Malaizija vijosi lietuvio meną

Manau, ir koja tapyt galėčiau, jei reikalas prispirtų“, – sako Ernestas Zacharevičius, per mėnesį perdažęs Malaizijos kultūrinį veidą. Nepasakyta per riebiai, nes Malaizijoje yra Penangas, o Penango sostinė Džordžtaunas nuo birželio vidurio mėnesį pulsavo festivaliu „Georgetown festival 2012“, kurį savo projektu „Atspindint Džordžtauną“ garsino ir Ernestas.

Tarptautinis dviratis

Džordžtaunas yra antras pagal populiaciją Malaizijos metropolis su daugiau nei dviem milijonais akių. Vadinasi, ir meno tiekai akių reikia atitinkamo didumo – Ernesto darbai Penango gatvėse savo masteliu buvo kolosalūs. Tiesioginiu ir garso požiūriu. Nesinori saldžialiežuvauti, tačiau net „The Wall Street Journal“ kalbino Ernestą ir lietuvį pavadino naujuoju Banksy, jo darbais dalijosi tokie prašmatnūs meno tinklaraščiai kaip „Fubiz“, „This is Colossal“, „iGnant“, „Street Art Utopia“, „Demilked“ ir daug kitų.

Neką riebiau pasakyta ir dėl tapymo kojomis, nes tam tikra prasme ir Malaizijos atveju Ernestui reikėjo papildomų galūnių, beveik makluhaniškų kūno tęsinių, kad nutapytų šešių–penkiolikos metrų aukščio darbus: tai buvo ilgi teptukai lyg ant meškerių, didžiulės pastolių konstrukcijos, kranai.

Pirmasis kūrinys, kuris malaiziečius privertė subruzti, buvo interaktyvus darbas, vaizduojantis du vaikus, nutrūktgalviškai važiuojančius dviračiu. Dviratį prie sienos Ernestas pritvirtino tikrą ir pakvietė vietos gyventojus fotografuotis prie darbo. Azijiečiai mėgsta fotografuotis: jie vijosi dviratį, tampė vaikus už ausų, šokinėjo ore aplinkui, inscenizavo kitas gyvas situacijas. Nuotraukų į Ernesto feisbuko puslapį, turintį dešimt tūkstančių gerbėjų, buvo atsiųsta arti dviejų šimtų ir taip interaktyvus dviratis įrodė savo gyvybingumą ir prasmę – juo galima nukeliauti net už Azijos ribų, iki „The Wall Street Journal“.

Būtent straipsnis šiame portale padėjo pamatus tarptautiniam šuoliui. Po jo žinia apie Malaizijos gatvėse dūkstantį talentingą menininką pasklido masiškai. Kitas Ernesto kūrinys beveik simboliškai parodė tokį projekto atsispyrimą. Tai buvo aštuonių metrų aukščio mergaitė tradiciniu kostiumu, pasirėmusi į pastato langų stogelius lyg tuoj startuosianti bėgikė. Maždaug tada, birželio viduryje, Ernestui prasidėjo mėnesį trukęs maratonas. „Ne. Nemanau, kad galima fiziškai būti labiau užsiėmusiam, nei esu dabar. Nors taip manau kiekvienąkart, kai imuosi naujo projekto, parodos, užsakymo“, – apie naująjį laiką sako Ernestas.

Diabolo pelno ringitų

Į Malaiziją Ernestas su drauge Gabija Grušaite pirmą kartą atvyko 2009 m. po studijų Middlesex universitete Londone. Praeitais metais juodu nusprendė kraustytis į Penangą – turbūt nugalėjo abiejų menininkų (Gabija yra rašytoja, knygos „Neišsipildymas“ autorė) godumas pasauliui, trauka naujiems dalykams. Bet naujų dalykų Malaizijai pasiūlė ir jie: namo, kuriame įsikūrė, pirmame aukšte atidarė galeriją-kavinę „Fork Mee“, kur Gabija ruošė maistą, Ernestas plakė gėrimus. O kartais niekas nieko neruošė. Kartais čia buvo galima mokytis piešti, pavartyti knygų, pažiūrėti meno – „Fork Mee“ veikė laisvės bei pasirinkimo, kada kurti ir būti, principu.

