Kita biplano Olego pusė

Tik sutapimas, kad iš „Biplan“ gitaristo Olego Aleksejevo interviu imame iš karto, vos išleistas naujas albumas „Meilė“. Keletą mėnesių spaudėme Olegą, kad šis duotų viešai paskaityti vieną savo novelių (tenesupyksta literatūros specialistai už tokį įvardijimą), kurias kartkartėmis jis „išmesdavo“ paskaityti savo feisbuko draugams. Ir kai pagaliau TA diena atėjo, pasirodė ir albumas. Taigi, neišvengėme klausimų apie muziką, tačiau pasikalbėjome ir apie kitus jo pomėgius – rašymą bei fotografiją, kurie užima vis daugiau laiko. Kas žino, gal visa tai kada nors virs kūnu – smagia knyga ar įdomiu fotografijų albumu?

 

– Turbūt interviu daliji ne taip dažnai kaip tavo pusbrolis Maksas Melmanas (jaučiu, kad ne visi žino šį faktą – aut. past.), nors, jei neklystu, tavo indėlis į grupės kūrybą taip pat nemenkas?

– Ir ačiū Dievui, kad nedaliju taip dažnai kaip Maksas. Tai ne pats įdomiausias užsiėmimas, be to, atima nemažai laiko. Kadangi Maksas yra pagrindinis grupės veidas, tas „malonumas“ atitenka dažniausiai jam. O dėl indėlio – dainas kuriame trise: Maksas, Seržas (bosine gitara grojantis Seržas Grėjus) ir aš. Mes su Maksu kuriame dainų tekstus, kartais – kartu su muzika, kartais – be. Seržas rašo muziką, daugiausia prisideda prie aranžuočių.

O tu pats niekada nenorėjai būti frontmenu? Na, turiu omenyje, ar nenorėjai atimti iš Makso mikrofono?

– Jei būčiau norėjęs, būtinai tai būčiau padaręs. Būti frontmenu – sunkus darbas. (Šypsosi.) Be to, dar ir nemoku dainuoti.

Albumas „Meilė“, bent jau sprendžiant iš titulinės dainos (kitų dar negirdėjau), savo skambesiu primena „Braškes“. Sąmoningai grįžote prie tokio skambesio? Juk niekam ne paslaptis, kad tas albumas buvo pats populiariausias.

Oi ne, tikrai nesąmoningai. Tiesą sakant, man ir skambėjimas nepanašus. Grįžti 15 metų atgal būtų tikra savižudybė. O ir nemanau, kad sugebėtume atkartoti.

Tam tikra prasme esate profesionalai – nors nesate baigę muzikos mokslų, bet iš to gyvenate. Kaip manai, ar tai, kad grojimas tapo darbu, nulemia muzikos kokybę? Juk nebėra to jaunatviško maksimalizmo, kai grojote tiesiog dėl to, kad to norėjote?

– Taip, be abejo, šiek tiek nulemia. Bet aš džiaugiuosi, kad neturime jokių kitų rimtų darbų. Visų pirma, neaišku, ar tas jaunatviškas maksimalizmas išliktų, jei gyventume iš kitos veiklos. Tiesiog vieną dieną užsiėmimas, kuris maitina, pateiktų ultimatumą – arba aš, arba muzika. Ir viskas baigtųsi. O antras dalykas – mūsų visų svajonė dirbti mylimą darbą išsipildė. Ir mes nekuriame dainų, kurios patiktų tautai. Gal ir kurtume, bet, deja, nežinome tokių dainų recepto. Ir mes iki šiol grojame dėl to, kad to norime.

O svetima muzika? Ar ji kaip nors veikia jūsų kūrybą? Juk turbūt žinai legendą apie legendinę Enya, kuri sėdi užsidariusi savo bokšte Pietų Dubline ir stengiasi neklausyti jokios muzikos, kad ši nedarytų įtakos. 

Aišku, kad svetima muzika veikia mūsų kūrybą. Maža to, mes praktikuojame labai dažnas svetimos muzikos perklausas, nes manome, kad tai labai svarbu. Kuo įvairesnės – tuo geriau. O Enya atvejis, mano galva, tiesiog graži legenda. (Šypsosi.)

