužinoti, kokioje aplinkoje jis gyvena. Bet nesu žmogus, kuris greitai mezga kontaktus. Jau greičiau sugalvosiu, koks to nepažįstamojo pasaulis, nei prieisiu ir paklausiu. Šiaip nuo vaikystės domėjausi psichologija. Daug ligoninėje laiko praleisdavau, nes mano mama – vidaus ligų gydytoja (gimtajame mieste Klaipėdoje – red. past.). Man įdomu tyrinėti žmogų. Dar mane įkvepia knygos.
– Domėjaisi psichologija, o kodėl suplanavai stoti į režisūrą?
– Neplanavau. Su kinu nieko bendra neturėjau. Galvojau apie teatro režisūrą, bet Lietuvos muzikos ir teatro akademija nerinko kurso tada, kai stojau. Įstojau į kiną. Ir jis mane užvaldė. Paauglystėje svajodavau turėti tokią specialybę, kuri leistų prie įvairių sričių prisiliesti, nereikėtų zulinti vienos iki gyvenimo galo. Kinas šiuo atžvilgiu tai suteikia.
– Ar laikai save iš tų laimingųjų, kurie gyvenime rado savo pašaukimą?
– Gal. Aš stengiuosi gyventi taip, kad paskui nereikėtų grįžti mintimis atgal ir apverkti praleistų progų.
– Esi abejojanti?
– Aš pagal Zodiaką esu Svarstyklės. (Juokiasi.)
– Filmavimo aikštelėje esi aprėkusi komandos narius?
– Protrūkių nebuvo. Gal reikia išmokti pykti? (Juokiasi.)
– Manai, kad esi per švelni?
– Taip, kartais per daug. Aišku, nenoriu pradėti šaukti. Bet kartais būna situacijų, kai reikia padaryti sprogimą, kad labiau klausytų. Reikia šito išmokti.
– Ką tik pabaigei ir į kino teatrus išleidai „Aurorą“. Gal dabar ilsėsiesi?
– Kad nėra kada, nes kinas reikalauja labai daug laiko. Kai pradėjau „Aurorą“ man buvo 26–eri. O dabar tuoj bus 30. Laikas bėga ir norisi save realizuoti, kuo greičiau išbandyti naujus sumanymus. Jau dabar skaitau knygas ir ieškau temos kitam filmui.
Rašė: Aura Mykolaitytė
Nuotraukos: Margaritos Vorobjovaitės ir herojės archyvo