Dar Ernestas vietos žmones gatvėse stulbino žongliruodamas ir vartydamas ore diabolo, kurį valdo ne blogiau nei teptuką. Penangiečiai apsupdavo užsienietį fokusininką gatvėje, dažnai net įmesdavo Malaizijos ringitų. Vietos vaikai tiesiog įsimylėjo lietuvį, galbūt todėl jo projektas „Atspindint Džordžtauną“ vaizdavo daugiausia vaikus. Visi nutapytieji yra jo mokiniai (Ernestas Penange turi savo studiją, kur moko vaikus ir suaugusiuosius dailės – aut. past.), kuriuos jis pats ir fotografavo.

Meninės dinozaurų lenktynės

Prie vieno iš mano piešinių, kur nutapytas berniukas, važiuojantis motociklu „Minsk“, nežinomas menininkas nupaišė dinozaurą, besivejantį motociklą. Negalėjau žiūrėti į tokį įžūlų vandalizmą pro pirštus ir tą pačią naktį nutapiau kitą vaikį – laikantį dinozaurą už pavadėlio. Nepraėjus kelioms dienoms atsirado dar vienas dinozauras – pasislėpęs už kampo ir labai išsigandęs… Spontaniškas žaidimas, atitraukiantis nuo kasdienės rutinos, yra būtent tai, ką labiausiai vertinu kurdamas“, – dar vieno savo kūrinio gyvenimą pasakoja Ernestas.

Darbų Malaizijos atvirose erdvėse pradžia buvo didžiulis senyvo azijiečio, paskutinio žmogaus mieste, užsiimančio tradicine kinų kaligrafija ir akmens graviūra, veidas. Jį Ernestas nutapė dar pernai. Dabar šis kūrinys jau blunka dėl nepalankių dažams oro sąlygų. „Niežti pirštai pirmąjį darbą pataisyti naujais dažais, bet kažkaip vis atkalbinėja mane visi, sako, nublukęs įdomiau“, – kalba Ernestas. Vykdant projektą miesto pažiba tapęs menininkas sulaukė dažų įmonės paramos ir, tikėtina, kiti darbai dar ilgam Džordžtaune leis vaikščioti po taškus, kur yra lietuviškojo Banksy, tik geresnio, darbų.

Salierai, mangai ir direktorius

Liepos viduryje Ernestas nutapė paskutinį projekto „Atspindint Džordžtauną“ darbą – milžiniško dydžio (15 x 15) triratyje, vadinamajame trisho, sėdintį atsipūtusį senioką. „Toks vežimas yra viena pagrindinių turistų transportavimo priemonių mieste. Siena yra toje gatvėje, kur visi trisho vairuotojai per pietų karštymetį atvažiuoja pailsėti“, – Azijos gyvenimo būdas Ernestui negailėjo idėjų piešiniams. Šį finalinį projekto kūrinį „370“ priėmė kaip ženklą, kad menininkas atgauna kvapą ir jau galima sau leisti jį pašnekinti ir keliais potėpiais pažinti.

Ką manai apie Banksy?

Žaviuosi ne tiek jo meniniais gabumais, kiek jo gebėjimu labai paprastomis meninėmis priemonėmis sukelti didelius socialinius padarinius. Daug menininkų pavydžiai kritikuoja Banksy dėl jo šlovės, ir jie turbūt teisūs sakydami, kad jo darbai prastai atlikti, paviršutiniški popkultūros pavyzdžiai. Tačiau kiekvienas jo kūrinys atsitinka tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, kabinant skaudžiausias socialines temas, naudojant labai taiklų humoro jausmą, ir tai tik sveikintina.

Kurie atsiliepimai apie projektą Malaizijoje tau pačiam buvo reikšmingi?

Vienas pirmųjų straipsnių už Malaizijos ribų buvo interviu „The Wall Street Journal“. Labai maloniai nustebintas buvau, kai pamačiau savo darbus „Fubiz“ ir „This is Calossal“ bloguose, kuriuos pats seku jau keletą metų.

Kokiomis aplinkybėmis atsidūrei Penange, Malaizijos kultūros sostinėje?