O ko klausote per tas perklausas?

Labai įvairios muzikos. Kas nors atneša patinkančios muzikos, ir kol judame savuoju koncertiniu autobusiuku iš taško A į tašką B, klausomės, klausomės, klausomės. Jei labai nepatinka, metame tą CD lauk. (Juokiasi.)

Esi šioks toks melomanas – mėgsti festivalius, klausai daug muzikos. Ar kada nors mėginai įsivaizduoti „Biplan“ pasauliniame kontekste?

– Nemanau, kad mes esame labai išskirtiniai, jog galėtume labai sudominti Vakarus, todėl mes ten ir nekišame nosies. Jei kada nors manysime kitaip – būtinai pabandysime. Kitaip yra su Rytais, todėl ta linkme ir vėl dirbame.

– O ar yra tokių grupių Lietuvoje, kurios galėtų būti įdomios pasauliui?
– Aš ne pasaulis, man sunku pasakyti. Gal ir yra. Žinau viena – yra nemažai tokių grupių, kurios nepadarytų Lietuvai gėdos, tarp jų, aišku, ir „Biplan“.

– Kaip apskritai vertini lietuviškos muzikos situaciją? Ar ji keičiasi į gera?
Ačiū Dievui, atsirado internetas. Dar visai neseniai maniau, kad lietuviškai muzikai ateina paskutinioji. Radijas krušo smegenis kuo toliau, tuo pigesne muzika. Apie teliką išvis tyliu. Ir tada atėjo internetas, ir parodė jiems vidurinį pirštą. (Šypsosi.) Be abejo, su jo atėjimu prasidėjo kitos bėdos. Bet šiam pasaulyje kitaip ir būti negali. Mane labiausiai džiugina, kad internetas neturi sienų, todėl jei kokioje mažoje šalyje, tokioje kaip mūsų, atsiras kas nors itin vertingo, visas pasaulis tai netrukus būtinai pastebės.

Gerai, užteks apie muziką. Šiame numeryje spausdinsime tavo prozą (nežinau, kaip tiksliai įvardyti tai, ką man atsiuntei). Iki šiol tavo kūrybą matė tik feisbuko draugai. Jaudiniesi?

– Ne, nesijaudinu. Visiems niekada neįtiksi, visada bus žmonių, kuriems tu būsi šūdo vertas, bet atsiras tokių, kuriems patiks tai, ką darai. O pastarųjų susikaupė jau nemažas būrelis. Būtų smagu tą ratelį praplėsti. (Šypsosi.)

– Nuo ko viskas prasidėjo? Pajutai nenumaldomą norą? O gal genuose tai užkoduota – kas nors iš giminės puikiai rašo?

Prasidėjo viskas, matyt, dar ankstyvoje vaikystėje. Visada mėgdavau fantazuoti, ir dažniausiai, kai pasakodavau kokį man nutikusį dalyką, suteikdavau jam kiek kitokių spalvų, kai kurias vietas pagražindavau tokiu gerietišku melu. Taip darau iki šiol, nes manau, kad nieko nėra blogiau už nuobodžiaujantį pašnekovą.
O jei apie genus… Žinau, kad mano Sibire gyvenantis senelis neblogai rašo. Deja, neteko skaityti. Mano tėvukas rašė puikius dienoraščius. Bet tai žino tik jis ir aš. Bet jam atrodo, kad žino tik jis, nes būdamas vaikas jo dienoraščius skaitydavau paslapčiomis. Skaičiau gan ilgą laiką. Bet vieną dieną perskaičiau tai, ko neturėjau ir nenorėjau žinot, ir lioviausi tai daręs. Galbūt tėvas tai parašė, kažkaip sužinojęs apie slaptą skaitytoją. O gal ir ne. (Šypsosi.)

Muzikinis talentas, beje, irgi yra paveldimas. Ar jūsų su Maksu giminėje buvo muzikantų?