Atsitiktinumas, trumpa kelionė po Aziją virto ilga viešnage Malaizijoje. Smagu tai, kad kai aš čia atsikrausčiau, Penangas dar nebuvo Malaizijos kultūros sostinė. Dabar iš spaudos atrodo, kad tai yra Azijos meno Meka.

Kuo tapai didžiules sienas?

Esu pripratęs prie tradicinės tapybos ir sienas tapau taip pat kaip drobes: didelė siena – didelis teptukas. Tai labai paprastas įrankis sienom dažyti ir labai nepaprastas jo panaudojimas.

– „Fork Mee“ buvai atsakingas už gėrimus? Kur išmokai plakti kokteilius?
– Kokteilius plakti išmokau dar gyvendamas Lietuvoje, dirbdamas klube „Intro“, tačiau „Fork Mee“ buvo labiau galerija-kavinė nei kokteilių baras. Azijoje žmonės labiau mėgsta skaniai pavalgyti nei išgerti. Nors savaitgaliais užmaišius kibirą sangrijos, svečių niekada netrūkdavo.

Ką darei projekto parodoje „Rescube“?

Buvau parodos dalyvis ir kuratorius, „Rescube“ idėja gimė susibėgus grupei jaunų menininkų, kurie šiuo metu gyvena ir kuria Džordžtaune. Šeši menininkai, šešios nuomonės, viena vizija. Smagu buvo, kad ir paroda pavyko, ir atidarymo tūsą padarėm tokį, kokio Džordžtaunas nebuvo matęs.

Yra privisę įvairių menininko įvaizdžių. Kokį tu matai šių dienų menininką?

Stengiuosi neskirstyti žmonių į kategorijas ar pagal stereotipus. Vienaip ar kitaip, tai tik pavadinimai, priklijuojami medijos ir visuomenės. Menininkai nelabai ką turi bendra su tuo.

Net vengiant menininkams klijuojamų klišių, vis tiek turbūt yra kas nors, kas yra bendra kiekvienam menininkui?

Jei menininkas turi ką nors, ką turi visi kiti menininkai, tada jis labai neįdomus menininkas.

Kokius pokyčių matai šiandieniame mene?

Bandau pokyčius kurti, ne juos stebėti. Manau, tai menotyrininkų darbas.

Koks tavo ryškiausias prisiminimas iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos?

Pabundu savo bendrabučio kambaryje. Jokių prisiminimų iš praeitos nakties. O direktorius sėdi ant kėdės šalia mano lovos ir tyliai repetuoja moralizuojančią kalbą.

Kas yra tavo Didysis Judintojas?

Gabija. Jei ne ji, aš iš lovos nesikelčiau ir maisto telefonu užsisakyčiau.

Ar yra kokių nors dalykų, kurių europietis tiesiog negali įsisąmoninti, kalbant apie Aziją?

Pasaulyje, kuriame ekonomika stabili, mums, vakariečiams, labai sunku apsiprasti su depresuotų cinikų trūkumu.

Kokių originalių alergijų turi?

Turiu alergiją salierams, mangams ir kvailiems žmonėms. Nors trečioji ne tokia jau originali.

Rašė: Tautė Bernotaitė

Nuotraukos: herojaus archyvo

 Apie Ernį rašo ir čia:

http://blogs.wsj.com/scene/tag/ernest-zacharevic/

http://penangmonthly.com/larger-than-life/

http://inhabitat.com/ernest-zacharevic-makes-playful-street-art-in-malaysia-with-an-old-bicycle/

http://www.ignant.de/2012/07/12/ernest-zacharevic/

http://www.neatorama.com/2012/07/12/interactive-murals-by-ernest-zacharevic/

http://www.demilked.com/interactive-street-art-ernest-zacharevic-malaysia/

http://www.fubiz.net/2012/07/04/interactive-paintings/

http://www.madeinslant.com/2012/07/interactive-street-art-by-ernest-zacharevic-in-malaysia/

http://artvantgar.de/2012/07/04/ernest-zacharevic-penang-illusions/

http://the-design-ark.com/category/street-art/

http://movementsandnonsense.com/2012/07/ernest-zacharevic-interactive-street-art/

Apie autorių

Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Straipsniai : 43

Komentarai (1)

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top