– Na, lyg ir nebuvo… Nors ne, meluoju. Mūsų močiutė skambino gitara. Tik, deja, man neteko to išgirsti.

Pastebėjau, kad tavo kūryboje gausu aliuzijų į vaikystę. Kiek ten tikrų dalykų, kiek fantazijos?

– Taip, rašydamas dažnai grįžtu į vaikystę. Man ten iki šiol yra gražu, ir daug kas nenuveikta, taip aš galiu užpildyti tas spragas. Rašydamas, kaip ir kalbėdamas su pašnekovu, sakau beveik vien tiesą, tik suteikiu jai kiek kitokių spalvų su nepiktu melu.

Pats daug skaitai. Neklausiu, kokie rašytojai tavo mėgstamiausi. Geriau pasakyk, ką iš perskaitytų knygų pavadintum tikru mėšlu. Ir ar pajutęs, kad knyga bloga, meti ją į šalį, ar skaitai iki galo?

– Tiesą sakant, pastaruoju metu skaitau nedaug, visą savo laisvą laiką stengiuos paskirti kitiems mėgstamiems užsiėmimams – fotografijai, muzikai, galų gale rašymui. Jei knyga man nepatinka, jos ir neskaitau. Anksčiau kažkada kankindavausi iki galo, bet dabar gaila laiko. Tačiau jei man nepatinka knyga, niekada nemanau, kad tai mėšlas, suprantu, kad kas nors ją įvertins tinkamai. Apskritai, pastaruoju metu stengiuosi nesidrabstyti mėšlais. Tai neteisinga.

Gal ir pats kada išleisi knygą?

– Manau, kad tam ateis laikas.

Kiek žinau, užsiimi lomografija. Nuo ko viskas prasidėjo?

– Lomografija užsikrėčiau prieš metus, tuo pat metu kaip ir fotografija. Tiesiog pas vieną draugę pasiskolinau „Zenit“ – šiaip papyškinti, prisiminti, kaip elgtis su juostiniu aparatu. Ir užsikabinau. Pradėjau domėtis kitais senais rusiškais aparatais, nemažai jų prisipirkau. Fotografavau į kairę ir dešinę. O vieną dieną internete sužinojau apie lomografiją. Iškart supratau, kad tai yra mano. Man patinka, kad lomografijoje nereikia laikytis jokių taisyklių. Ne tai, kad man patinka jas laužyti, ne… Tiesiog patinka nekreipti į jas dėmėsio.

Tau svarbu objektas (ką fotografuoti), pats procesas ar rezultatas?

– Ir svarbu, ir nesvarbu. Jei objektas nepatraukia mano dėmesio, aš jo ir nefotkinu. Bet tai nereiškia, kad kitą dieną aš to objekto nepamatysiu kitu kampu, patrauklesniu, ir neimsiu jo pyškinti. Išties, fotografijoje labiausiai mane žavi tai, kad ji leido man bent pirštuku prisiliesti prie vaizduojamojo meno. Man visuomet jis patiko, bet Dievulis neapdovanojo.

Sutik, žodis „menininkas“ labai slidus. Ar pats drįstum save taip apibūdinti?

– Dažnam lietuviui šis žodis skamba beveik kaip įžeidimas. Menininkas – valkata. Menininkas – alkoholikas. Menininkas – psichiškai nesveikas. Menininkas – tinginys. Aš nežinau, kur šaknys. Gal tai palikimas iš sovietinių laikų. Taip, drįsčiau save pavadinti menininku. Visą gyvenimą gyvenu, dirbdamas kūrybinį darbą. Vargu ar galėčiau gyventi nekurdamas. Tai skamba banaliai, bet taip yra.

Kas, tavo nuomone, yra tikras menininkas?

– Kaip skelbė užrašas ant šemeco sienos, „Menininkai yra visi, tik ne visi tai žino“.

 Rašė: Jurgita Kviliūnaitė

Nuotraukos: herojaus archyvo

 Olego novelės ieškokite skiltyje “Literatūra”

Apie autorių

Redaktorė arba tas žmogus, kurio žodis čia paskutinis.

Straipsniai : 80

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top